J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Kai per pievas ji viena

Į namus parėjo,

Pakeitė rudu rūbu,

Suknią savo brangią,

Ėmėsi dienos darbų,

Ryto žaros blanko.

Metai vejasi metus,

O septynios upės

Meldus saugoja retus,

Vėjas gluosnį supa.

Bet nėra daugiau laivų,

Vakaruos pradingo,

Nebegirdi jų dainų

Žemė ši mirtinga.

DIDŽIOJO VUTONO KALVIS

Kadaise buvo kaimas, nelabai seniai tiems, kurie turi gerą atmintį, ir nelabai toli tiems, kurie turi eiklias kojas. Jį vadino Didžiuoju Vutonu, nes buvo gerokai didesnis už Mažąjį Vutoną, nutolusį nuo jo per keletą mylių giliai miške, bet nebuvo kažin kokio didumo, nors tais laikais ten klestėjo ir gyveno nemažai žmonių — gerų, blogų ir nei šiokių, nei tokių — kaip ir visur.

Tai buvo gana žymus kaimas, gerai žinomas šalyje dėl įvairių sričių amatininkų meistriškumo, bet labiausiai dėl savo virėjų. Kaimo tarybai priklausė didžiulė virtuvė, o vyriausiasis virėjas, Meistras, buvo labai svarbus asmuo. Jo namai ir virtuvė glaudėsi tame pačiame pastate, kur ir Didžioji Menė, — o tai buvo pats seniausias ir didžiausias viso kaimo pastatas, be to, pats gražiausias. Buvo pastatytas iš gero akmens ir gero ąžuolo, gerai prižiūrimas, nors jau nebedažomas kaip kadaise ir paauksinimai nusitrynę.

Menėje kaimo gyventojai rengdavo susirinkimus, tardavosi ir ginčydavosi, švęsdavo visuotines ir šeimynines šventes. Taigi virėjas turėjo nemažai darbo, nes visomis šiomis progomis turėdavo patiekti tinkamas vaišes. O šventėse, kurių per metus netrūkdavo, būdavo tikimasi gausiai ir skaniai nukrauto stalo.

Tačiau vienos šventės visi laukdavo ypač nekantriai, nes žiemą kitų nebūdavo. Ji trukdavo visą savaitę, o paskutinę dieną, leidžiantis saulei, vykdavo pasilinksminimas, vadinamas Gerųjų Vaikų Puota, į kurią ne kiekvieną pakviesdavo. Žinoma, kai kurie verti tenai patekti būdavo užmiršti, o kai kurie neverti — pakviečiami per klaidą, nes taip visada nutinka, kad ir kaip stengtųsi tie, kurie tokias šventes ruošia, šiaip ar taip, patekdavo dažniausiai tie, kurių gimtadienis būdavo maždaug tuo metu, nes ši puota vykdavo tik kas dvidešimt ketverius metus ir kviečiami būdavo tik dvidešimt keturi vaikai. Šia proga Meistras turėdavo parodyti visus savo sugebėjimus ir šalia kitų šventės patiekalų kepdavo Didįjį Tortą. Jei pavykdavo puikiai (arba nepavykdavo), virėjo vardas ilgai būdavo prisimenamas, nes nedaug virėjų gyvendavo tiek metų, kad suspėtų iškepti antrą Didįjį Tortą.

Kartą išaušo tokia diena, kai tuo metu viešpatavęs vyriausiasis virėjas, visus nustebindamas, nes nieko panašaus niekad nebuvo nutikę, pareiškė, kad jam reikia atostogų, ir iškeliavo nežinia kur, o kai po kelių mėnesių sugrįžo, atrodė pasikeitęs. Jis visada elgdavosi maloniai, mėgo stebėti besilinksminančius žmones, bet pats išlikdavo rimtas ir kalbėdavo mažai. Dabar jis elgėsi laisviau, dažnai krėsdavo juokus, o per šventes dainuodavo dainuškas, nors vyriausiajam virėjui tai visiškai nepritinka. Be to, nustebindamas visą kaimą, jis parsivedė mokinį.

Nieko nuostabaus, kad vyriausiasis virėjas įsitaisė mokinį. Tai įprasta. Atėjus laikui kiekvienas Meistras pasirinkdavo mokinį ir perteikdavo jam visas savo amato paslaptis, o virėjui senstant mokinys vis dažniau jį pavaduodavo, taigi kai Meistras nusendavo ar numirdavo, mokinys jau būdavo pasiruošęs užimti jo vietą ir savo ruožtu tapti vyriausiuoju virėju. Bet šis Meistras mokinio vis nesirinkdavo. Sakydavo: “Dar ne laikas“ arba “Aš stebiu ir kai tik pamatysiu tinkamą, iškart pasirinksiu.“ Bet dabar jis parsivedė dar visai berniūkštį, o be to, svetimą. Jis buvo lankstesnis ir miklesnis už Vutono vaikinus, kalbėjo švelniai ir nepaprastai mandagiai, bet atrodė pernelyg jaunas šiam darbui, sprendžiant iš išvaizdos, dar tik paauglys. Tačiau rinktis mokinį buvo Meistro privilegija ir niekas neturėjo teisės kištis, taigi vaikis liko, o kol suaugs ir galės susirasti sau būstą, apsigyveno pas vyriausiąjį virėją. Žmonės prie jo priprato, jis netgi susirado keletą draugų. Jie ir virėjas vadino jį Alfu, bet visi kiti jį taip ir šaukė Pameistriu.

