J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Su laumžirgiais, sparnuotžirgiais

Ir bitėm besitrankiusio

Namai jo laukė grįžtančio

Ir Aukso Korio rankose,

Kurį laimėjęs, jūromis

Sau plaukė spindulingomis

Bure iš žiedo baltojo

Su šarvais stebuklingais jis.

Kas kartą laiką gaišdamas

Vienišose salelėse,

Iš gyvasties atrasdamas

Žoles, kurios tik veliasi,

Namų kryptim pasuko jis.

Auksinį Korį stverdamas,

Ir ėmė aimanuoti vėl,

Už išdavystę bardamas,

Kad prigimtį turnyruose

Pamiršo jis klajodamas.

Todėl išvykt privalo vėl,

Gondolą sau vairuodamas,

Pasiuntinukas amžinas

Kelionėje vėluodamas,

Kaip šapas, vėjo blaškomas,

Erdve besigaluodamas.

PRINCESĖ AŠAI

Princesė Ašai

Nuostabi tikrai

Tarsi iš elfų dainos,

Perlai skaisčiausi,

Patys balčiausi

Mirguliuoja plaukuos.

Nosinaitė lengva

Auksu atausta,

Baltos ir lengvos,

Apsiaustas jai ant pečių.

Diržas neregėtas,

Deimantėliais sėtas,

Laibą juosmenį juosė.

Lietaus pilkumo,

Mėlyno dūmo

Dieną apsiaustas puošė,

Tačiau naktį ji

Lyg žvaigždė šviesi

Mirgėdama vaikštinėjo,

O jos bateliai,

Žvynų žuvelės,

Ant kojelių blyksėjo,

Kai bėgdavo ji

Smagiai pašokti

Prie vandens sidabrinio,

Sukdavos tada

Lyg šviesos migla

Ant ežero veidrodinio.

Kur žengė kojelės

Žvynų bateliais

Šokant vanduo žiburiavo.

Ji pažvelgė į Dangų bedugnį,

Į šešėliuose skendintį krantą,

Kai sukos aplink,

Pažvelgė žemyn

Ir štai ežero gelmėse

Pamatė Ašai —

Princesę Antai

Šokant vien pėdos jų liečiąs!

Tokia pat šviesi

Kaip Ašai skaisti,

Bet Antai — nejaugi ne šelmė?

Žemyn jos galva

Žvaigždžių karūna

Į ežero mėlyną gelmę!

Tuomet Antai

Nustebus labai

Regi, kas dar neregėta —

Juk šoka tenai

Keistuolė Ašai

Žemyn galva į dangų žvaigždėtą!

Ir tik pėdos jų

Susiliečia kartu

Jeigu jos kada nors susitinka.

Jei yra šalis,

Kur jos abi

Viena kitą galės apkabinti,

Tai kurgi jinai,

Anei apžavai,

Anei elfų išminčiai nežino.

Štai ir vėl ji čia —

Elfė vieniša —

Ir vėl virš vandens veidrodinio;

Spindi dirželis,

Žvynų bateliai,

Mirga suknelė —

Šoka princesė Ašai;

Mirga suknelė,

Žvynų bateliai,

Spindi dirželis —

Šoka princesė Antai!

APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS UŽSISĖDĖJO

[* Vertė Jonas Strielkūnas]

Senutė smuklė tarp kalvų

Pakelėje stovėjo,

Alum putojo linksmos dienos,

Net iš mėnulio Mėnulėnas

Ten vienąkart užėjo.

Ten sėdi katinas smagus,

Smuikelį jis džyruoja:

Kai strykas leidžiasi ir kyla,

Tai spiegia smuikas, tai prityla,

Tai lygiai vėl dainuoja.

Šunelis šeimininko ten,

Kurs nuolat linksmas šoka

Ar tarp svečių, tarp nuotaikingų

Ausis pastato palaimingai,

Uždusdamas nuo juoko.

Raguota karvė vejoje

Puiki kaip karalienė,

Nuo muzikos nelyg nuo elio

Apsvaigus, uodegą ji kelia

Ir strykčioja tarp pienių.

Sidabro lėkštės ant stelų

Ir šaukštai sidabriniai!

Sekmadienį juos suporuoja,

O lig šeštadienio žėruoja

Jie spintoj ąžuolinėj.

Štai Mėnulėnas girtas jau,

Ir katinas jau kniaukia,

Lėkštė su šaukštu šokti ėmė,

Ir karvė strykčioja po kiemą,

Ir šuo iš džiaugsmo staugia.

Dar Mėnulėnas su taure,

Bet jo kėdė paslydo

Ir krito ant kietų grindų jis,

Miegojo nuo alaus apdujęs,

Kol danguje prašvito.

