Филип Дик - Ubikas

Po valandėlės dešinėje ausyje pasigirdo materializuota mintis:

— Aš Džoris.

Tai buvo ne jo žmonos mintys, kitokio impulsyvumo, veržlesnės, bet padrikesnės. Neturėjo Elai būdingo subtilaus gyvumo.

— Atsijunkit nuo mūsų, — staiga išsigando Ransaiteris. — Aš kalbėjausi su savo žmona Ela. Iš kur jūs atsiradot?

— Aš esu Džoris, — toliau plaukė mintys, — ir niekas su manim nepasikalba. Valandžiukę prisijungsiu prie jūsų, jei neprieštaraujate. Kas jūs?

— Noriu šnekėtis su Ela, savo žmona, — išlemeno Ransaiteris. — sumokėjau už pokalbį su ja ir noriu su ja kalbėtis, ne su jumis.

— Ponią Ransaiter aš pažįstu, — daug aiškiau suskambėjo mintis mūšyje. — Ji kartais šnekteli su manim, tačiau tai visai kas kita nei pokalbis su kuo nors iš gyvųjų. Ponia Ransaiter guli čia, drauge su mumis. Kokia nauda iš kalbų su ja, juk ji žino tiek pat, kiek ir mes. Kurie dabar metai, pone? Ar žmonės jau pasiuntė tą didžiulį laivą į Proksimą? Gal galit pasakyti, man be galo įdomu. O aš, jei norite, vėliau persakysiu poniai Ransaiter. Gerai?

Ransaiteris nuplėšė ausines, greit padėjo mikrofoną, kitus įtaisus ir, išėjęs iš dulkių prisigėrusio kambario, nužygiavo tarp užšaldytų karstų, sunumeruotų ir tvarkingai sustatytų eilėmis. Kai jis drožė plačiais žingsniais, grėsmingai dairydamasis savininko, moratoriumo darbuotojai traukėsi jam iš kelio ir spruko šalin.

— Ar kas nors ne taip? — paklausė fon Fogelzangas, pamatęs atskubantį klientą. — Kuo galėčiau padėti?

— Kažkas prisijungė prie mūsų laido, — uždusęs paaiškino Ransaiteris. — Vietoj Elos. Prasmekit visi su savo neaiškiu bizniu! Tokių dalykų neturėtų būti, kas čia darosi? — Dabar jis ėjo paskui Herbertą, kuris jau pasuko į 2-A kambarį, — jeigu aš taip vadovaučiau...

— Ar tas asmuo prisistatė?

— Taip, kažkoks Džoris.

— Tai Džoris Mileris, — susirūpinęs tarė fon Fogelzangas ir susiraukė. — Rodos, šaldykloje jo karstas šalia jūsų žmonos.

— Bet aš gi matau Elą!

— Nuo ilgo buvimo šalimais, — paaiškino fon Fogelzangas, — kai kada atsiranda osmozė — pusgyvių asmenų protai susilieja. Džorio Milerio smegenų aktyvumas labai didelis, o jūsų žmonos — mažokas. Todėl protofazonai ėmė tekėti tik vienon pusėn.

— Ar galite pataisyti? — kimiai paklausė Ransaiteris. Pajuto, kad vis dar sudirgęs, uždusęs ir pavargęs. — išvarykit tą padarą iš mano žmonos minčių, grąžinkit ją — tai jūsų darbas!

— Jeigu niekas nepasikeis — oficialiu tonu pareiškė fon Fogelzangas, — pinigai jums bus grąžinti.

— Kam man tie pinigai? Velniop pinigus! — Jie jau įėjo į 2-A. Ransaiteris neryžtingai atsisėdo. Širdis taip daužėsi, jog vos galėjo kalbėti.

— Jei to tipo Džorio nepašalinsite, — piktai sušvokštė jis, — paduosiu jus į teismą, nuvarysiu į bankrotą!

Atsigręžęs į karstą, fon Fogelzangas įsikišo ausinę ir energingai prašneko į mikrofoną:

— Džori, išsijunk, būk geras berniukas. — Žvilgtelėjęs į Ransaiterį, paaiškino: — Džoris mirė penkiolikos metų, štai kodėl jis toks gyvybingas. Tiesą sakant, ir anksčiau pasitaikydavo, kad jis atsirasdavo ten, kur neturėdavo būti. — Ir vėl šnekėjo į mikrofoną: — Džori, negražu taip daryti: ponas Ransaiteris atvyko iš toli, norėdamas pasikalbėti su žmona. Neužgožk jos signalų, Džori, negerai elgiesi. — Dabar jis klausėsi. — Žinau, kad jos signalai silpni. — Vėl klausėsi rimtas ir pasipūtęs, po to išsiėmė ausinę ir atsistojo.

— Ką jis sakė? — griežtai paklausė Ransaiteris. — Ar jis išsinešdins ir man leis pasišnekėti su Ela?

Fon Fogelzangas atsakė:

— Džoris niekuo dėtas. Įsivaizduokit du radijo siųstuvus: vienas arti, bet vos penkių šimtų vatų galingumo, kitas toli ir veikia tokiu pačiu ar beveik tokiu pačiu dažniu, bet penkių tūkstančių vatų galios. Kai ateina naktis...

