Филип Дик - Ubikas

— Įdomu, — patylėjęs atsakė Džo.

— Po velnių — jam, matote, „įdomu“! — Dž. Dž. Ešvudas pasimuistė kėdėje. — Šiuo metu tai didžiausias antitalentas, koks tiktai gali būti!

— Aš nekeliauju laiko matmenyje, — tyliai pasakė Pet. Ji pažvelgė į Džo Čipą ir atsiprašydama, ir išdidžiai. — Kai ką sugebu, bet ponas Ešvudas smarkiai perdeda.

— Aš žinau, ką tu galvoji, — užsigavęs pasakė Dž. Dž. — Ir žinau, kad gali pakeisti praeitį. Vieną kartą jau taip padarei.

— Taip, aš galiu pakeisti praeitį, — prisipažino Pet, — bet aš nemoku grįžti į praeitį. Nekeliauju laike, kaip norite įrodyti savo ekspertui.

— Kaip jūs keičiate praeitį? — paklausė Džo.

— Galvoju apie ją. Apie konkretų jos aspektą, pavyzdžiui, kokį nors įvykį ar kažkieno pasakytus žodžius. Arba nemalonumą, dėl kurio gailiuosi. Pirmą kartą tai padariau dar vaikas būdama...

— Kai jai buvo šešeri metai, — pertraukė ją Dž. Dž., — ir gyveno Detroite, — su tėvais, aišku, — sukūlė senovinę keramikos statulėlę, kurią jos tėvas labai brangino.

— Argi jūsų tėvas to nenumatė? — paklausė ją Džo. — Jeigu turi aiškiaregystės dovaną...

— Numatė, — atrėžė Pet, — ir prieš savaitę mane nubaudė. Tačiau jis pasakė, jog nieko neįmanoma pakeisti. Jūs gi žinote, kas yra aiškiaregys. Numato kokį nors pyki, bet negali jo sulaikyti. Kai statulėlė sudužo, tikriau — kai aš ją sudaužiau, labai nusiminiau. Vis galvojau apie tą savaitę, kada negaudavau deserto ir turėdavau gultis penktą valandą. Dieve mano, galvojau aš — ar panašiai, kaip kad sako vaikai, — nejaugi negalima nukreipti tokių baisių atsitikimų? Tėvo aiškiaregystė nedarė man jokio įspūdžio, nes negalėjo pakeisti įvykių eigos, aš ir dabar jaučiu jai tik panieką. Ištisą mėnesį mėginau valios pastangomis padaryti, kad toji nelemta statulėlė vėl būtų sveika, įsivaizduodavau, kaip ji atrodė prieš suduždama... Tai buvo baisu. Tačiau vieną rytą — tuomet aš kiaurą naktį ją sapnavau — atsibudau ir žiūriu — stovi savo vietoj tokia pati, kaip ir anksčiau. — Pet palinko prie Džo Čipo ir prakalbo griežtai, ryžtingai: — O tėvai nieko ir nepastebėjo. Jiems atrodė visai normalu, kad statulėlė sveika, sakytum, nė nebuvo sudužusi. Aš viena tai prisiminiau. — Ji nusišypsojo, atsilošė, išsitraukė iš jo pakelio cigaretę ir užsirūkė.

— Eisiu atsinešiu iš automobilio aparatą, — tarė Džo ir pasuko durų link.

— Penki centai, — pasakė durys, vos tik jis palietė rankeną.

— Užmokėk durims, — paprašė Dž. Dž. Ešvudą.

Partempęs į butą matavimo prietaisus, Džo liepė firmos žvalgui nešdintis.

— Ką? — apstulbo Dž. Dž. — Bet ją aš radau, man ir priklauso premija. Sugaišau dešimt dienų, kol nustačiau, kieno tai laukas. Aš...

— Pats žinai, kad aš negaliu matuoti tavo lanko veikimo zonoje. Sugebėjimai ir antigebėjimai vieni kitus deformuoja. Antraip nebūtų ir mūsų profesijos. — Dž. Dž. nenorom atsistojo, ir Džo ištiesė jam ranką. — Palik man kelias monetas po penkis centus, kad galėtume iš čia išeiti.

— Rankinuke aš turiu smulkių, — pasakė Pet.

— Tu juk gali išmatuoti jos poveikio jėgą atsižvelgdamas į mano lauko susilpnėjimą, — nepasidavė Dž. Dž. — Šimtą kartų mačiau tave taip darant.

— Šiandien kita situacija, — trumpai paaiškino Džo.

— Nebeturiu nė vienos monetos, — teisinosi Dž. Dž. — Negaliu išeiti.

— Aš duosiu, — pasižiūrėjusi į abu, tarė Pet. Ji metė Ešvudui monetą, tas nustebęs ją pagavo. Veikiai nuostabą pakeitė niaurus kartėlis.

