J.R.R.Tolkien - Nepaprastosios karalystės pasakos

Jis susigėdo supratęs, kad ji perskaitė jo mintis — jis manė, kad žvaigždė kaktoje yra leidimas įžengti bet kur, o dabar suvokė, kad nieko panašaus. Tačiau ji nusišypsojo ir vėl prabilo:

— Eikš! Jei jau esi čia, turi su manimi pašokti, — ir paėmusi jį už rankos įsivedė į ratelio vidurį.

Jie šoko, o jis pajautė, kad šokti su ja — tai didžiulis džiaugsmas, ir gyvybė, ir stiprybė. Vieną akimirką. Tačiau netrukus jie išsiskyrė, ji sustojo, nuskynė baltą gėlę iš pievos sau po kojų ir įsmeigė į plaukus.

— O dabar lik sveikas! — pasakė. — Galbūt Karalienei leidus vėl susitiksim.

Po šio susitikimo jis neprisiminė, kaip parsirado namo, atsipeikėjo tik jodamas savo krašto laukais, o kai kurių kaimelių žmonės su nuostaba žvelgė jam pavymui, kol jis pradingdavo tolumoje. Kai sugrįžo į savo namus, jo pasitikti džiūgaudama atbėgo dukrelė — jis grįžo anksčiau, nei buvo žadėjęs, bet laukiantiems tas laikas vis tiek prailgo.

— Tėveli! — sušuko ji. — Kur tu buvai? Kaip ryškiai šviečia tavo žvaigždė!

Peržengus slenkstį žvaigždė vėl nublanko, o Nelė paėmusi už rankos atvedė jį prie židinio, apsuko ir pažvelgė į veidą.

— Brangusis, — paklausė ji, — kur tu buvai ir ką matei? Tavo plaukuose gėlė.

Ji švelniai išėmė ją iš plaukų ir pasidėjo ant delno. Rodės, ji šviečia iš toliausių tolybių ir dar taip ryškiai, kad daiktai ant sienų metė tamsius šešėlius. Vyro šešėlis su palenkta virš jos galva atrodė milžiniškas.

— Tu atrodai kaip milžinas, tėveli, — prabilo sūnus, kuris iki tol dar nekalbėjo.

Gėlė nenuvyto ir švietė vis taip pat ryškiai, jie laikė ją tarsi paslaptį ar lobį. Kalvis nukalė nedidelę skrynelę su raktu ir įdėjo gėlę, o vėliau ją paveldėjo daugybė jo giminės kartų, ir tie, kurie paveldėdavo raktą, kartais atidarydavo skrynelę ir ilgai grožėdavosi Gyvąja Gėle, kol skrynelė pati užsiverdavo: ne žmonės rinkosi laiką.

O kaimelyje metai nestovėjo vietoje. Dabar jau daug jų buvo prabėgę. Vaikų Puotoje, kai gavo žvaigždę, Kalviui tebuvo dešimt metų. Po dvidešimt ketverių metų atėjo kita šventė, tuo metu Alfas jau buvo vyriausiasis virėjas ir turėjo pasirinkęs mokinį, Arfą. Dar po dvylikos metų Kalvis grįžo namo su Gyvąja Gėle; o šią žiemą turėjo įvykti jau kita Gerųjų Vaikų Puota. Vieną tų metų dieną Kalvis klajojo po Fėjų krašto miškus šiapus kalnų. Buvo ruduo, raudoni lapai gulėjo nukloję žemę, auksiniai dar suposi ant šakų. Už nugaros pasigirdo žingsniai, bet jis buvo užsisvajojęs ir nekreipė dėmesio.

Tąkart jis buvo gavęs užduotį ir nukeliavo labai toli, taip toli, kad, jam rodės, toliau dar niekad nebuvo nuėjęs. Jį globojo ir vedė, bet jis menkai tai nutuokė, nes dažnai per šešėlius arba miglas nė nematydavo, kur žengia, kol pagaliau užkopė į aukšto kalno viršūnę po gausybe žvaigždžių. Čia jis stojo prieš pačią Karalienę. Ji neturėjo karūnos, nesėdėjo soste. Stovėjo spinduliuodama šlove ir didybe, o visi aplink irgi žibėjo ir mirguliavo lyg žvaigždės danguje. Tačiau ji buvo aukštesnė už ilgiausių iečių antgalius, o galvą vainikavo balta liepsna. Ji davė jam ženklą prisiartinti ir jis drebėdamas žengė artyn. Nuaidėjo tyras trimito garsas ir štai juodu liko vieni.

Jis stovėjo priešais ją ir nei nusilenkė, nei priklaupė, nes pasijuto toks menkas, kad nebūtų padėję jokie mandagumo gestai. Tada pakėlė akis ir pažvelgė jai į veidą, o jos akys rimtai žvelgė į jį. Jis sutriko ir apstulbo, nes tą akimirką ją pažino — mergelę iš Žaliojo slėnio, po kurios kojomis pražysdavo gėlės. Pamačiusi tai ji nusišypsojo ir priėjo arčiau; juodu ilgai šnekėjosi, daugiausia be žodžių, iš jos minčių jis sužinojo nemažai dalykų, vieni buvo džiugūs, o kiti pripildė širdį sielvarto. Jo mintys nukrypo į praeitį, sugrįžo iki pat Vaikų Puotos, kai pas jį pateko žvaigždė. Staiga susigėdo prisiminęs mažą šokančią figūrėlę su burtų lazdele ir nebedrįso pažvelgti į Karalienės grožį. Tačiau ji ir vėl nusijuokė, kaip tada, Amžinojo Ryto slėnyje.

