“Nieko neišdegs iš to, pasakysiu mamai,
Viską giminei išklosiu, bus tau greitai amen:
Mūsų Tomas visiškai kvaištelėjo, senis, —
Gelda plaukioja sena kaip koksai vandenis!“
“Ei ūdriūkšti, patylėk, pilkapių vaiduoklį
Pasikviesiu ir tavim atiduosiu duoklę,
Pataršytų kailį taip, kad mama tikroji
Atpažinti negalėtų, kur galva, kur kojos!
Nėr ko tyčiotis iš Tomo, jei esi tam striukas!“
“Pamanyk tiktai!“- narsiu dėjos dar ūdriukas.
Pasinėrė vandenin, valtis sulingavo,
Ir išlįst nedrįso, kol Tomas sau dainavo.
Senis gulbinas tarp meldų pamažu sau yrės,
Ir žvilgsniu savuoju kiaurai Tomo kailį dyrė,
Nusišaipė sau panosėj, vyptelėjo tyliai,
Kad užklaustų neištvėręs Tomas Bombadilas:
“Ei tu, žąsine senasis, ko akis badai?
Gal gaili, kad kažkada plunksną praradai?
Tai gali dar vieną duot, nes ana prapuolė,
Žodžio negali išspausti, nors toksai puikuolis!“
Senis gulbinas pro Tomą paskubėjo plaukti,
Nežinia, ko iš to šelmio dar gali sulaukti.
Užtvanką pasiekęs Tomas už akmens užkliuvo,
Valtis šitaip įsisupo, kad jis vos nežuvo,
Šokčiojo jinai kaip kamštis, sukos kaip vilkelis,
Vos pavyko į Grindvalio uostą rasti jam kelią.
“Ei! Tik pažiūrėkite, kokia klaiki kaliausė!
Pats miškinis Tomas mūs su barzda ilgiausia!“
Šiengalis ir Breredonas juokės, kol paspringo.
“Pasisaugok! Miško šmėklos mums nereikalingos!
Į šią pusę Brendivyno mes neįsileisim
Anei valties, anei plausto, nei kapų pabaisų!“
“Paklausykit, kaip sujudo storuliukų pulkas,
Piktą ožką vos pamato — slėptis tuoj nudulka.
Net šešėlio savo bijo, panika ištinka, —
Ot pakviesiu pulką orkų — bus ko drebint kinkas!“
“Cha! Skrybėlėje trys strėlės styro kaip ežiai!
Nieks tavęs čionai nebijo, elkis tad gražiai!
Kur dabar žadi keliauti, ar labai toli?
Gal alučio mūsų nori, o gal negali?“
“Gal žemyn Brendivynu man dar plaukt norėtųs,
Tik bijau, kad mano gelda skęsti nepradėtų.
Čia srovė tokia stipri, teks lipt lauk, brolyčiai,
O gal valtį kas paskolins — dėkui pasakyčiau!“
Į Grafystę jau netrukus vakaras atslinko
Ir pradėjo savo ratą saulė sukt aplinkui,
Tuoj dangus užsiliepsnojo, o paskui nublanko,
Tuščias kelias pievom bėga — nieks čia nesilanko.
Tomas pėdino keliu tuo, sutemos jį supo.
“Kas tu toks?“ — Matyt, čionai jis kažkam parūpo.
Ponio pasagos nutyla, ir vežimas stoja,
Na, o Tomui — nors tu ką, sau toliau kulniuoja.
“Ei tu, valkata, iš kur čia atsiradai?
Skrybėlė pilna strėlių! Ką tu čia darai?
Ar įspėjo jau tave, čia tokių nemėgsta,
Greit prisipažink, ko ieškai, nes kitaip bus riesta!
Gal alučio mūsų nori? Tik kišenės kiauros,
Tau negalima daug gert, kelnės bus per siauros!“
“Sveikas, mielas Kurmrausi, jau vakaras vėlyvas,
Neturėtumei raukytis — malonu, kad gyvas!
Išsidrėbęs vežime tarsi maišas kėpsai,
Gal uždust bijai? Ir ko į mane taip dėbsai?
Storas tarsi statinaitė! Šonus pragulėsi,
Kai prišauksiu kokią bėdą, tai pasigailėsi.
Nors apsimeti gudrus, bet varai pro šalį,
Tad nuo šiol esi skolingas man alaus kaušelį!“
Toliau su Kurmrausiu abu ratais jie dardėjo,
Visą kelią sau smagiai juokės ir plepėjo.
Pravažiavo Nendrių kaimą, smuklėn neužsuko,
Nors labai norėjos bent mažo bokaliuko.
Štai ir Puplaukio langai iš toli jau šviečia,
Kelias baigtas pagaliau, vakarienė kviečia.
