Su laumžirgiais, sparnuotžirgiais
Ir bitėm besitrankiusio
Namai jo laukė grįžtančio
Ir Aukso Korio rankose,
Kurį laimėjęs, jūromis
Sau plaukė spindulingomis
Bure iš žiedo baltojo
Su šarvais stebuklingais jis.
Kas kartą laiką gaišdamas
Vienišose salelėse,
Iš gyvasties atrasdamas
Žoles, kurios tik veliasi,
Namų kryptim pasuko jis.
Auksinį Korį stverdamas,
Ir ėmė aimanuoti vėl,
Už išdavystę bardamas,
Kad prigimtį turnyruose
Pamiršo jis klajodamas.
Todėl išvykt privalo vėl,
Gondolą sau vairuodamas,
Pasiuntinukas amžinas
Kelionėje vėluodamas,
Kaip šapas, vėjo blaškomas,
Erdve besigaluodamas.
PRINCESĖ AŠAI
Princesė Ašai
Nuostabi tikrai
Tarsi iš elfų dainos,
Perlai skaisčiausi,
Patys balčiausi
Mirguliuoja plaukuos.
Nosinaitė lengva
Auksu atausta,
Baltos ir lengvos,
Apsiaustas jai ant pečių.
Diržas neregėtas,
Deimantėliais sėtas,
Laibą juosmenį juosė.
Lietaus pilkumo,
Mėlyno dūmo
Dieną apsiaustas puošė,
Tačiau naktį ji
Lyg žvaigždė šviesi
Mirgėdama vaikštinėjo,
O jos bateliai,
Žvynų žuvelės,
Ant kojelių blyksėjo,
Kai bėgdavo ji
Smagiai pašokti
Prie vandens sidabrinio,
Sukdavos tada
Lyg šviesos migla
Ant ežero veidrodinio.
Kur žengė kojelės
Žvynų bateliais
Šokant vanduo žiburiavo.
Ji pažvelgė į Dangų bedugnį,
Į šešėliuose skendintį krantą,
Kai sukos aplink,
Pažvelgė žemyn
Ir štai ežero gelmėse
Pamatė Ašai —
Princesę Antai
Šokant vien pėdos jų liečiąs!
Tokia pat šviesi
Kaip Ašai skaisti,
Bet Antai — nejaugi ne šelmė?
Žemyn jos galva
Žvaigždžių karūna
Į ežero mėlyną gelmę!
Tuomet Antai
Nustebus labai
Regi, kas dar neregėta —
Juk šoka tenai
Keistuolė Ašai
Žemyn galva į dangų žvaigždėtą!
Ir tik pėdos jų
Susiliečia kartu
Jeigu jos kada nors susitinka.
Jei yra šalis,
Kur jos abi
Viena kitą galės apkabinti,
Tai kurgi jinai,
Anei apžavai,
Anei elfų išminčiai nežino.
Štai ir vėl ji čia —
Elfė vieniša —
Ir vėl virš vandens veidrodinio;
Spindi dirželis,
Žvynų bateliai,
Mirga suknelė —
Šoka princesė Ašai;
Mirga suknelė,
Žvynų bateliai,
Spindi dirželis —
Šoka princesė Antai!
APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS UŽSISĖDĖJO
[* Vertė Jonas Strielkūnas]
Senutė smuklė tarp kalvų
Pakelėje stovėjo,
Alum putojo linksmos dienos,
Net iš mėnulio Mėnulėnas
Ten vienąkart užėjo.
Ten sėdi katinas smagus,
Smuikelį jis džyruoja:
Kai strykas leidžiasi ir kyla,
Tai spiegia smuikas, tai prityla,
Tai lygiai vėl dainuoja.
Šunelis šeimininko ten,
Kurs nuolat linksmas šoka
Ar tarp svečių, tarp nuotaikingų
Ausis pastato palaimingai,
Uždusdamas nuo juoko.
Raguota karvė vejoje
Puiki kaip karalienė,
Nuo muzikos nelyg nuo elio
Apsvaigus, uodegą ji kelia
Ir strykčioja tarp pienių.
Sidabro lėkštės ant stelų
Ir šaukštai sidabriniai!
Sekmadienį juos suporuoja,
O lig šeštadienio žėruoja
Jie spintoj ąžuolinėj.
Štai Mėnulėnas girtas jau,
Ir katinas jau kniaukia,
Lėkštė su šaukštu šokti ėmė,
Ir karvė strykčioja po kiemą,
Ir šuo iš džiaugsmo staugia.
Dar Mėnulėnas su taure,
Bet jo kėdė paslydo
Ir krito ant kietų grindų jis,
Miegojo nuo alaus apdujęs,
Kol danguje prašvito.