Kitas netikėtumas ištiko kaimą vos po trejų metų. Vieną pavasario rytą vyriausiasis virėjas nusiėmė aukštą baltą kepurę, tvarkingai sudėjo švarias prijuostes, pakabino baltą švarką, pasiėmė tvirtą uosinę lazdą, nedidelį krepšį ir iškeliavo. Atsisveikino tik su mokiniu. Nieko daugiau nebuvo.

— O dabar sudie, Alfai, — pasakė jis. — Palieku viską tau, tvarkykis, kaip sugebi, o sugebi tu išties puikiai. Tikiuosi, viskas bus gerai. Jei dar kada susitiktume, norėsiu viską apie tai išgirsti. Pasakyk jiems, kad vėl išvykau atostogų, bet šįkart nebegrįšiu.

Kai atėję į virtuvę žmonės išgirdo šią naujieną, kaime kilo nemažas sujudimas.

— Ir kas jam į galvą šovė! — kalbėjo jie. — Nei perspėjo, nei atsisveikino! Ir ką mes dabar darysime be vyriausiojo virėjo? Jis nieko nepaliko į savo vietą.

Nė vienas nepagalvojo paskirti vyriausiuoju virėju jaunąjį Pameistrį. Jis šiek tiek ūgtelėjo, bet vis tiek atrodė berniūkštis, o ir prasimokęs tebuvo tik trejus metus.

Neberasdami kitos išeities, jie galiausiai paskyrė virėju vieną kaimelio gyventoją, kuris mokėjo neblogai virti. Būdamas jaunesnis, jis kelis kartus padėjo Meistrui tvarkytis darbymečiu, bet šis jo taip ir nepasirinko mokiniu. Dabar jis jau buvo subrendęs vyras, turėjo žmoną, vaikų ir mokėjo elgtis su pinigais.

— Jis bent jau niekur nedings neperspėjęs, — kalbėjo žmonės, — o prastas virėjas vis geriau negu jokio. Iki Didžiojo Torto dienos dar septyneri metai, iki to laiko jis ko nors pramoks.

To žmogaus vardas buvo Nouksas ir jam labai patiko taip pakrypę įvykiai. Jis visada troško tapti vyriausiuoju virėju ir niekada neabejojo, kad jam puikiai pavyktų. Kadaise, likęs virtuvėje vienas, užsidėdavo aukštą baltą kepurę ir staipydavosi priešais nušveistą keptuvę, šnekėdamas pats su savimi:

— Sveiki, pone Meistre. Jums labai tinka ši kepuraitė, tartum jums siūta. Tikiuosi, jums puikiai klojasi.

* * *

Klojosi gana neblogai, nors iš pradžių Nouksui ir teko pasistengti, be to, jam padėdavo Pameistrys. Tiesą sakant, jis nemažai iš to Pameistrio išmoko slapčia jį stebėdamas, nors niekada nebūtų šito prisipažinęs. Šiaip ar taip, priartėjo dvidešimt ketvirtieji metai ir Nouksas pradėjo galvoti apie Didįjį Tortą. Širdies gilumoje jis šiek tiek nerimavo, nes nors ir išmoko per tuos septynerius metus kepti visai neblogus tortus ir pyragaičius, suprato, kad Didžiojo Torto visi labai nekantriai laukia ir jis turės patenkinti reikliausius kritikus. Ir ne vien tik vaikus. Kiek mažesnis to paties kepimo tortas iš tų pačių produktų turės būti patiektas tiems, kurie ateis padėti ruošti puotą. Be to, visi tikisi, kad Meistras juos kuo nors nustebins, iškeps ką nors nauja, neregėta.

Nouksas buvo įsitikinęs, kad tortas turėtų būti labai saldus ir riebus, o dar nusprendė visą jį padengti cukraus glajumi (su šiuo darbu labai mikliai susidorodavo Pameistrys). “Atrodys dailiai, pasakiškai“, — mąstė jis. Jis manė, kad vaikams labiausiai patinka pasakos ir saldumynai. Tiesa, pasakoms jis pats laikė save jau per senu, bet saldumynus tebemėgo.

— Ak, pasakiška! — murmėjo jis sau panosėje. — Kai ką sugalvojau.

Ir taip jam į galvą šovė mintis pačioje torto viršūnėje pastatyti mažą lėlytę balta suknele, rankoje laikančią burtų lazdelę, kurios gale būtų blizganti žvaigždė, o aplink pėdas rausvu glajumi užrašyti: “Fėjų Karalienė“.