Филип Дик - Ubikas

— Aš duosiu, — pasisiūlė Pet ir pastūmė jam per stalą monetą. — Ji turi būti turtinga, — tarė Pet žiūrėdama, kaip jis įmetė į plyšį monetą. — Jūsų meilužė. Tikrai esat plikas kaip tilvikas. Aš tai žinojau, dar kai Ešvudas...

— Ne visada būna taip prastai, — suniurnėjo Džo.

— Norite, kad jus ištraukčiau, pone Čipai? — Susikišusi rankas į džinsų kišenes, žiūrėjo į jį abejingai, jos veidas buvo tik budrus. — Aš galiu tai padaryti. O jūs parašykite ekspertizės išvadą. Nesukit sau galvos dėl testų. Juk mano sugebėjimai neeiliniai, jūs net nepajėgsite išmatuoti mano sukuriamo lauko: jis egzistuoja praeityje, o jūs mane tiriate dabartyje, kuri juk yra tos praeities išdava. Sutinkate?

— Dar man parodyk tą kontrolinį lapą, kurį turi kišenėje. Noriu pasižiūrėti, tada nuspręsiu.

Ji vėl ištraukė iš kišenės sulankstytą lapą ir ramiai padavė jam per stalą. Jis perskaitė. Mano rašyta, tarė sau, vadinasi, tiesa. Grąžinęs jai dokumentą, paėmė švarų tokios pačios geltonos spalvos popierių.

Džo užrašė jos vardą, išgalvotus, neįtikimai puikius ekspertizės duomenis ir pridėjo išvadą: „Turi nepaprastai didelę poveikio galią. Antipsi laukas unikalaus diapazono. Tikriausiai gali neutralizuoti bet kokį skaičių aiškiaregių“. Galiausiai nupiešė ženklą — du pabrauktus kryželius. Pet skaitė atsistojusi jam už nugaros, pakaušiu jis jautė jos alsavimą.

— Ką reiškia tie du pabraukti kryželiai? — paklausė ji.

— Priimti į darbą nepaisant išlaidų, — atsakė Džo.

— Dėkui. — Iš rankinuko išsitraukė pluoštą banknotų ir vieną padavė jam. Graži sumelė. — Dabar galėsit už viską susimokėti. Nebuvo kaip duoti, kol oficialiai neįvertinot mano sugebėjimų. Ko gero, viską būtumėt atidėjęs ir dar ligi grabo lentos graužęsis, kad aš norėjau jus papirkti. Galų gale net būtumėt nusprendęs, jog neturiu jokių antipsi sugebėjimų. — Pet atsisegė džinsus ir mikliai nusirengė.

Nežiūrėdamas į ją, Džo Čipas darsyk peržvelgė, ką parašęs. Pabraukti kryželiai reiškė visai ne tai, ką jis jai sakė, o būtent: „Atsargiai su šiuo asmeniu. Ji pavojinga firmai, todėl rizikinga priimti ją į darbą“.

Jis pasirašė, lapą sulankstė ir atidavė jai. Ji čia pat įsikišo rankinukan.

— Kada galiu susinešti savo daiktus? — paklausė ji, šlepsėdama į vonią. — Dabar čia jaučiuosi kaip namie, nes faktiškai aš jums sumokėjau mėnesio mokestį už butą.

— Kada nori.

— Prieš atsukdami čiaupą sumokėkite penkiasdešimt centų, — liepė vonios durys.

Pet nušlepsėjo atgal į virtuvę ir pasiėmė rankinuką.

IV

„Ubikas“ — fantastiškas salotų padažas. Ne itališkas, ne prancūziškas, bet absoliučiai neprastas skonis, kuris baigia užkariauti pasaulį. Skubėk gardžiuotis „Ubiku“! Nepavojingas, jei vartojamas pagal instrukciją.

Iš Mylimų Žmonių Moratoriumo grįžęs į Niujorką, Glenas Ransaiteris gražiu samdytu elektriniu aeromobiliu nutūpė ant Ransaiterio Korporacijos pagrindinio pastato stogo. Specialiu liftu žaibiškai nusileido į savo kabinetą šeštame aukšte. Pusė dešimt vietos laiku jis jau sėdėjo prie stalo savo gremėzdiškame senamadiškame tikros odos ir tikro riešutmedžio sukamajame krėsle ir videofonu kalbėjosi su reklamos ir informacijos skyriumi.

— Temišai, aš ką tik grįžau iš Ciuricho. Tariausi su Ela. — Ransaiteris piktai dėbtelėjo į nedrąsiai įslinkusią sekretorę. — Ko norite, ponia Frik? — kreipėsi į ją.

Suvytusi baili ponia Frik, kurios senatvišką pilkumą, matyt, turėjo pagyvinti raudylų dėmės skruostuose, graudžiai skėstelėjo rankomis — atseit privalanti sutrukdyti.

