J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kada dumblan klimpsti.

Klimpsti dumblan tu, jei drįsti

Pabelst į jų duris,

Kur snukiai šiepias prikalti

Ir blizgina dantis.

Krante ten gluosniai verkia vis

Prie pūvančio vandens;

Ir, ruošdamies išlest akis,

Varnai pasivaidens.

Ves per Marliūzės kalnus niūrus ir ilgas takas,

Suks per pelėsių slėnį, kur pilkos šakos plakas,

Prie užmiršto pelkyno, kur nešviečia visai

Nei Saulė anei Mėnuo — ten tūno vien Maumai.

Rūsiai, kur sėdi sau Maumai, —

Ir gilūs, ir šalti,

Skaičiuoja auksą amžinai

Jie žvakių apšviesti.

Nuo lubų varva ten lašai

Ir teškiąs į grindis;

Girdi šliurpt šliurpt, šlep šliop tiktai,

Jiems slenkant pro duris.

Pro plyšį pažvelgia suktai

Ir pasičiumpa jus,

O puotą baigdami piktai

Kiš kaulus į maišus.

Ten, už kalnų Marliūzės, pro kartuvių stulpus

Jūs neprasibrausit pro voratinklių raizgus,

Jeigu jums parūpo kartais, kaip laikosi Maumai,

Tai nė neabejokit — Maumai pietaus skaniai.

DRAMBILAS

[* Vertė Vaidas Šeferis]

Pilkas kaip pelė,

Didelis kaip namas,

Nosis lyg gyvatė, —

Drebinu aš žemę.

Kai einu per mišką,

Medžiai aimanuoja.

Baltos iltys kyšo,

Ausys lapatuoja —

Pietuose aš gimęs,

Jau daugybę metų

Vaikšto nepavargsta

Mano kojos senos.

Drambilas esu —

Senas ir galingas,

Pats didžiausias iš visų.

Būsi tu laimingas,

Jei mane sutiksi, —

Drambilu stebėsies

Ir manęs pamiršti

Jau nebegalėsi.

Drambilo nematęs

Nenumok ranka —

Drambilai nemėgo Melo niekada!

FASTITOKALONAS

[* Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė]

Fastitokalonas tenai,

Ir toj saloj tau būtinai

Dangus bus giedras.

Išbrisk iš jūros! Bėk krantu,

Pasiauski su manim kartu!

Štai ir žuvėdros!

Jos ėdrios!

Bangom risčia

Jos gali mirktelt paslapčia

Ar išdidžiai krypuoti čia,

Jei tik kas nors išdrįs

Atvykt apsigyvent čionai

Ilsėtis, arba nuo ligos

Pabėgt, kuri tikrai neguos,

Saloj sugraužus mirtinai:

Kokie žiopli veidai jų bus,

Kai šitaip trokšdami pabust,

Kavos puoduko,

Jie atsidurs čia! Nes nebėga

Jis, apsimesdamas, kad miega,

Nors lyg padūkęs Klastūnas,

Tapsėjimą išgirdęs kojų,

Labai gerai užsimaskuoja

Ir tūno.

Giliai

Jis neria jūros vandenin,

Apsiverčia pilvu aukštyn,

Kad žūtų tie kvailiai

Po vandeniu giliai. Kvailiai!

Nors jūroje gausu pabaisų,

Tačiau jūreiviai jo tepaiso, —

Raguotos vėžlio padermės, —

Kitų nepamatysim mes,

Įsikūnija jis vienas gentį.

Tad, jeigu nori tu gyventi,

Sakau tau tiesiai:

Tikėk jūreivių mokslais tu

Ir venk neištirtų kraštų,

Nes būsi dingęs!

Viduržemy leisk dieneles

Tylias

Džiaugsmingai!

KATINAS

Storas tas katinas

Gal sapnuoja,

Pelę ar zylę

Kad doroja;

O gal prisimena

Savo sapne

Didingą giminę,

Kur laksto miške,

Jie staugia, riaumoja

Grakštūs, laisvi

Ir mano, kad žmonės —

Mėsytė skani.

Didžiulis toks liūtas,

Nagai jo riesti,

Užaštrintos iltys,

Nasrai kruvini,

Arba dar gepardas

Žolėj baisus

Žvėriuką pamatęs

Tuoj sprandą nusuks.

Driekiasi ten džiunglės,

Miškai tolimi,

Draugai jo visi

Ten laksto laisvi.

Ir nors naminis

Storas katinas šis,

Viską pamena jis.

NUOTAKA, VIRTUSI ŠEŠĖLIU

Sėdėjo liūdnas ten toksai

Žmogus labai ramus,

Šešėlio nemetė visai

Tas vienišas žmogus.