Ir tarė katinui kažkas:

“Balti žirgai mėnulio

Sidabrinius žąslus jau kramto,

Nes ponas jų neatsiranda,

Lyg pėdas girtas guli!“

Užgrojo katinas smuiku,

Net mirusį prikeltų

Toks džigas, — purtė Mėnulėną

Pats šeimininkas, auštant dienai:

“Pabusk! Keliauk atgal tu!“

Nugrūdo svečią ant kalvos

Ir į mėnulį sviedė,

Ir jo žirgai atgal šuoliavo,

Ir karvė vėl įsismarkavo,

Lėkštė su šaukštu žviegė.

Ir smuikas grojo vis greičiau,

Ir šuo staiga prajuko,

O karvė ant galvos stovėjo,

Svečiai miegaliai bust pradėjo,

Iš lovų spėriai spruko.

Bet smuiko stygos trūko greit!

Mėnulin karvė šoko,

Lėkštė ir šaukštas sidabrinis

Nubėgo slėptis už puodynės,

Šuo raitėsi iš juoko.

Mėnulis dingo už kalvos.

Kai saulė pasirodė,

Savom akim nepatikėjo:

Kas per diena — ir vėl nuėjo

Visi saldžiai miegoti!

APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS PER ANKSTI ATĖJO

Mėnulio Žmogus sidabro batus

Ir diržą sidabro turėjo,

Opalais puošta sidabro barzda

Ir perlai rūbuos žėrėjo.

Apsiaustu pilku prie durų slaptų

Nutykino jis, ką darys,

Rakino keistu krištoliniu raktu

Puikias dramblio kaulo duris.

Ir laiptais lengvais tarytum gyvais

Žemyn nusileist troško jis,

Palikti turtus ir lobius retus,

Į nuotykius leistis dar vis.

Pabodo balti jo perlai šalti

Ir aukštas juos slepiantis bokštas

Iš balto akmens ant stogo šelmens,

Kur nieks užeiti netroško.

Nebūtų bijojęs didžiausių pavojų,

Jei mėgstami rūbai balti

Ne perlais retais, tikrais ir keistais,

Bet deimantais būtų puošti.

Toks vienišas jis dienas ir naktis

Liūdėdamas žvelgė į žemę

Ir klausės garsų, labai nedrąsių,

Mąstydamas, ką jie jam lemia.

Pabodo tvankus jam pasaulis blankus,

Jis troško aistringos ugnies,

Liežuvių liepsnos, karštos dyvinos,

Kuri gali šildyt išties,

Žarų raudonų tolimų, pažarų,

Angliukų jaukiam židiny,

Dar troško juokų, linksmybių paikų —

Jauti, kad tuomet gyveni.

Sidabro miškai jam pabodo labai,

Norėjosi jūros melsvos,

Bekraščių tikrų upių, pievų, miškų,

Kad bokštas nesuktų galvos.

Norėjos mėsos, ant laužo keptos,

Ir vyno raudono brangaus,

Mėnulio anga jam pabodo staiga,

Tad leidosi jis iš dangaus.

Jis varė pirmyn — tiesiai laiptais žemyn, —

Svajodamas apie mėsytę,

Pakopom stačiom, kreivom, neplačiom,

Ir koja staiga jam paslydo.

Pleveno skvernai ir graibstės delnai

Ko nors įsitvert — bent šešėlio,

Tarytum žvaigždė nenustojo riedėt,

Nuskriejo į įlanką Belio.

Sušlapo rūbus šis nelaimėlis mūs,

Barzda ir plaukai susivėlė,

Bet laivas žvejų pagavo tinklu

Ir drebantį denin įkėlė.

Čia tokio veikėjo dar nieks neregėjo —

Jis buvo sidabro spalvos,

Žėrėjo žalsvai, mirguliavo melsvai,

Spindėjo kaip perlas vos vos.

Kai ryto aušra nušvito tyra,

Krantant nuskubėjo žvejai —

“Tu smuklėn pašok ir išsimiegok“ —

Ten bus Mėnulėnui gerai.

Bet niekas brangaus nesutiko žmogaus

Mėnuliškai keisto likimo,

Tik bokšte varpai skambėjo savaip,

Kai paskelbė jo atvykimą.

Nekūrė ugnies, ir pusryčių nieks,

Nesiūlė ir nepasitiko.

Nei pievų žalių, nei miškų gaivalų,

Nė vieno žmogaus nebeliko.

Be saulės diena, tik lempa sena

Ant stulpo pradvisusi rūksta.

Nė vieno žmogaus niūraus, nei smagaus —

Dar miego visiems jiems taip trūksta!