Филип Дик - Ubikas

— Žinau, — tarė Ransaiteris. Beje, buvo matęs to vertinimo išvadą. Tačiau nuo to užsakymų nepadaugėjo. Ir štai šansas. — Klek telepatų rado jūsų darbuotojas? Ne vieną?

— Du garantuotai.

— Bet gali būti ir daugiau?

— Gali, — linktelėjo ponia Virt.

— Štai ką mes padarysim, — ėmė aiškinti Ransaiteris. — Pirmiausia objektyviai išmatuosim psi lauką, kad žinotumėm, su kuo turime reikalą. Paprastai užtrunkam nuo savaitės iki dešimties dienų, nelygu...

— Mano viršininkas, — pertraukė jį ponia Virt, — nori, kad jūs nedelsdami pasiųstumėt savo inercialus, apsieitumėt be ilgų ir brangių matavimo formalumų.

— Bet nematavę iš kur galim žinoti, kiek ir kokių inercialų siųsti? Ir kaip juos išdėstyti? Psi likvidavimo operacija turi būti vykdoma nuosekliai. Mūsų darbas — ne pamoti stebuklinga lazdele ar visus kampus išpurkšti nuodingu aerozoliu. Mes turime neutralizuoti Holio žmones — vieną po kito, kiekvieną sugebėjimą atsverdami antisugebėjimu. Holis galėjo prasiskverbti į jūsų firmą maždaug tokiu būdu: įkišo vieną žmogų, turintį psi sugebėjimų, o tas — kitus. Pirmas įlenda į kadrų skyrių, priima dirbti kitą; pastarasis paskiriamas vadovauti kokiam nors skyriui arba įsteigia naują ir savo ruožtu priima dar kelis žmones... Kartais tai trunka ne vieną mėnesį. Negalime per parą suardyti struktūrų, kurias jie kūrė ilgą laiką. Didelė psi operacija panaši į mozaiką. Jie negali skubėti, bet ir mes negalim.

— Tačiau mano viršininkas skuba, — linksmai pasakė ponia Virt.

— Aš su juo pasišnekėsiu, — tarė Ransaiteris ir ištiesė ranką prie videofono. — Kas jis ir koks jo numeris?

— Derybos turi vykti per mane.

— Kažin, ar aš apskritai derėsiuos. Kodėl nenorite pasakyti, kam atstovaujate? — Ransaiteris paspaudė mygtuką po stalo kraštu, duodamas ženklą budinčiai telepatei Ninai Fryd, kad ateitų į kambarį, iš kurio ji galės sekti ponios Virt mintis. Negaliu su tais žmonėmis dirbti, pamanė jis, jeigu nežinau, kas jie. Labai gali būti, kad mane nori nusamdyti pats Holis.

— Koks jūs ribotas, — metė ponia Virt. — Mes prašom paskubėti. Prašom todėl, kad reikia. Galiu tiek pasakyti: firma, į kurią jie prasiskverbė, veikia ne Žemėje. Ir prognozuojamo pelno, ir investicijų požiūriu tai svarbiausias mūsų projektas. Mano šefas į jį sudėjo visą savo kilnojamąjį turtą. To niekas neturi žinoti. Juo didesnis smūgis, kai sužinojome, kad firmoje yra telepatų...

— Atsiprašau, — tarė Ransaiteris ir pasuko prie durų. — Išsiaiškinsiu, kiek turime neužimtų žmonių.

Uždaręs kabineto duris, kyštelėjo galvą į abu gretimus kambarius; viename, mažesniajame, rūkydama ir įtemptai galvodama sėdėjo Nina Fryd.

— Sužinokit, kam ji atstovauja ir kokią sumą jie pasiryžę mokėti. — Turim trisdešimt aštuonis šiuo metu dykinėjančius inercialus, samprotavo jis. Galbūt visiems rasime užsiėmimą ar bent daugumai. Ko gero, būsiu radęs, kur prasmego Holio gudrieji telepatai. Visa jų šutvė.

Jis grįžo į kabinetą ir vėl atsisėdo prie stalo.

— Jei į jūsų firmą prasismelkė telepatų, — kreipėsi Ransaiteris į ponią Virt, susidedamas ant pilvo rankas, — turime suprasti ir susitaikyti, kad firma neteko slaptumo. O kur dar visokia speciali techninė informacija, kurios jie prisirinko... Kam tuomet slėpti, koks tai projektas?

— Pati nežinau, koks jis, — padvejojusi atsakė ponia Virt.

— Na, o kur jis realizuojamas?

— Irgi nežinau.

— Kas vadovauja firmai?

— Aš dirbu mažesnėje jam pavaldžioje firmoje, kurią jis finansiškai kontroliuoja. Bet pažįstu tik savo tiesioginį viršininką, poną Šepardą Hovardą. Kam jis atstovauja, nežinau.

— Jei mes jums duosime reikalingų inercialų, ar sužinosime, kur jie bus siunčiami?