Ir tarė katinui kažkas:
“Balti žirgai mėnulio
Sidabrinius žąslus jau kramto,
Nes ponas jų neatsiranda,
Lyg pėdas girtas guli!“
Užgrojo katinas smuiku,
Net mirusį prikeltų
Toks džigas, — purtė Mėnulėną
Pats šeimininkas, auštant dienai:
“Pabusk! Keliauk atgal tu!“
Nugrūdo svečią ant kalvos
Ir į mėnulį sviedė,
Ir jo žirgai atgal šuoliavo,
Ir karvė vėl įsismarkavo,
Lėkštė su šaukštu žviegė.
Ir smuikas grojo vis greičiau,
Ir šuo staiga prajuko,
O karvė ant galvos stovėjo,
Svečiai miegaliai bust pradėjo,
Iš lovų spėriai spruko.
Bet smuiko stygos trūko greit!
Mėnulin karvė šoko,
Lėkštė ir šaukštas sidabrinis
Nubėgo slėptis už puodynės,
Šuo raitėsi iš juoko.
Mėnulis dingo už kalvos.
Kai saulė pasirodė,
Savom akim nepatikėjo:
Kas per diena — ir vėl nuėjo
Visi saldžiai miegoti!
APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS PER ANKSTI ATĖJO
Mėnulio Žmogus sidabro batus
Ir diržą sidabro turėjo,
Opalais puošta sidabro barzda
Ir perlai rūbuos žėrėjo.
Apsiaustu pilku prie durų slaptų
Nutykino jis, ką darys,
Rakino keistu krištoliniu raktu
Puikias dramblio kaulo duris.
Ir laiptais lengvais tarytum gyvais
Žemyn nusileist troško jis,
Palikti turtus ir lobius retus,
Į nuotykius leistis dar vis.
Pabodo balti jo perlai šalti
Ir aukštas juos slepiantis bokštas
Iš balto akmens ant stogo šelmens,
Kur nieks užeiti netroško.
Nebūtų bijojęs didžiausių pavojų,
Jei mėgstami rūbai balti
Ne perlais retais, tikrais ir keistais,
Bet deimantais būtų puošti.
Toks vienišas jis dienas ir naktis
Liūdėdamas žvelgė į žemę
Ir klausės garsų, labai nedrąsių,
Mąstydamas, ką jie jam lemia.
Pabodo tvankus jam pasaulis blankus,
Jis troško aistringos ugnies,
Liežuvių liepsnos, karštos dyvinos,
Kuri gali šildyt išties,
Žarų raudonų tolimų, pažarų,
Angliukų jaukiam židiny,
Dar troško juokų, linksmybių paikų —
Jauti, kad tuomet gyveni.
Sidabro miškai jam pabodo labai,
Norėjosi jūros melsvos,
Bekraščių tikrų upių, pievų, miškų,
Kad bokštas nesuktų galvos.
Norėjos mėsos, ant laužo keptos,
Ir vyno raudono brangaus,
Mėnulio anga jam pabodo staiga,
Tad leidosi jis iš dangaus.
Jis varė pirmyn — tiesiai laiptais žemyn, —
Svajodamas apie mėsytę,
Pakopom stačiom, kreivom, neplačiom,
Ir koja staiga jam paslydo.
Pleveno skvernai ir graibstės delnai
Ko nors įsitvert — bent šešėlio,
Tarytum žvaigždė nenustojo riedėt,
Nuskriejo į įlanką Belio.
Sušlapo rūbus šis nelaimėlis mūs,
Barzda ir plaukai susivėlė,
Bet laivas žvejų pagavo tinklu
Ir drebantį denin įkėlė.
Čia tokio veikėjo dar nieks neregėjo —
Jis buvo sidabro spalvos,
Žėrėjo žalsvai, mirguliavo melsvai,
Spindėjo kaip perlas vos vos.
Kai ryto aušra nušvito tyra,
Krantant nuskubėjo žvejai —
“Tu smuklėn pašok ir išsimiegok“ —
Ten bus Mėnulėnui gerai.
Bet niekas brangaus nesutiko žmogaus
Mėnuliškai keisto likimo,
Tik bokšte varpai skambėjo savaip,
Kai paskelbė jo atvykimą.
Nekūrė ugnies, ir pusryčių nieks,
Nesiūlė ir nepasitiko.
Nei pievų žalių, nei miškų gaivalų,
Nė vieno žmogaus nebeliko.
Be saulės diena, tik lempa sena
Ant stulpo pradvisusi rūksta.
Nė vieno žmogaus niūraus, nei smagaus —
Dar miego visiems jiems taip trūksta!
Читать дальше