Филип Дик - Ubikas

Iš anglų kalbos vertė

Zita Marienė

Turinys

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

Toniui Bučeriui

Ich sih die liehte heide

in gruner varwe stan

dar suln wir alle gehen

die sumerzeit enpahen

Užlietas saulės miškas,

Bekraštė žalumą.

Tenai mes iškeliausim,

Kur vasara linksma.

I

Bičiuliai, pradedam išpardavimą, todėl nukainojam visus begarsius elektrinius „Ubiko“ aparatus. Taip, į kainininkus nebežiūrėkite. Ir atminkite: kiekvieną „Ubiko“ aparatą, kurį turime sandėlyje, vartoti tik pagal instrukciją.

1999 m. birželio penktą, pusę keturių ryto, „Ransaiterio Korporacijos“ Niujorko biure iš žemėlapių išnyko vyriausiasis Saulės sistemos telepatas. Suskambo videofonai. Per pastaruosius du mėnesius Ransaiterio firma pametė visą būrį Holio žmonių, todėl su šiuo dingimu nebebuvo galima taikstytis.

— Ponas Ransaiteris? Atleiskite, kad sutrukdžiau. — Naktinės pamainos technikas, budintis žemėlapių salėje, nervingai kostelėjo, kai ekraną pamažu užpildė didelė Gleno Ransaiterio galva susivėlusiais plaukais. — Pranešė vienas iš mūsų inercialų. Tuoj patikslinsiu. — Jis pasirausė tarp magnetofonų juostų, kuriose buvo visi pranešimai. — Tai panelės Dorn raportas, jei prisimenate, ji sekė jį ligi Žaliosios upės Jutos valstijoje, kur...

Užsimiegojęs Ransaiteris suburbėjo:

— Kas? Tarsi aš turėčiau prisiminti, koks inercialas kokį telepatą ar aiškiaregį seka. — Jis delnu suglostė išsidraikiusią šiurkščių plaukų kupetą. — Sakykit trumpai, kas dabar dingo iš Holio žmonių.

— S. Doulas Melipounas, — atsakė technikas.

— Ką? Melipounas? Nejuokaukit.

— Aš ir nejuokauju, — atšovė technikas. — Edi Dorn su kitais dviem inercialais nusekė jį į motelį „Polimorfinė erotika“. Šitas požeminis šešiasdešimties numerių viešbutis skirtas verslininkams, kurie čia atvažiuoja su savo mergužėlėmis ir jokių kitokių pramogų nenori. Edi su bendradarbiais nemanė, kad jis aktyvus, bet dėl visa ko pasiuntėme vieną iš savo telepatų, poną Dž. Dž. Ešvudą, kad ištirtų jo lauką. Ešvudas nustatė, jog Melipouno smegenis gaubia trukdžių sfera, ir, nieko negalėdamas padaryti, grįžo į Topeką, Kanzaso valstiją, kur šiuo metu ieško naujo darbuotojo.

Ransaiteriui išlakstė miegai, jis užsirūkė ir pasirėmė smakrą. Ekrane nusidriekė dūmai.

— Ar čia tikrai Melipounas? Kiek prisimenu, niekas nežino, kaip jis atrodo — kas mėnesį keičia veidą. O koks jo laukas?

— Mes pasiuntėme Džo Čipą išmatuoti lauko amplitudės motelio teritorijoje. Čipas sakė, kad aukščiausias telepatinės auros taškas — 68,2 blr. Iš mums žinomų telepatų tik Melipounas gali sukurti tokį lauką. Šią vietą, — baigė aiškinti technikas, — žemėlapyje pažymėjom vėliavėle. O dabar ji... dingo.

— Ar ieškojot ant grindų? Po žemėlapiu?

— Dingo elektronine prasme. Vadinasi, žmogaus, pažymėto ja, nebėra Žemėje, taip pat, kaip suprantame, jo nėra ir kolonijų sistemoje.

— Aš pasitarsiu su velione žmona, — tarė Ransaiteris.

— Jau vidurnaktis. Visi moratoriumai uždaryti.

— Tik ne Šveicarijoje, — pasakė Ransaiteris ir užuot nusišypsojęs išsiviepė, lyg būtų įtraukęs kokio šlykštaus nakties fluido. — Labanakt. — Ir jis nutraukė ryšį.

Herbertas Šionheitas fon Fogelzangas, Mylimų Žmonių Moratoriumo savininkas, į darbą visada ateina pirma tarnautojų. Šiuo metu šaltam gaudžiam pastate lankytojų buvo vienas kitas: prie administracijos stalo, rankoj suspaudęs kvitą, stovėjo liūdnas, į dvasininką panašus vyriškis labai tamsiais akiniais, zuikenų kailinukais ir smailais geltonais pusbačiais. Matyt, jis atėjo pasveikinti su švente kokio giminaičio. Jau čia pat Prisikėlimo diena — šventė, kai oficialiai pagerbiami pusgyviai žmonės, ir netrukus prasidės lankytojų antplūdis.

