Филип Дик - Ubikas

— Atleiskite, pone Šionheitai fon Fogelzangai, bet vienas klientas prašo, kad padėtumėt pažadinti jo giminaitį. — Ir pasikeitusiu balsu pridūrė: — Šis klientas — ponas Glenas Ransaiteris, atvykęs iš Šiaurės Amerikos Konfederacijos.

Prie jo greitu elastingu žingsniu artinosi aukštas pagyvenęs vyras didelėm plaštakom, apsirengęs margą nesiglamžančio audinio kostiumą, trikotažo liemenę, užsirišęs spalvingą megztą kaklaraištį. Ėjo kiek panarinęs savo masyvią galvą ir žvalgėsi apvaliom, truputį išsišovusiom, gyvom ir nepaprastai budriom akim. Ransaiterio veide buvo sustingusi tokia pati profesinio mandagumo ir atidumo išraiška, kokia prieš valandėlę savo klientus sutiko Herbertas, tačiau veikiai išnyko, lyg jį jau būtų apnikę kiti rūpesčiai.

— Kaip laikosi Ela? — skardžiai paklausė Ransaiteris, tarsi jo balsas būtų buvęs sustiprintas elektronikos. — Ar galima ją bent kiek išjudinti ir pakalbinti? Jai tiktai dvidešimt metų — turėtų būti geresnės formos nekaip aš arba jūs.

Jis nusijuokė, bet tai buvo šiaip sau juokas: jis visada šypsodavosi, visada kvatodavo, jo balsas visada skardėdavo, bet iš tikrųjų jis nieko nepastebėdavo ir niekuo nesidomėdavo; jo tiktai kūnas šypsodavosi, nusilenkdavo, paduodavo ranką. Niekas nejaudino proto, kuris klajodavo kažkur toli; būdavo mandagus, bet santūrus. Žengdamas dideliais žingsniais, jis nusitempė Herbertą į šaldyklą, kur tarp kitų pusgyvių gulėjo ir jo žmona.

— Senokai pas mus besilankėte, — pasakė Herbertas, stengdamasis prisiminti ponios Ransaiter kontrolinio lapo duomenis, rodančius kiek dar laiko ji išbus pusiau gyva.

Uždėjęs Herbertui ant peties platų ir plokščią delną, kad šis greičiau eitų, Ransaiteris paaiškino:

— Dabar labai svarbus momentas, pone fon Fogelzangai. Mes, tai yra aš ir mano kolegos, dirbame srityje, kuri peržengia racionalaus suvokimo ribas. Kol kas negaliu minėti faktų, bet dabartinę situaciją laikome grėsminga, nors ne beviltiška. Šiaip ar taip, nevalia pulti į neviltį. Kur Ela? — Jis sustojo ir energingai apsidairė.

— Nuvešiu ją jums į pokalbių kambarį, — tarė Herbertas. Klientams draudžiama būti šaldykloje. — Ar turite kvito šaknelę su numeriu, pone Ransaiteri?

— Oi ne, seniai pamečiau. Betgi jūs pažįstate mano žmoną ir galite ją surasti. Ela Ransaiter, apie dvidešimt metų. Rudos akys, rudi plaukai. — Jis nekantriai apsižvalgė. — Kur tas jūsų pokalbių kambarys? Anksčiau bent galėdavau rasti.

— Palydėkit poną Ransaiterį į pokalbių kambarį, — liepė Herbertas vienam iš savo darbuotojų, kuris šiaip sau priėjo, norėdamas pažiūrėti, kaip atrodo visam pasauly garsus antipsi firmos savininkas.

— Čia pilna žmonių, — įkišęs galvą kambarin, nepatenkintas pasakė Ransaiteris. — Šitaip aš negaliu kalbėtis su Ela. — Jis pasivijo Herbertą, einantį į moratoriumo archyvą. — Pone fon Fogelzangai, — kreipėsi į jį vėl uždedamas ant peties savo didelę plaštaką. Herbertas pajuto delno sunkumą ir jame slypinčią įtaigos jėgą. — Nejaugi neturite ramesnės vietos konfidencialiam pokalbiui? Su žmona noriu pasikalbėti apie reikalus, kurių Ransaiterio Korporacija tuo tarpu neketina skelbti viešai.

— Galiu ponią Ransaiter nugabenti į vieną iš kabinetų, — pasidavęs jo tonui ir asmeniui, paslaugiai sumurmėjo Herbertas.