— Naktis jau atėjo, — pertraukė jį Ransaiteris. Bent jau Elai. O gal ir jam, jei nepavyks rasti dingusių Holio telepatų, parakinetikų, aiškiaregių, rezurektorių ir animatorių. Neteko žmonos ir net nespėjo su ja pasitarti, nes Džoris ją nustelbė.

— Kai ją grąžinsim į šaldyklą, — malė fon Fogelzangas, — nebedėsime šalia Džorio. Žinot, jeigu sutiktumėt mokėti trupučiuką daugiau, galime ją įtaisyti visiškai izoliuotame kambaryje, kurio sienos išmuštos dvidešimt šešto numerio teflonu, todėl ten jos nepasieks jokia heteropsichinė įtaka — nei Džorio, nei kieno nors kito.

— Ar ne per vėlu? — paklausė Ransaiteris, valandėlę išnirdamas iš depresijos, kurion jį nugramzdino šis atsitikimas.

— Ji dar gali grįžti. Kai tik pasitrauks Džoris, taip pat kiti asmenys, prasiskverbę į jos sąmonę jai nusilpus. Ji beveik visiems prieinama. — Fon Fogelzangas prikando lūpą, matyt, apgalvojo padėtį. — Pone Ransaiteri, jai gali nepatikti izoliacija. Mes ne be reikalo konteinerius — neprofesionalai juos vadina karstais — dedam taip arti prie vienas kito. Klaidžioti po svetimas mintis pusgyviams asmenims vienintelis...

— Tučtuojau nugabenkit ją į izoliuotą kambarį, — pertraukė jį Ransaiteris. — Verčiau tegul būna viena, negu kad visai išnyktų.

— Ji tebėra, — pataisė jį fon Fogelzangas. — Tik negali užmegzti su jumis kontakto — tai didelis skirtumas.

— Šis metafizinis skirtumas man visai nesvarbus, — pasakė Ransaiteris.

— Aš ją izoliuosiu, — prižadėjo fon Fogelzangas, — bet manau, kad jūs teisus — per vėlu. Džoris visam laikui prasiskverbė į ją, bent iš dalies. Man labai nemalonu.

— Man irgi, — atžariai metė Ransaiteris.

III

Tirpus „Ubikas“ turi šviežiai užplikytos kavos kvapą ir skoni. Vyras jums pasakys: „Brangioji, visad maniau, kad tavo kava labai šiaip sau, bet dabar — oho!“ Nekenksmingas, kai vartojamas pagal instrukciją.

Dar nenusirengęs ryškios dryžuotos pižamos, panašios į klouno drabužį, Džo Čipas tingiai atsidrėbė prie virtuvės stalo, užsirūkė cigaretę ir, įmetęs dešimt centų, ėmė sukioti neseniai išsinuomoto laikraščių aparato rankenėlę. Kadangi buvo pagiringas, „tarpplanetines žinias“ praleido, dėl „vietinių naujienų“ pagalvojo, bet nusprendė skaityti „aukštuomenės kroniką“.

— Prašom, pone, — maloniai tarė aparatas. — Aukštuomenės kronika. Atspėkit, ką ketina šiuo metu veikti Stentonas Mikas, mėgstąs vienatvę tarpplanetinio garso biržos verteiva ir finansininkas. — Viduje kažkas sušvilpė, ir pro plyšį išlindo prispausdinto popieriaus juosta. Išlindęs lapas, keturių spalvų dokumentas riebiu dailiu šriftu, nuriedėjo per neotikinį stalą ir šlumštelėjo ant grindų. Nežiūrėdamas, kad plyšta galva, Čipas paėmė jį ir, pasidėjęs prieš nosį, išlygino.

MIKAS PRAŠO PASAULIO BANKĄ DVIEJŲ TRILIJONŲ

(AP) Londonas. Ką galėtu planuoti Stentonas Mikas, vienatvę mėgstąs tarpplanetinio garso biržos verteiva ir finansininkas? To klausė verslo žmonės, kai iš Vaitholo pasklido gandas, jog kupinas energijos ir ekscentriškumo pramonės magnatas, kitados pasisiūlęs už dyką pastatydinti kosminių laivų vilkstinę, su kuria Izraelis būtų apgyvendinęs ir atgaivinęs Marso dykumas, šiandien prašo (ir gali gauti) fantastiško, precedento neturinčio kredito! Jo dydis...

— Čia ne aukštuomenės kronika, — pasakė Džo Čipas aparatui. — Čia pranešimas apie finansines operacijas. Šiandien aš noriu skaityti, koks televizijos žvaigždė su kieno narkomane žmona miega. — Kaip visada, jis miegojo prastai, tikrai ne REM miegu, kai greitai juda vyzdžiai. Migdomųjų negėrė, nes, deja, pasibaigė savaitės stimuliantų, kuriais jį aprūpindavo bloko vaistinė, atsargos — reikia prisipažinti, jog dėl savo godumo, bet nieko nepadarysi. Pagal taisykles, ligi antradienio neturi teisės kreiptis į vaistinę. Dar dvi dienas, dvi ilgas dienas.