— Klausau, — mandagiai šyptelėjo Herbertas. — Prašom duoti kvitą.

— Tai senutė, — tarė klientas. — Maždaug aštuoniasdešimties metų, mažutė, liesutė. Mano senelė.

— Valandžiukę luktelėkit. — Herbertas nuėjo į saugyklą-šaldytuvą, kur turėjo rasti 3054039-B numerį.

Radęs ieškomą asmenį, patikrino duomenis kontroliniame lapelyje. Paaiškėjo, kad senutei liko pusiau gyventi tik penkiolika dienų. Ne kažin kiek, pamanė Herbertas ir įpratusia ranka į permatomą karsto gaubtą iš dirbtinės medžiagos įkišo nešiojamą protofazonų stiprintuvą, nustatė reikiamą dažnį ir ėmė klausytis norėdamas įsitikinti, ar funkcionuoja smegenys.

Iš garsiakalbio atsklido silpnas balselis: „...o tada Tili nikstelėjo koją. Jau manėm, kad niekuomet nepagis, nes ji taip kvailai elgėsi — norėjo iškart vaikščioti...“

Herbertas išjungė stiprintuvą ir, prisiskambinęs vienam darbininkui liepė 3054039-B numerį nuvežti į pokalbių kambarį, kur klientas galės pasikalbėti su senąja dama.

— Ar pavyko susijungti? — paklausė klientas, mokėdamas nustatytą sumą.

— Pats patikrinau, — atsakė Herbertas. — Viskas dirba puikiai. — Jis paspaudė kelis mygtukus ir pasitraukė. — Linksmos Prisikėlimo šventės, pone.

— Dėkui.

Klientas atsisėdo priešais karstą, nuo šaldomojo apdaro kilo garas. Prisispaudęs prie ausies ragelį, garsiai prabilo į mikrofoną:

— Flora, brangioji, ar girdi mane? Aš, atrodo, jau girdžiu tavo balsą. Flora?

Prieš mirtį, pamanė Herbertas Šionheitas fon Fogelzangas, testamentu iš palikuonių pareikalausiu, kad mane atgaivintų vieną dieną per šimtą metų. Tuomet galėsiu sekti, kaip klostosi žmonijos likimas. Žinoma, palikuoniai turėtų didelių išlaidų, — ir jis suprato, kas jam gresia. Anksčiau ar vėliau jie sukils, paims jo kūną iš saugyklos ir — neduok Dieve — palaidos.

— Laidoti barbariška, — sumurmėjo Herbertas. — Šis primityvus paprotys atėjęs iš mūsų civilizacijos ištakų.

— Taip, pone, — spausdindama pritarė sekretorė.

Pokalbių kambaryje keletas klientų jau bendravo su savo pusiau gyvais giminaičiais; jie sėdėjo tylūs, susimąstę, kol tarnautojai kiekvienam atvežė jojo karstą. Šie ištikimi žmonės, reguliariai ateinantys pagerbti savo artimųjų, skleidė tvirtybę. Jie atnešdavo naujienų iš gyvųjų pasaulio, padrąsindavo protinio aktyvumo valandėlėmis. Ir mokėdavo Herbertui Šionheitui fon Fogelzangui. Moratoriumas — pelningas biznis.

— Mano tėtis, atrodo, visai silpnas, — kreipėsi į Herbertą kažkoks jaunuolis. — Ar negalėtumėte jo patikrinti? Būčiau labai dėkingas.

— Na, žinoma, — tarė Herbertas ir nuėjo per kambarį paskui jaunuolį prie jo brangaus velionio.

Iš kontrolinio lapelio paaiškėjo, kad iki tikrosios mirties liko vos kelios dienos, todėl tokia silpna smegenų veikla. Tačiau... jis pareguliavo protofazonų stiprintuvą, ir balsas šiek tiek sustiprėjo. Jau beveik galas, pamanė Herbertas. Visai suprantama, kad sūnus nenorėjo pats žiūrėti kontrolinio lapelio, nenorėjo sužinoti, jog ryšys su tėvu jau amžinai nutrūks. Herbertas nieko netarė, tik nuėjo šalin, palikdamas sūnų vieną su tėvu. Kam sakyti, kad tai jo paskutinis apsilankymas? Netrukus ir pats sužinos.

Už moratoriumo, prie pakrovimo platformos, sustojo sunkvežimis. Iš jo iššoko du vyrai pažįstama melsva uniforma. „Atlas Interplan Van and Storage“ firma, suprato Herbertas. Atvežė kokį nors pusgyvį, ką tik iškeliavusį į aną pasaulį, arba turi pasiimti, kurio laikas jau baigėsi. Jis iš lėto ėjo pasiklausti, bet jį pašaukė sekretorė: