Филип Дик - Ubikas

— Prašom nustatyti „gatvės paskalas“, — pasakė laikraščių aparatas.

Jis paklausė, ir iš aparato tučtuojau išlindo naujas lapas. Jis įsispoksojo į šaunią Lolos Hercburg-Rait karikatūrą ir apsilaižė patenkintas išvydęs, kaip negražiai atkišta visa jos dešinioji ausis, po to perskaitė tekstą:

„Vakar viename prašmatniame Niujorko naktiniame bare, užkabinta kažkokio banditėlio, LOLA HERCBURG-RAIT dešine jį pavaišino tokiu antausiu, jog šis užgriuvo ant stalo, prie kurio sėdėjo Švedijos karalius EGONAS GROATAS su neaiškia dama nežmoniškai dideliu...“

Suskambėjo skambutis prie buto durų. Džo Čipas krūptelėjo ir pakėlęs nuo laikraščio akis pamatė, kad cigaretė greit pradegins neotikinio stalo lentą, padėjo ją į peleninę ir nusvirduliavo prie mikrofono, įtaisyto dėl patogumo šalia mygtuko, atidarančio duris.

— Kas ten? — suniurzgė jis ir žvilgtelėjo į laikrodėlį — dar nėra aštuonių. Turbūt robotas, kuris tvarko nuomos reikalus. Arba kreditorius. Nespaudė mygtuko, atstumiančio durų velkę.

Garsiakalbyje suskardėjo energingas vyriškas balsas:

— Žinau, kad anksti, Džo, bet aš ką tik atsiradau mieste. Čia aš, Dž. Dž. Ešvudas, o su manim galbūt būsimas mūsų firmos darbuotojas, kurį užtikau Topekoje, — mano galva, nuostabus atradimas. Bet aš norėčiau, jog tu tai patvirtintum, tada jau gabensiu savo grobį Ransaiteriui. Beje, jis Šveicarijoje.

— Kad aš bute neturiu savo prietaisų, — tarė Čipas.

— Nulėksiu į laboratoriją ir atnešiu.

— Laboratorijoj nėra, — nenoriai prisipažino Džo. — Jis mano automobilyje. Vakar vakare kažkaip neišėmiau. — Iš tikrųjų taip prisisprogo papapoto, jog nebevaliojo atidaryti automobilio su oro pagalve bagažinės. — Ar tas reikalas negali palaukti devintos? — paklausė suirzęs. — Maniakiška Ešvudo energija jį nervindavo net vidurdienį; dabar, be dvidešimt aštuonios, tiesiog varė iš proto — blogiau ir už kreditorių.

— Čipai, broleli, neeilinis numeris, vaikščiojantis stebuklų simpoziumas, kuris sulankstys tavo prietaiso rodykles, o firmai įlies šviežio kraujo, kurio jai verkiant reikia. Be to...

— Kas lai? — paklausė Džo Čipas. — Antitelepatas?

— Išklosiu tau visą tiesą, — pareiškė Dž. Dž. Ešvudas. — Aš nežinau. Paklausyk, Čipai... — Ešvudas nuleido balsą. — Čia slaptas reikalas. Negaliu stovėti prie laiptinės durų ir visa gerkle šūkaloti. Dar kas nors išgirs. Jau pradedu galvoti apie kokį nors išaušėlį pirmam aukšte, kuris...

— Gerai jau, — netekęs vilties, burbtelėjo Džo Čipas. Jeigu Dž. Dž. Ešvudas pradėjo savo beatodairišką monologą, jo nebesustabdysi. Verčiau išklausyti. — Duok man penkias minutes apsirengti ir pažiūrėti, ar turiu nors kokios kavos. — Lyg per miglą prisiminė, kad vakar kažką pirko bloko supermarkete, labiausiai — kad plėšė žalią maisto kuponą, taigi pirko ar kavos, ar arbatos, ar cigarečių, ar ypatingų importinių delikatesų.

— Tau ji patiks, — energingai patikino Dž. Dž. Ešvudas. — Nors, kaip kad dažnai esti, jos tėvas...

— Ji? — išsigando Džo Čipas. — Į mano butą negalima žiūrėti. Esu nemokėjęs už valymo robotus — jau dvi savaitės, kaip jų pas mane nebuvo.

— Paklausiu, ar jai tai svarbu.

— Neklausk. Man pačiam svarbu. Aš ją patikrinsiu laboratorijoje darbo laiku.

— Aš perskaičiau jos mintis. Jai nesvarbu.

— Kiek jai metų? — Gal ji dar vaikas, pamanė. Nemaža naujų ir potencialių inercialų buvo vaikai, kurie išsiugdydavo tokius sugebėjimus, norėdami apsiginti nuo psi savybėm pasižyminčių tėvų.

— Mieloji, kiek tau mėtų? — pasiekė jį silpnas Ešvudo balsas — jis, matyt, nusigręžė prie savo palydovės. — Devyniolika, — atraportavo Džo Čipui.

Taigi ne vaikas. Tačiau dabar jam pasidarė smalsu. Karštligiškas Dž. Dž. Ešvudo atkaklumas paprastai būdavo susijęs su gražiomis moterimis, gal ta mergina kaip tik tokia.

— Duok man penkiolika minučių, — paprašė Ešvudą. Jei greitai dirbs, atsisakys pusryčių ir net kavos — gal spės aptvarkyti savo butą. Verta pabandyti.

Išjungęs mikrofoną, virtuvės spintelėse ėmė ieškoti grindų šepečio (rankinio arba savaeigio) ir dulkių siurblio (varomo helio baterijomis ar elektrinio). Nerado nei to, nei to. Tikriausiai pastatą aprūpinanti firma jam iš viso nepristatė tokio įrankio. Sužinau netinkamiausių laiku, pamanė. O juk čia gyvenu jau ketveri metai.

Pakėlė videofono ragelį ir susuko 214, bloko administracijos numerį.

— Paklausykit, — kreipėsi jis, kai atsiliepė homeostatinė dalis. — Aš jau galiu šiek tiek lėšų skirti valymo robotams apmokėti. Prašom tuoj pat atsiųsti, kad sutvarkytų butą. Jiems baigus darbą, viską sumokėsiu.

— Pone, privalote sumokėti visas sąskaitas, tik tada jie pradės dirbti.

Džo Čipas jau paėmė aplanką, iš jo ištraukė Magiškųjų Kreditinių Kortelių pluoštą: dauguma jau buvo anuliuotos, ir turbūt visam laikui — dėl jo materialinės padėties ir skolų.

— Įrašykit įsiskolinimą į mano Trikampės Magiškosios Kreditinės Kortelės sąskaitą, — tarė jis neaiškiai matomam savo priešininkui. — Šitaip skola dings iš jūsų knygų, įrašysiu kad viskas sumokėta.

— Plius delspinigiai, plius bauda.

— Juos įrašykit Širdies Formos Kortelės sąskaiton...

— Pone Čipai, Ferio ir Brokmano agentūra, kontroliuojanti ir analizuojanti įsiskolinimus apmokant kreditinėmis kortelėmis, išleido dėl jūsų specialią instrukciją. Gavome ją vakar ir dar puikiai atsimenam. Nuo liepos mėnesio jūs kredito atžvilgiu iškritote iš GGG kategorijos ir dabar priklausote GGGG kategorijai. Mūsų skyrius — tai yra bloko administracija — užprogramuotas taip, kad nebegali teikti nei paslaugų, nei kredito tokiems apgailėtiniems tipams, kaip jūs. Nurodyta, kad visus įsiskolinimus turite mokėti grynais pinigais. Tiesą sakant, turbūt visą gyvenimą mokėsit grynais pinigais. Iš tikrųjų...

Jis padėjo ragelį. Ir nustojo vilties, kad geruoju ar bloguoju pavyks atvilioti valymo robotus į savo suverstą butą. Nušlepsėjo į miegamąjį apsirengti. Bent jau tai galėjo pats padaryti.

Užsivilkęs rudą sportinį kostiumą, apsiavęs batelius blizgančiom užriestom nosim, užsidėjęs fetrinę kepurę su kutu, ėmė knistis virtuvėje vildamasis rasti nors truputį kavos. Nerado. Tada puolė į svetainę ir prie vonios durų pamatė vakar vilkėtą mėlyną apsiaustą ir plastmasinį maišelį, kuriame buvo pusės svaro dėžutė tikros kavos iš Kenijos — neregėtos prabangos dalykas, kurį galėjo nusipirkti tik visiškai nusitašęs. Ypač kai prisimeni savo apverktiną finansinę padėtį.

Grįžęs į virtuvę, išvertė visas kišenes, ieškodamas dešimties centų monetos. Suradęs įjungė kavos aparatą. Traukdamas tokį neįprastą — sau — kavos aromatą, vėl žvilgtelėjo į laikrodėlį — penkiolika minučių jau praėjo; tada energingai žengė prie buto durų, pasuko rankeną ir norėjo atitraukti skląstį.

— Prašom penkis centus, — pasakė durys ir neatsidarė.

Jis apieškojo kišenes. Nė vienos monetos, tuščia.

— Rytoj sumokėsiu, — pažadėjo durims ir vėl pasuko rankeną. Nė iš vietos. — Ką jums moku, yra arbatpinigiai. Aš jums neprivalau mokėti.

— O mes kitaip manome. Pasižiūrėkit į kontraktą, kurį pasirašėt pirkdamas šitą butą.

Dokumentą rado stalo stalčiuje; nuo pasirašymo dienos dažnai teko į jį žiūrėti. Na, va: jis privalo mokėti durims už tai, kad jos atsidaro ir užsidaro. Taigi ne arbatpinigiai.

— Matote — mūsų tiesa, — patenkintos tarė durys.