Филип Дик - Ubikas

Iš spintelės šalia kriauklės Džo Čipas paėmė nerūdijančio plieno peilį ir pradėjo sukti savo godžiųjų durų varžtus.

— Mes pasiskųsime, — pareiškė durys, kai iškrito pirmas varžtas.

— Dar nė karto manęs nėra apskundusios durys, — atšovė Džo Čipas. — Man rodos, kaip nors ištversiu.

Pasigirdo beldimas.

— Ei, Džo, drauguži, čia aš, Dž. Dž. Ešvudas. Atsivedžiau ją. Įleisk.

— Įmesk už mane penkis centus į plyšį. Turbūt mano pusėj užsikirto mechanizmas.

Žvangtelėjo moneta, krisdama į durų vidurius, jos atsidarė ir pasirodė švytintis Dž. Dž. Ešvudas. Vylingai šypsodamas, pilnas džiaugsmo ir entuziazmo, jis įvedė merginą į butą.

Valandžiukę ji nejudėdama žiūrėjo į Džo. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika, grakšti, varinio atspalvio oda, tamsios akys. Dievuliau, pamanė jis, tikra gražuolė. Vilkėjo dirbtinės drobės darbinius marškinius ir džinsus, apsiavusi sunkiais batais, rodos, išpurvintais tikru purvu. Blizgančių plaukų kupeta sušukuota aukštyn ir surišta raudona skarele. Paraitotos rankovės atidengė stiprias įdegusias rankas. Prie dirbtinės odos diržo turėjo prisisegusi peilį, lauko telefoną ir metalinę dėžutę su maisto ir vandens atsarga. Įrudusiame dilbyje buvo ištatuiruoti žodžiai CAVEAT EMPTOR1. Įdomu, ką tai galėtų reikšti.

— Čia Pet, — pristatė ją Dž. Dž. Ešvudas ir familiariai apkabino per pečius. — Pavardė nesvarbu. — Jis buvo stambus ir apkūnus, labai panašus į didelę plytą, apsirengęs kaip visada: vilnonis pončas, abrikosų spalvos fetrinė skrybėlė, storos slidininko kojinės, medžiaginiai pusbačiai. Pasitenkinimas savimi tiesiog veržėsi pro visas jo kūno poras. Radęs ką vertinga stengdavosi išpešti kuo daugiau naudos sau. — Pet, čia geriausias mūsų firmoje elektrinio tipo ekspertas.

— Ar jūs pats elektrinio tipo, ar jūsų ekspertizės? — šaltai paklausė ji Džo.

— Kaip kada, — atkirto jis. Jam vaidenosi, kad viskas prisigėrę netvarkyto, sujaukto buto tvaiko ir kad Pet jį jau užuodė. — Sėskit, — nedrąsiai pasiūlė. — Pavaišinsiu tikra kava.

— Kokia prabanga, — tarė Pet, sėsdamasi prie virtuvinio stalo. Mašinaliai sudėjo į dailią krūvelę išsklaidytus anos savaitės laikraščius. — Jūs galite sau pirkti tikros kavos, pone Čipai?

— Džo gauna velniškai gerą algą, — įsikišo Dž. Dž. Ešvudas. — Be jo firma niekaip neišsiverstų. — Jis ištiesė ranką cigaretės.

— Neliesk! — subarė jį Džo Čipas. — Daugiau beveik nebeturiu, o paskutinį žalią kuponą išleidau kavai.

— Bet aš sumokėjau už duris, — priminė Dž. Dž. ir pastūmė pakelį merginai. — Džo tik vaidina, nekreipk dėmesio. Pažiūrėk, koks jo butas. Nori parodyti esąs kūrybinė asmenybė. Visi genijai taip gyvena. Kur prietaisas, Džo? Mes tiktai gaištam laiką.

— Jūs neįprastai apsirengusi, — užkalbino merginą Džo.

— Aš remontuoju požeminį videofono kabelį Topekos kibuce, — paaiškino Pet. — Šitam kibuce tik moterims leidžiama dirbti fizinį darbą. Todėl ir apsigyvenau tenai, bet ne Vičita Folz kibuce. — Jos akys išdidžiai žybtelėjo.

— Ar tatuiruotė hebrajų kalba? — pasidomėjo Džo.

— Ne, lotynų. — Akyse šmėkštelėjo pašaipa. — Nesu mačiusi tokio šiukšlino buto. Gal neturit meilužės?

— Tie elektrinio tipo ekspertai visokiems niekams neturi laiko, — kiek suirzo Dž. Dž. Ešvudas. — Klausyk, Čipai, šios merginos tėvai dirba Rėjui Holiui. Jeigu jie sužinotų, kur ji, padarytų jai lobotomiją.

— Ar jie žino, kad jūs turite priešingų sugebėjimų? — paklausė Džo Čipas.

— Ne, — papurtė ji galvą. — Pati nesupratau, kol jūsų žvalgas kibuce neatsisėdo prie manęs kavinukėje ir nepaaiškino. Gal taip ir yra.

Ji gūžtelėjo.

— O gal ir ne. Jis man žadėjo, kad jūs patikrinsite kontroline aparatūra.

— Ką darytumėt, jeigu aparatas parodytų, jog turite tokių sugebėjimų? — paklausė Džo.

— Man regis, jie tokie... neigiami, — pagalvojusi atsakė Pet. — Aš nemoku stumdyti daiktų, akmenų paversti duona, gimdyti neapvaisinta, gydyti žmonių. Nemoku net tokių paprastų dalykų, kaip skaityti kito mintis. Arba spėti ateitį. Aš tiktai galiu paversti niekais kito žmogaus sugebėjimus. Tai man atrodo, — ji mostelėjo ranka, — juokinga.