— Tikriausiai ne.

— O jeigu jie niekada nebegrįš?

— Ko jie turėtų negrįžti? Likviduos mūsų firmoje svetimą įtaką ir grįš.

— Yra buvę, kad Holio žmonės nužudydavo inercialus, pasiųstus jų neutralizuoti. Mano pareiga rūpintis darbuotojų saugumu. Negaliu to daryti nežinodamas, kur jie yra.

Jo kairėje ausyje suskambo miniatiūrinis telefonas, ir silpnas lygus Ninos Fryd balsas, girdimas tik jam, pasakė:

— Ponios Virt šefas — Stentonas Mikas. Ji yra jo padėjėja ir patikėtinė. Nėra jokio Šepardo Hovardo. Minėtoji firma įkurta Mėnulyje. Tai Miko tyrimų kompanijos „Techprise“, kurios kontrolinį akcijų paketą turi ponia Virt, filialas. Tačiau ji nežino jokių techninių detalių: ponas Mikas jai niekad nerodo mokslinių tyrimų rezultatų, ataskaitų ar kitokių dokumentų, ir ji dėl to labai kremtasi. Bet iš Miko darbuotojų ji bendrais bruožais sužinojo, koks tas projektas. Jeigu tos jos žinios iš antrų rankų tikros, firma Mėnulyje rengia visiškai naują ir nebrangią tarpžvaigždinio transporto sistemą, kuri leistų pasiekti šviesos greitį. Ją būtų galima nuomoti visoms mažiau pasiturinčioms politinėms ar etninėms grupėms. Miko manymu, ši sistema skatins masinę planetų kolonizaciją, taigi atskiros vyriausybės praras savo monopolį.

Nina Fryd nutraukė ryšį, Ransaiteris atsilošė savo odos ir riešutmedžio krėsle ir susimąstė.

— Apie ką galvojate? — gyvai paklausė ponia Virt.

— Svarstau, ar įstengtumėt sumokėti už mūsų paslaugas. Neturėdamas matavimų duomenų, galiu tik apytikriai numatyti, kiek jums reikės inercialų — galbūt net keturiasdešimties, — pasakė Ransaiteris, žinodamas, kad Stentonas Mikas gali susimokėti — arba rasti, kas sumokės — už kiek nori inercialų.

— Keturiasdešimt? — pakartojo ponia Virt. — Hm... Daugoka.

— Juo daugiau žmonių dirbs, juo greičiau baigs. Kadangi skubate, pasiųsime visus iš karto. Jeigu esate įgaliota pasirašyti kontraktą, — ir jis ryžtingai parodė į ją pirštu, bet ji nė nemirktelėjo, — ir galite sumokėti avansą, ko gero, visą operaciją baigtume per septyniasdešimt dvi valandas.

Ransaiteris laukiamai žiūrėjo į ją. Ausyje vėl sucirpė videofonas:

— Kaip „Techprise“ firmos savininkė, ji turi visus įgaliojimus. Gali pasirašyti bet kokį kontraktą dėl sumos, lygios firmos vertei. Dabar ji kaip tik skaičiuoja, kiek tai bus šios dienos biržos kursu. — Pauzė. — Keli bilijonai poskredų. Tačiau ji nenori pati viena spręsti: nei dėl kontrakto, nei dėl avanso. Mieliau visą reikalą pavestų Miko juristams, nors tektų sugaišti keletą dienų.

Bet jie skuba, pamanė Ransaiteris. Bent jie taip tvirtina.

— Ji jaučia, kad jūs žinote, — vėl prabilo Nina Fryd, — arba atspėjote, kam ji atstovauja. Bijo, jog dėl to pareikalausite daug didesnio honoraro. Turėdamas omeny savo reputaciją, Mikas mano, kad visi tik ir tyko, kaip jį apsukti. Todėl derasi šitaip, per tarpininką — asmenį ar firmą. Kita vertus, jiems reikia daugybės inercialų, ir jie susitaikė su mintimi, kad išlaidos bus milžiniškos.

— Keturiasdešimt inercialų, — tingiai tarė Ransaiteris ir ėmė skaičiuoti lapelyje, kuris kaip tik dėl to ir gulėjo ant stalo. — Nagi pažiūrėsim: šešiskart penkiasdešimt ir dar padauginti iš trijų. Ir dar iš keturiasdešimt.

Ponia Virt, džiugiai tebešypsodama lyg priklijuota šypsena, nekantriai laukė.

— Įdomu, — sumurmėjo Ransaiteris, — kas užmokėjo Holiui, kad jo žmonės prasiskverbtų į jūsų firmą.

— Tai visai nesvarbu, — atrėžė ponia Virt. — Svarbiausia, kad jų ten yra.

— Kartais nepavyksta visko išaiškinti. Bet jūs teisi: kai virtuvėj įsiveisia skruzdėlių, žmogus neklausia, iš kur jos atsirado, bet imasi jas naikinti.