Sūnūs Kurmrausio mandagūs, lenkiasi žemai,
Dukros tūpčioja prie durų, sveikinas linksmai,
Atnešė žmona alučio, vaišės prasidėjo,
Gale stalo šeimininkas išdidus sėdėjo,
Įsilinksmino iš karto, nieko nebelaukė
Šoko trypė ir dainavo, Tomas pypkę traukė.
Nors šeimyna jau seniai pataluos ilsėjos,
Kurmrausiui vis su Tomu ilgos kalbos liejos,
Kol Grafystės reikalų ir karštų naujienų
Jie neaptarė, miegot nėjo anei vienas.
Jie plepėjo apie orą: vėją, sniegą, lietų,
Apie paskalas iš Bryliaus, derliaus brandą lėtą,
Apie medžių šakose švilpaujančius vėjus
Prie brastų sargybos bokštų jie ilgai kalbėjo.
Senas hobitas kėdėj supamoj užmigo,
Tomas dar prieš aušrą jį snaudžiantį paliko,
Tarsi sapnas paryčių žingsniai jo nutilo,
O lietučiui palynojus pėdsakai išdilo.
Anei pokštų, nei dainų nebesigirdėjo:
Tomas iš kraštų anų amžinai išėjo.
Tik stovėjo valtis dar prie šio kranto pliko,
Kol galiausiai vienąryt ji kažkur išnyko,
Kad tai ūdrų šeimynėlė, — sklinda tokios kalbos, —
Ją nusitempė sulaukus iš draugų pagalbos.
Prieky valties gulbinas plaukė išdidžiai,
O aplinkui purpčiojo mėlyni tulžiai,
Karetaitė ant šakos uodegėlę kraipė,
Ūdros stūmė, ūdros traukė, visą kelią šaipės.
Taip linksmai visi gabeno seną Tomo valtį,
Bet staiga visi sujudo: “Negi viskas veltui?“
“Ak jūs, tuščios ūdrų galvos, kas jums atsitiko,
Paėmėt šią seną geldą, o irklus palikot!“
Irklai tie Grindvalio uoste dar ilgai gulėjo,
Betgi niekas jų ieškoti taip ir neatėjo.
***
Klajojo kartą riteris,
Jūreivis, žinią nešantis,
Gondoloje auksinėje
Dalios klajūno prašantis,
Apelsinus beveždamas
Ir košę kaip proviziją,
Levandomis kvepėjo jis,
Kardamonu ir vizija.
Jis vėjus kartą kvietėsi
Vietovėn vežti krovinius,
Už upių septyniolikos
Per seklumas jų brovėsi.
Jisai išlipo vienišas
Ant žvirgždo upės Derilin,
Kurios linksmieji vandenys
Per amžius veda vis tolyn.
Paskui keliavo pievomis
Nykios šalies šešėliuose
Ir kovėsi su nuovargiu
Širdis jo įsišėlusi.
Niūniavo jis melodiją,
Net riteriaut nespėdamas,
Ir į plaštakę gražiąją
Gręžiojos vest norėdamas,
Bet ji iš jo tik tyčiojos
Ir darė tai be gailesčio,
Todėl kerų jis ėmėsi
Ir amato iš meilės šios.
Prisiviliot norėdamas,
Ore jai spąstus spęsdamas,
Pritaisęs sparną vabalo
Ir kregždės sparną rasdamas.
Pagavo ją nustebusią,
Voratinkliu surišdamas,
Paviljonus statydamas,
Namus lelijom grįsdamas.
Ir guolį jai vedybinį
Usnies pūkais išklodamas,
Ją mėnesiena aprengė,
Drabužių neieškodamas.
Brangakmenius ir vėrinius
Beprotiškai iššvaisčiusi,
Ji įnirtingai kovėsi,
O jis stebėjo vaizdą tą;
Galų gale ją vystančią
Jau amžinai palikdamas,
Nelaukė vėjo lydinčio
Ant kregždės sparno skrisdamas.
Archipelagą matė jis,
Medetkom geltonuojantį,
Kaip ir fontaną trykštantį
Bei sidabru žėruojantį.
Bet jam kariaut norėjosi,
Todėl po jūras tąsėsi,
Kur klesti sau Belmarija
Ir žiebiasi Fantazija.
Iš dramblio kaulo skydas jo
Ir kardas jo smaragdinis,
Koralais šalmas papuoštas,
Tačiau varžovai randa vis
Jį šalyje puikiojoje,
Kur puola elfų riteriai,
Akim žaibus besvaidantys,
Kai iššūkį jie įtaria.
Jėga, šarvuos beslypinti,
Chalcedonu bežėrinčioj
Makšty jo kardo švitriojo,
Kuriuo visi taip gėrisi,
Tokia pati, kaip ietyje,
Išdrožtoje iš juodmedžio,
Tiek slibinų pribaigusioj,
Nes nuolat nugalėdavo.
Читать дальше