— Neliūdėk dėl manęs, Žvaigždžiaveidi, — tarė ji. — Ir nesigėdyk savo tautos žmonių. Geriau maža lėlytė nei išvis jokių prisiminimų apie Fėjų kraštą. Vieniems vienintelis žvilgsnis. Kitiems prabudimas. Nuo pat tos dienos tu troškai mane pamatyti ir aš išpildžiau tavo troškimą. Tačiau negaliu duoti nieko daugiau. O dabar, atsisveikindama, skirsiu tau užduotį. Jei sutiksi Karalių, pasakyk jam: “Laikas atėjo. Tegu jis renkasi.“

— Betgi, Fėjų krašto valdove, — sumikčiojo jis, — kur yra Karalius?

Jis jau daugybę kartų šito klausė Fėjų krašto gyventojų, o jie visada atsakydavo: “Jis mums nesakė, kur išvyksta.“

O Karalienė atsakė:

— Jei jis pats tau nepasakė, Žvaigždžiaveidi, tai ir aš nesakysiu. Bet jis daug kur keliauja, gali jį sutikti pačiose netikėčiausiose vietose. O dabar priklaupk.

Jis priklaupė, o ji pasilenkė ir palietė ranka jam galvą. Jį užplūdo didžiulė ramybė, rodėsi, kad jis yra kartu ir pasaulyje, ir Fėjų krašte, bet kažkaip iškilęs virš jų abiejų, kad gali viską aprėpti vienu žvilgsniu, vienu metu jaučia ir priklausąs jiems, ir netenkąs jų, o kartu didžiulę ramybę. Kai ši ramybė praėjo, jis pakėlė galvą ir atsistojo. Švito, danguje blanko žvaigždės, o Karalienės nebesimatė. Toli kalnuose nuaidėjo trimito aidas. Aukštumoje, kur stovėjo jis, buvo tylu ir tuščia. Jis suprato, kad jau niekados čia nebesugrįš.

Toji vieta buvo likusi toli, o jis žingsniavo rudens lapų kilimu apmąstydamas tai, ką pamatė ir sužinojo. Žingsniai priartėjo. Nelauktai visai greta pasigirdo balsas:

— Ar mums pakeliui, Žvaigždžiaveidi?

Kalvis krūptelėjęs prabudo iš savo minčių ir pamatė žmogų. Jis buvo aukštas, ėjo lengvai ir greitai, buvo apsisiautęs tamsiai žaliu apsiaustu, o veidą slėpė gobtuvas. Kalvis nustebo, nes vien tik Fėjų krašto gyventojai vadino jį Žvaigždžiaveidžiu, o to žmogaus Fėjų krašte jis niekad nebuvo sutikęs, tačiau neapleido neaiškus jausmas, kad vis dėlto iš kažkur ji pažįsta.

— O kur tu eini? — paklausė jis.

— Dabar grįžtu į tavo kaimą, — atsakė žmogus, — turbūt ir tu tenai grįžti.

— Taip, — atsakė Kalvis. — Eime drauge. Tik aš kai ką prisiminiau. Prieš einant namo Karalienė man pavedė perduoti žinią, o mes netrukus peržengsime sieną, ir manau, kad jau niekada čia nebesugrįšiu. O tu?

— Taip, aš grįšiu. Gali perduoti žinią man.

— Tačiau ši žinia Karaliui. Ar tu jį rasi?

— Taip. Kokia tai žinia?

— Valdovė prašė jam perduoti: “Laikas atėjo. Tegu jis renkasi.“

— Supratau. Gali nebesirūpinti.

Toliau jie ėjo greta tylėdami, tik po kojomis šlamėjo lapai, tačiau dar nepriėjus Fėjų krašto sienų žmogus sustojo. Jis atsisuko į kalvį ir nusmaukė gobtuvą. Tada kalvis jį atpažino. Tai buvo Alfas Pameistrys, kaip kalvis tebevadindavo jį mintyse, jis niekada nepamiršo tos dienos, kai jaunutis Alfas stovėjo Menėje laikydamas rankoje paruoštą peilį tortui pjauti, o jo akys žėrėjo žvakių šviesoje. Dabar jis turėtų būti senas žmogus, nes jau daugybę metų buvo vyriausiuoju virėju, bet stovėdamas čia, po Fėjų krašto pasienio medžiais, tebeatrodė kaip anų laikų pameistrys, tik kiek valdingesnis; jo plaukuose nebuvo žilų sruogų, veide — raukšlių, o akys žėrėjo lyg atspindėdamos šviesą.

— Prieš grįžtant į tavo kraštą, turiu su tavimi pasikalbėti, Kalvi, Kalvio Sūnau, — pasakė jis. Kalvis nustebo, nes jis jau seniai troško pasikalbėti su Alfu, tik vis nepavykdavo. Alfas visada maloniai sveikindavosi ir draugiškai elgėsi, bet, regis, vengė kalbėtis akis į akį. Ir dabar jis žvelgė į kalvį draugiškai, bet pakėlė ranką ir palietė pirštu žvaigždę šiam ant kaktos. Tuoj pat jo akių spindėjimas nublanko ir kalvis suprato, kad tai žvaigždės spinduliuose jos žėrėjo, ko gero, ji švietė labai ryškiai, o dabar nublanko. Jis nustėro ir piktokai pasitraukė.