— Kaip žmonių padermės išlikimo veiksnys, — pasakė Džo, — jūsų gabumai tokie pat svarbūs, ne mažiau svarbūs už psi sugebėjimus. Ypač mums, normams. Antipsi veiksnys palaiko ekologinę pusiausvyrą. Vienas vabzdys moka skraidyti, o kitas — regzti tinklą anam gaudyti. Ar tai galima pavadinti neskraidymu? Kai kurie moliuskai turi kietą juos ginantį kiaukutą, bet paukščiai išmoko juos pakelti aukštai ir mesti ant akmenų. Tam tikra prasme jūs parazituojate žmones, turinčius psi sugebėjimų, pastarieji parazituoja mus, normus. Taigi jūs tapote normų klasės drauge. Išsaugoma pusiausvyra, pilnas ciklas — grobuonis ir jo auka. Ši sistema atrodo amžina, ir aš nematau, kaip ją galima pagerinti.

— Mane gali apkaltinti išdavyste, — pasakė Pet.

— Jums dėl to neramu?

— Taip, neramu, kad kai kurie žmonės į mane pradės žiūrėti priešiškai. Tačiau tikriausiai neįmanoma pragyventi nesukėlus kieno nors priešiškumo: visiems neįtiksi, nes žmonės nori skirtingų dalykų. Jeigu vienam esi geras, kitam pasidarai blogas.

— Kokie jūsų antigabumai? — paklausė Džo.

— Sunku pasakyti.

— Aš jau tau sakiau, — įkišo savo trigrašį Dž. Dž. Ešvudas, — kad ji unikali. Nieko panašaus nesu regėjęs.

— Kokį psi sugebėjimą jūs neutralizuojate? — vėl paklausė Džo.

— Man rodos, kad aiškiaregystę, — atsakė Pet ir parodė į vis taip pat entuziastingai šypsantį Dž. Dž. Ešvudą. — Man tai išaiškino jūsų žvalgas ponas Ešvudas. Šiaip žinojau, kad darau kažką neįprasta. Nuo šešerių metų man užeidavo keistų priepuolių. Tėvams neprisipažinau, supratau, kad jiems tai nepatiktų.

— Jie aiškiaregiai?

— Taip.

— Jūs teisi. Jiems iš tikrųjų tai būtų nepatikę. Tačiau jei nors kartą jiems esant būtumėt panaudojusi savo gabumus, jie būtų supratę, kas juos veikia. Nejaugi neįtarė? Gal jūs netrukdėte jų sugebėjimams?

— Aš... — Pet neaiškiai mostelėjo. — Man atrodo, aš tikrai trukdydavau, bet jie nepastebėdavo. — Pet sumišo.

— Aš jums pabandysiu paaiškinti, — nusprendė Džo, — kaip dirba antiaiškiaregys. Tiesą sakant, visais mums žinomais atvejais buvo taip pat. Aiškiaregys mato daug ateičių, daugybę ateities variantų, stovinčių šalia kaip koriai avilyje. Vieną variantą jis mato ryškiau — tą ir pasirenka. Jeigu jau pasirinko, antiaiškiaregys nieko nebepadarys. Jis turi būti šalia, kai aiškiaregys nutaria, ką pasirinkti, vėliau jokios naudos. Antiaiškiaregio įtaka tokia: aiškiaregys visus variantus pradeda matyti vienodai ryškiai, nebesugeba pasirinkti. Jis tuoj pat supranta — netoliese yra antiaiškiaregys, nes visas jo santykis su ateitimi absoliučiai pasikeičia. Telepatų atveju panaši kliūtis...

— Ji moka judėti laiko matmenyje atgal, — nebeiškentė Dž. Dž. Ešvudas.

Džo įdėmiai į jį pasižiūrėjo.

— Laiko matmenyje, — pabrėžė Dž. Dž., iš anksto mėgaudamasis efektu; išdidžios kibirkštėlės jo akyse, atrodo, žiro po visą Džo Čipo virtuvę. — Jos paveiktas aiškiaregys, kaip ir lig tol, vieną ateities variantą mato ryškiau, tu jau aiškinai. Jis jį pasirenka, ir teisingai daro. Tačiau kodėl taip daro? Ir kodėl būtent tą galimybę jis mato ryškiau? Nes šita mergužėlė... — Jis kryptelėjo galvą jos pusėn. — Nes Pet valdo ateitį; toji ryški galimybė todėl ir ryški, kad Pet grįžo į praeitį ir ją pakeitė, taigi pakeitė ir dabartį — kartu su aiškiaregiu. Jis nė neįtaria, jog yra jos veikiamas, jam atrodo, kad ir toliau naudojasi savo sugebėjimais, nors iš tikrųjų jų jau nebeturi. Šiuo požiūriu jos antitalentas pranašesnis už kitų antiaiškiaregių sugebėjimus. Kitas — ir daug svarbesnis — jos pranašumas toks: ji gali anuliuoti aiškiaregio jau pasirinktą variantą. Gali net pradėti veikti vėliau; o tu juk žinai, kokia mums sunki šita problema — jei iš pat pradžių nesam šalia aiškiaregio, tampam bejėgiai. Po teisybei, niekad negalėjom visiškai neutralizuoti aiškiaregių sugebėjimų taip, kaip kitų psi žmonių. Argi tai nėra silpnoji mūsų paslaugų grandis? — viltingai paklausė Dž. Dž. Ešvudas.