Po žvaigždžių mėlynu skliautu

Sėdėjo nebylus,

Jam paukščiai tūpė ant pečių

Ir valėsi snapus.

Aplankė moteris jį čia

Iš prieblandos melsvos,

Pilka lyg vakaras suknia,

Gėlių žiedais plaukuos.

Pašoko nuo akmens staiga,

Blaškydamas kerus,

Ir lyg skraiste jos pilkuma

Apsisiautė žmogus.

Jau nebevaikščios ji viena

Po ryto žvaigždėmis,

Tamsoj gyvens — ten, kur diena

Nesiekia, nei naktis.

Ir tiktai kartą per metus, —

Tik naktį paslapties, —

Jie šoks ligi aušros kartu,

Šešėliai susilies.

LOBYNAS

Kada dar pasaulis jaunyste alsavo,

Dievai apie auksą dainuodavo savo,

Į upę pripildavo jie aukso gryno,

Sidabro prisėdavo tarpe žolynų.

Dar pragaras juodas neprasižiojo,

Nykštukai akmens pataluos dar miegojo,

Tamsa slibinų dar nepriperėjo,

Kai rankose elfų tas auksas žėrėjo,

Jie daiktus puikiausius dirbo linksmai

Ir saulėj spindėjo jų šviesūs namai.

Bet džiaugsmas išblėso ir dainos nutilo,

Tamsus debesis virš galvų jų pakibo,

Godumas lėtai juos užvaldė visus,

Kai krovė jie požemiuos savo turtus.

Sidabrą raižytą ir auksą godojo,

Kol jų karalystę šešėlis užklojo.

Senolis nykštukas lobyne sėdėjo,

Darbavosi sunkiai, jėgų negailėjo,

Plaktukas dainavo ir priekalas gaudė,

Nei dieną, nei naktį nykštukas nesnaudė,

Žiedai ir monetos vis krito šalia,

Karaliams jis troško prilygti galia.

Aptemo jam akys, pakaušis prapliko,

Nusilpo klausa ir jėgų nebeliko,

O akmenys žvilgantys slydo iš rankų,

Ir liovėsi kalęs jisai auksą brangų.

Ir nebeišgirdo, nors žemė dundėjo,

Kaip slibinas jaunas į urvą atėjo,

Drėgmė išgaravo nuo karščio ant mūrų,

Ir dūmų prirūko tuoj tuneliai niūrūs,

Išspjovė pabaisa ugninį liežuvį,

Nykštukas vienišius liepsnoj toj pražuvo.

Paseno ir slibinas, vienas tūnojo,

Jaunystę praėjusią liūdnas godojo,

Betysant ant aukso jo metai gražiausi

Prabėgo kaip viesulas — nebesugausi.

Ugnis jo išvėso ir dantys išbiro,

Oda nuo senatvės raukšlėta pastiro.

Vis uostė ir laižė jis savo lobyną,

Ir vartės voliojosi po auksą gryną,

Ir lankė mintim jis kiekvieną daiktelį,

Nors ir nuošaliausioj gulėtų kertelėj.

Ir vis prisimindavo žioplus vagis,

Kaip vieną po kito dorojo juos jis,

Apie saldžią mėsą jų užsisvajojęs

Ant savojo lobio kietai jis miegojo,

Ir šarvai sužvango. Bet jis negirdėjo,

Kaip riteris jaunas į urvą atėjo,

Kaip kardą iškėlė ir garsiai suriko,

Kai aidas niūriu jo urvu nusirito.

Ir slibinas senas daugiau neprabudo,

Jį miegantį žėrintis kardas nužudė.

Pasenęs karalius sau soste sėdėjo,

Pražilus barzda jo ant kelių gulėjo,

Nedžiugino sielos nei valgiai skaniausi,

Klausos nebeglostė nei dainos gražiausios.

Viena tik mintis dar kuteno ir šildė, —

Kad rūsį sidabras ir auksas užpildė,

Jis saugojo lobį už durų slaptų,

Tvirtai užrakintų, plienu apkaltų.

Kardai jo didikų iš lėto rūdijo,

Išblėso šlovė, ir garbė supelijo,

Prispaudė jo žmones vargai, neteisybės,

Neliko nė ženklo būtosios galybės.

Širdis nepajuto menkiausio pavojaus,

Nei priešo kariaunos per lauką atjojant,

Tik priglaudė kapas šaltasis karalių

Ir dulkės paliko iš buvusių galių.

Po žemėm giliai tas senasis lobynas,

Tik durų jo niekas jau neatrakina,

Viršum jo sodriausi žolynai žaliuoja

Ir ganosi avys, ragelis raliuoja,