Jam pasidarė smalsu, kokios priežastys privertė Ransaiterį palikti savo kiemą ir leistis į šią pavėluotą kelionę aplankyti Mylimų Žmonių Moratoriumo, kur jis ketino — kaip andai pats vulgariai pasakė — išjudinti savo pusgyvę žmoną. Matyt, pašlijo biznis. Įvairių profilaktinių antipsi įstaigų reklama TV ir vietiniuose laikraščiuose šiuo metu kaip niekad rėksminga. „Gink savo asmeninį gyvenimą!“ — kiaurą parą klykė visos masinės informacijos priemonės. „Ar tik į tavo mintis neįsibrovė kas nors svetimas? Ar tikrai esi vienas?“ Tai apie telepatus... O kur dar paniška aiškiaregių baimė! „Ar tavo veiksmų nenumato žmogus, kurio visiškai nepažįsti? Kas nors, ko nenorėtum nei pažinti, nei juo labiau matyti savo namuose? Atsikratyk nerimo — kreipkis į artimiausią profilaktikos įstaigą, ten tau pirmiausia pasakys, ar tikrai tapai nepageidautino išorinio veiksnio auka, o jeigu taip, už nedidelę kainą jums paprašius neutralizuos to faktoriaus poveikį.“

„Profilaktikos įstaigos“. Herbertui pavadinimas patiko. Solidus ir tikslus. Apie panašų pavojų jie žinojo iš savo patirties: prieš dvejus metus dėl neaiškių priežasčių kažkoks telepatas prasiskverbė prie jo moratoriumo darbuotojų. Galbūt norėjo sužinoti kokių nors slaptų dalykų, apie kuriuos lankytojai kalbėjosi su pusgyviais asmenimis, o gal jam rūpėjo informacija, susijusi su kokiu konkrečiu žmogumi, laikomu moratoriume, — šiaip ar taip, vienos antipsi firmos žvalgas aptiko telepatinį lauką ir pranešė jam, Herbertui. Jis pasirašė kontraktą, ir į moratoriumą buvo atsiųstas antitelepatas. Telepato jis nerado, bet jo poveikį neutralizavo, visai, kaip skelbė TV reklama. Pralaimėjęs telepatas, matyt, išsinešdino. Moratoriume psi jėga likviduota, o kad būtų tikriau, profilaktikos įstaiga kas mėnesį patikrindavo jo firmą.

— Labai dėkui, pone Fogelzangai, — tarė Ransaiteris ir nusekė paskui Herbertą per tarnautojų pilnus kabinetus į tuščią kambarį, atsiduodantį sudulkėjusiais ir niekam nereikalingais mikrodokumentais.

Žinoma, mąstė Herbertas, aš jais tiesiog patikėjau, kad įsibrovė telepatas — jie man pakišo gauta diagramą. Galėjo ją ir suklastoti savo laboratorijose. Lygiai taip pat teko patikėti, kad telepato nebėra — kaip atsirado, taip ir dingo, o aš sumokėjau du tūkstančius. Nejau profilaktikos įstaigos tėra reketininkų šutvė? Ir perša savo paslaugas net tada, kai jų visai nereikia?

Su tokiomis mintimis Herbertas vėl apsisuko eiti į archyvą. Šįkart Ransaiteris nebesekė, bet ėmė triukšmingai muistytis, mėgindamas savo didelį kūną kuo patogiau įtaisyti ant siauros kėdės. Ransaiteris atsiduso, ir Herbertui pasirodė, kad šis stambus senyvas vyras pavargęs, nors, kaip visada, demonstruoja energijos perteklių.

Iškopęs taip aukštai, nusprendė Herbertas, žmogus turi laikytis tam tikrų elgesio taisyklių — aplinkiniams įteigti, jog esi šis tas daugiau negu eilinis žmogus. Galimas daiktas, Ransaiterio kūnas prikaišiotas artiforgų, dirbtinių organų, įsodintų vietoj ne beveikiančių savosios fiziologinės sistemos dalių. Medicina, spėjo Herbertas, aprūpino pagrindiniais organizmo elementais, kitką valdo galingas Ransaiterio protas. Kažin, kiek jam metų? Pažiūrėjęs į žmogų, šito nebepasakysi, ypač jei jis peržengęs devintą dešimtį.

— Panele Bizon, — paliepė Herbertas sekretorei, — suraskite ponią Elą Ransaiter ir atneškite jos atpažinimo numerį. Ją reikia nugabenti į 2-A kambarį.

Jis atsisėdo prie jos stalo ir pasilepino žiupsneliu „Fribourg ir Freyer“ firmos uostomojo tabako. Tuo tarpu panelė Bizon ėmėsi gana nesunkios užduoties — rasti Gleno Ransaiterio žmoną.

II

Geriausias būdas užsisakyti alaus — ištarti „Ubikas“. Padarytas iš rinktinių apynių ir puikaus vandens, subrandintas pamažu, kad įgautų idealų skonį, „Ubikas“ — aukščiausios klasės alus. Gaminamas tiktai Klivlende.

Ela Ransaiter gulėjo išsitiesusi stikliniame karste, paskendusi ledinėje migloje; akys užmerktos, rankos amžinai pakeltos prie negyvo veido. Ransaiteris buvo ją matęs prieš trejus metus, ir ji, žinoma, beveik nepasikeitė. Dabar jau niekad nesikeis — bent iš išorės. Tačiau kas kartą, kai ji prižadinama aktyviam pusiau gyvenimui, kai nors trumpam priverčiamos dirbti smegenys, Ela žengia dar vieną žingsnį į mirtį. Jai likęs laikas vis trumpėja.