Филип Дик - Ubikas

Tai žinodamas nedažnai ją budindavo. Jis taip galvojo: gaivindamas ją žudyčiau, jai nusidėčiau. O jos pačios norai, pareikšti prieš mirti ir per pirmuosius pasimatymus, kaip tyčia baigė išdilti iš atminties. Pagaliau, būdamas keturiskart už ją vyresnis, jis geriau žino. Ko gi ji norėjo? Tebebūti Ransaiterio Korporacijos bendrasavininke — maždaug tokio dalyko. Ką gi, jis pakluso šiam jos norui. Kad ir dabar. Taip pat šešis ar septynis kartus prieš tai. Tardavosi su ja, vos tik firmą ištikdavo krizė. Ir šiandien to atėjo.

— Velniop tokį ragelį, — burbtelėjo prispausdamas prie ausies plastmasinį diską. — Ir šitą mikrofoną. Viską, kas kliudo natūraliai bendrauti. — Jis nekantriai sukiojosi nepatogioje kėdėje, kurią jam pastatė Fogelzangas ar koks jis tenai. Stebėjo, kaip žmonai pamažu grįžta sąmonė, ir norėjo, kad ji pasiskubintų. Staiga išsigando — o jeigu Elai nepavyks, o jeigu ji nebeturi jėgų, tik jis man to nesakė? Arba patys nežinojo. Gal pašaukti tą nenaudėlį Fogelzangą, tegul paaiškina. Gal padaryta kokia nors baisi klaida?

Ela buvo gražuolė: skaisčios odos, o jos akys, kai buvo atmerktos, — žydros ir spindinčios. Niekad šito nebebus: jis gali jai kalbėti ir girdėti jos balsą, gali su ja susišnekėti... bet niekada ji nebeatsimerks ir nepajudins lūpų. Nenusišypsos jam pasisveikindama. Nepravirks jam išeinant. Ar verta? — klausė jis save. Ar ši sistema geresnė už aną, kai žmogus iš pilnaverčio gyvenimo pereidavo tiesiai į mirtį? Vis dėlto nusprendė, kad iš dalies ją tebeturi. Arba tiek, arba nieko.

Ragelyje jis išgirdo žodžius: lėtus ir neaiškius, minčių nuotrupas, slėpiningo sapno, kurį ji sapnavo, fragmentus. Kaži, kaip žmogus jaučiasi pusiau gyvybės būsenoje? Iš to, ką pasakojo Ela, jis negalėjo susidaryti jokio vaizdo. Neįmanoma perteikti tos būsenos esmės, jos sukeliamų jausmų. Kartą žmona pasakė: „Nebeveikia Žemės trauka, regis, darausi vis lengvesnė ir lengvesnė. Manau, kad, pasibaigus pusiau gyvenimui, pakilsiu ir išplauksiu iš Sistemos, pakilsiu net ligi žvaigždžių.“ Bet ir ji tikrai nežinojo, tik spėliojo. Tačiau neatrodė, kad bijotų. Ar būtų nelaiminga. Ir jis dėl to džiaugėsi.

— Labas, Ela, — nelabai žinodamas, kaip pradėti, tarė į mikrofoną.

— Ooo... — išgirdo jis ausyse, ji, rodos, nustebo. Aišku, veidas liko negyvas. Jos išvaizda nieko nesakė, ir jis nusuko akis. — Sveikas, Glenai, — su vaikiška nuostaba pasisveikino ji: jo apsilankymas jai buvo didžiulis netikėtumas. — Ką... — Suabejojusi nutilo. — Kiek laiko praėjo?

— Dveji metai, — tarė jis.

— Papasakok, kas nauja.

— Velniava, viskas griūva, visas biznis. Todėl ir esu čia: norėjai dalyvauti priimant svarbius sprendimus, ieškant naujų metodų — Dievas mato, jog dabar mums verkiant reikia naujų metodų ar bent pertvarkyti žvalgų tinklą.

— Aš sapnavau, — pasakė Ela. — Mačiau padūmavusią raudoną šviesą. Ir vis tiek ėjau į ją. Negalėjau sustoti.

— Taip, — linktelėjo Ransaiteris, — šitai mini Bardo Thodo l , „Tibeto Mirusiųjų knyga“. Tu ją prisimeni; gydytojai patarė tau skaityti, kai... kai mirei.

— Padūmavusi raudona šviesa juk negera, taip? — paklausė Ela.

— Taigi kad... Reikia jos vengti. — Jis kostelėjo. — Klausyk, Ela, mes turim rūpesčių. Ar pajėgsi išklausyti? Nenorėčiau tavęs nukamuoti ar šiaip. Tiesiog pasakyk, jeigu esi pavargusi arba nori apie ką kita pasikalbėti.

— Kaip keista. Sakytum, nuo praėjusio mūsų pokalbio būčiau visą laiką sapnavusi. Ar tikrai dveji metai praėjo? Žinai, Glenai, kas man atrodo? Kad visi žmonės, kurie mane supa... mes tarytum vis labiau susiliejam. Dažnai aš sapnuoju visai ne save. Kartais esu vyras, o kartais mažas berniukas, o kartais — stora senė išsiplėtusiom venom... atsiduriu vietose, kurių niekad nesu mačius, ir darau visokias kvailystes.

— Na, reik manyti, jog šitaip artėji prie naujų įsčių, iš kurių vėl gimsi. Toji padūmavusi raudona šviesa — negeros įsčios, neik į tą pusę. Tai negarbingos, netikusios įsčios. Matyt, regi savo būsimąjį gyvenimą, ar kaip tai vadinama. — Šitaip kalbėdamas jautėsi kvailai: iš tikrųjų jis neturėjo teologinių įsitikinimų. Tačiau pusiau gyvenimas buvo realus faktas, visus pavertęs teologais. — Taigi, — pakreipė jis kalbą, — paklausyk, kas atsitiko, kodėl čia atvykau ir tave varginu. Iš regėjimo lauko dingo S. Doulas Melipounas.

Valandėlė tylos — paskui Ela nusikvatojo.

— Kas gi tas tavo S. Doulas Melipounas? Netikiu, kad tokio esama.

Jis sudrebėjo išgirdęs šitą pažįstamą, tokį be galo šiltą juoką, — per tiek laiko nepamiršo. Daugiau kaip dešimt metų nebuvo girdėjęs Elos juoko.

— Turbūt pamiršai, — tarė jis.

— Nepamiršau, — atšovė Ela. — Nebūčiau pamiršusi žmogaus ar daikto, kuris vadinasi S. Doulas Melipounas. Gal jis panašus į hobitą?

— Tai Rėjaus Holio geriausias telepatas. Nuo to laiko, kai prieš pusantrų metų Dž. Dž. Ešvudas pirmąkart jį užpelengavo, netoli jo visada būdavo nors vienas inercialas. Melipouno niekad neišleisdavom iš akių. Prireikus jis gali sukurti dvigubai stipresnį psi lauką negu bet kuris kitas Holio bendradarbis. Be to, Melipounas tėra vienas iš daugelio Holio žmonių, kurie dingo — bent mums. Nė viena profilaktikos įstaiga, priklausanti Bendrijai, taip pat nieko nežino. Taigi ir pamaniau: nuskrisiu ir, po galais, paklausiu Elą, kas iš tikrųjų vyksta ir ką mums daryti. Kaip kad nurodei testamente, atsimeni?

— Atsimenu. — Tačiau atrodė, jog ji kalba iš toli. — Duokite daugiau reklamos per televiziją. Įspėkite žmones. Pasakykit jiems... — Ir jos balsas nuslopo.

— Tau neįdomu, — niūriai tarė Ransaiteris.

— Ne. Aš... — Žmona vėl suabejojusi nutilo, o jis vėl pajuto, kad ji tolsta. — Ar jie visi telepatai? — paklausė patylėjusi.

— Daugiausia telepatai ir aiškiaregiai. Tikrai žinau, kad Žemėje jų niekur nėra. Visas būtys mūsų inercialų sėdi be darbo, nes nebėra žmonių, kurių psi laukus jie turėdavo neutralizuoti, bet man labiausiai neramu, kad nebegaunam inercialų paraiškų — ir nenuostabu, kai trūksta šitiek psi lauko kūrėjų. Bet žinau, kad jie visi pradėjo vykdyti kažkokį vieną projektą — tikriau, aš taip manau. Net esu įsitikinęs, jog kažkas nusamdė šitą grupę, tačiau tik vienas Holis žino, kas ir kur. Ir apskritai ką visa tai reiškia.

Ir jis nelinksmas nutilo. Kaipgi Ela galėtų jam padėt įminti šią mįslę? Uždaryta karste, šalčio garais atskirta nuo pasaulio, žinojo vien tai, ką jis pats jai papasakojo. Bet jis visad pasikliaudavo žmonos nuovoka, grynai moterišku įžvalgumu, paremtu ne išmintimi ar patirtimi, o kažkokia įgimta savybe. Per visą tą laiką, kol buvo gyva, jam taip ir nepavyko šito perprasti, juo labiau nepavyks dabar, kai ji guli užšaldyta. Kitos moterys, kurias pažinojo jai mirus, — jų buvo keletas, — turėjo nebent lašelį Elos proto. Veikiau pėdsakus kažkokių didesnių sugebėjimų, kurių taip niekad ir neparodė.

— Papasakok, — prabilo Ela, — koks žmogus tas Melipounas.

— Ekscentrikas.

— Dirba dėl pinigų? Ar iš idėjos? Man visad labai įtartina, kai jie pradeda aiškinti psi mistiką — tikslingumo ir kosminės vienovės jausmą. Taip buvo ir su tuo pabaisa Sarapiu. Prisimeni?

— Sarapio nebėr. Manoma, kad jį sutvarkė Holis, nes tas pradėjęs savo biznį, atidaręs konkuruojančią firmą. Vienas iš jo aiškiaregių įdavė jį Holiui. Melipounas, — kalbėjo jis toliau, — mums daug didesnė problema negu Sarapis. Kai jis geros formos, reikia trijų inercialų, kad atsvertų jo lauką, ir iš to nieko neuždirbam. Gauname — tai yra gaudavom — tokį pat honorarą, kaip ir už vieną inercialą. Mat dabar Bendrija turi kainininką, kurio privalom laikytis. — Jo nuomonė apie Bendriją kasmet prastėjo. Priešiškumas jai virto manija — jis buvo įtikėjęs, jog ji yra nereikalinga, nuostolinga, Tuščiagarbiška. — Kiek suprantu, Melipounas dirba dėl pinigų. Manai, kad taip geriau? Mažesnis pavojus? — Jis veltui laukė atsakymo. — Ela! — pašaukė. Tyla. Susinervinęs ėmė kalbėti: — Ela, ar girdi mane? Kas atsitiko? — O varge, ji ir vėl nutolo.