— Gudriai mane apstatėt, — pasakė kišdamas monetą į plyšį duryse. — Abu geri... — burbtelėjo durims užsidarant. — Aš ją radau. Na, ir tvarka, galėtumėt — gerklę perkąstumėt... — Durys užsitrenkė, ir jo balsas nutilo.

— Kai išgaruoja įkarštis, nekas iš jo lieka, — tarė Pet.

— Nieko, neprapuls, — pasakė Džo, kaip paprastai jausdamasis kaltas. Nors nelabai. — Ką gi, savo darbą jis atliko. Dabar...

— Dabar jums eilė, — pertraukė jį Pet. — Taip sakoma. Ar galima nusiauti?

— Žinoma, — atsakė jis ir pradėjo ruošti aparatūrą: patikrino būgnus, tinklo įtampą, išbandė indikatorių rodykles, nustatydamas įvairią įtampą ir užrašydamas jų duomenis.

— Kur dušas? — paklausė ji, tvarkingai statydama batus į šalį.

— Dvidešimt penki centai, — suburbėjo Džo. — Dušas kainuoja dvidešimt penkis centus. — Pakėlęs akis pamatė, kad ji sagstosi marškinius. — Aš neturiu dvidešimt penkių centų.

— Mūsų kibuce viskas už dyką, — pasakė Pet.

— Už dyką? — Džo išpūtė akis. — Ekonomiškai neįmanoma. Kaip iš viso kas nors gali egzistuoti tokiu principu ir išsilaikyti ilgiau kaip mėnesį?

Ji ramiai toliau sagstėsi marškinius.

— Mūsų atlyginimai pervedami į kibuco kasą, mes gauname pažymėjimą, kad esam padarę tam tikrą darbą. Kibucas tvarko visą mūsų bendrą uždarbį ir jau keleri metai iš eilės turi pelno: mes visi mokam į kasą daugiau, negu išleidžiam. — Ji nusivilko marškinius ir numetė ant kėdės atlošo. Po storais mėlynais marškiniais daugiau neturėjo jokio drabužėlio. Džo matė pūpsančias standžias krūtis ir dailius pečius.

— Tu tikrai šito nori? Turiu omeny — nusirengti?

— Ar neprisimenat?

— Ko neprisimenu?

— Kad aš nenusirengiau. Kitoje dabartyje. Jūs man pasirodėt nepatenkintas, todėl ištryniau tą epizodą, pakeičiau šituo. — Ji lengvai atsistojo.

— Ką aš dariau, kai tu nenusirengei? — įtariai paklausė Džo. — Atsisakiau tave ištirti?

— Kažką sumurmėjot, atseit Ešvudas pervertinęs mano antisugebėjimus.

— Tai priešinga mano darbo principams, — pasakė Džo. — Niekad šitaip nedarau.

— Pažiūrėkit. — Ji pasilenkė prie marškinių ir jos krūtys susiūbavo. Iš kišenės ištraukė sulankstytą popieriaus lapą ir padavė jam. — Iš anos praeities, kurią panaikinau.

Jis perskaitė. Gale buvo jo išvada: „Atsirandantis antipsi laukas — nepakankamas. Silpnesnis už norminį. Negalima panaudoti neutralizuojant esamus aiškiaregius“. Toliau buvo jo kodas — perbrauktas ratilėlis. Šis sutartinis ženklas, žinomas tik jam ir Ransaiteriui, reiškė: „Nepriimti į darbą.“ Taigi net Ešvudas jo negalėjo iššifruoti ir jai pasakyti. Džo tylėdamas grąžino jai tą lapą. Ji vėl jį sulankstė ir įsidėjo atgal į kišenę.

— Ar mane dar matuosite? — paklausė ji. — Po to, kai perskaitėte?

— Aš atliksiu standartinę procedūrą, — pasakė Džo. — Šešiais indikatoriais, kurie...

— Jūs smulkus, skolose paskendęs, niekam tikęs biurokratas, kuris net negali sukrapštyti penkių centų sumokėti durims, kad tos išleistų iš buto. — Pet kalbėjo ramiai, bet su užgaulia panieka; Džo akimirką sustingo, paskui krūptelėjo ir pajuto, kad rausta.

— Šiuo metu taip jau nelemtai susiklostė. Bet aš netrukus atkusiu. Prireikus net savo firmoje galiu gauti kreditą. — Jis nevikriai atsistojo, pastatė du puodelius su lėkštelėmis ir pripylė kavos. — Tau su cukrum? Ar grietinėle?

— Su grietinėle, — atsakė Pet, vis dar basa ir be marškinių.

Jis paklebeno šaldytuvo rankenėlę, norėdamas paimti pieno pakeli.

— Dešimt centų, — pareikalavo šaldytuvas. — Penki centai už durelių atidarymą ir penki — už grietinėlę.

— Čia ne grietinėlė, o paprastas pienas, — supyko Džo ir dar pamėgino galynėtis su šaldytuvo durelėmis. — Paskutinį kartą, — prašė jis durų. — Prisiekiu, kad sumokėsiu. Šį vakarą.