— Gerai, ponia Frik, — kantriai tarė Ransaiteris. — Kas atsitiko?

— Nauja klientė, pone Ransaiteri. Manau, jog turite ją priimti.

Ji žengė prie jo, kartu traukdamasi atatupsta — atlikti šį sunkų manevrą gebėjo tik ponia Frik. Jam išmokti ji turbūt sugaišo šimtą metų.

— Kai baigsiu šnekėtis telefonu, — pasakė Ransaiteris ir vėl prabilo į ragelį: — Kokiu dažnumu planetinė televizija rodo mūsų reklamą tuo laiku, kai daugiausia žmonių žiūri televizorių? Vis taip pat, kas tris valandas?

— Ne visai, pone Ransaiteri. Ultraaukštojo dažnio kanalu mūsų reklama rodoma kas trys valandos per visą dieną, bet kaina piko valandomis...

— Noriu, kad būtų rodoma kas valandą, — įsakė Ransaiteris. — Ela mano, kad šitaip bus geriau. — Grįždamas iš Vakarų pusrutulio, nusprendė, kuris klipas labiausiai vykęs. — Ar žinote naujausią Aukščiausiojo Teismo nutarimą, pagal kurį vyras gali nebaudžiamas nužudyti žmoną, jei tik įrodys, kad ji jokiomis sąlygomis nesutiko skirtis?

— Taip, vadinamasis...

— Man nerūpi, kaip jis vadinasi, svarbiausia — mes turime TV reklaminį klipą šia tema. Koks jo turinys? Niekaip neprisimenu.

— Nusikaltėlių suole — kažkieno buvęs vyras. Viename kadre prisiekusiųjų stalas, toliau — teisėjas, po to — prokuroras, apkrausiantis eksvyrą. Jis sako: „Man rodos, pone, kad jūsų žmona...“

— Taip, taip, prisiminiau, — patenkintas tarė Ransaiteris. Jis pats dar ir padėjo sukurti tą reklamą, taigi, jo manymu, darsyk pademonstravo nepaprastą savo proto universalumą.

— Tačiau, atrodo, kad dingusių telepatų grupė dirbo kažkokiai investicinei kompanijai, — pasakė Temišas. — Jeigu taip, ar nevertėtų labiau acentuoti komercinės reklamos? Gal prisimenat, pone Ransaiteri, tokią? Vyras grįžta namo po darbo; tebėra su ryškiai geltona juosta, margu apsiaustu, vilnoniais getrais ir kariško stiliaus kepure. Pavargęs sėdasi ant sofos svetainėje, maunasi pirštinę, staiga susigūžia, susiraukia ir sako: „Po velnių, Džile, norėčiau žinoti, kas man darosi. Kartais, kasdien vis dažniau, darbe imu ir pagalvoju, kad kažkas skaito mano mintis!“ Tada žmona jam sako: „Jeigu tau taip neramu, kodėl nesikreipiame į artimiausią profilaktikos įstaigą? Už žmonišką kainą pasisamdysime inercialą, ir tu vėl pasijusi normaliai!“ Po šių žodžių vyriškis plačiai nusišypso ir pareiškia: „Žinai, tas slogus jausmas jau truputį...“

— Atleiskite, pone Ransaiteri, — vėl įkišo galvą ponia Frik. Akiniai ant jos nosies sudrebėjo.

Ransaiteris linktelėjo.

— Vėliau baigsim kalbėti, Temišai. Vis dėlto praneškite televizijos stotims, kad pradėtų transliuoti reklamą kas valandą. Kaip susitarėm. — Padėjęs ragelį, Ransaiteris tylėdamas žiūrėjo į ponią Frik. — Nuskridau į Šveicariją, — pagaliau prabilo, — paprašiau pažadinti Elą, nes norėjau gauti informacijos, norėjau, kad patartų...

— Ponia Virt, ponas Ransaiteris jau laisvas. — Sekretorė atšlijo praleisdama apkūnią moteriškaitę. Jos galva šokinėjo kaip krepšinio kamuolys. Sunkus kūnas nuriedėjo prie krėslo, ji atsisėdo nukabindama plonas kojas. Apsirengusi nebemadingu tinklinės medžiagos apsiaustu, buvo panaši į simpatišką vabzdį, sugautą ir uždarytą kokonan. Tačiau ji šypsojosi ir jautėsi visiškai laisvai. Jau gal įpusėjusi penktą dešimtį, nusprendė Ransaiteris. Jei kada ir turėjo gražią figūrą, seniai pamiršo.

— Sveika, ponia Virt, — tarė Ransaiteris. — Deja, labai neturiu laiko, todėl gal iš karto eikim prie reikalo. Turite problemų?

— Šiek tiek nemalonumų dėl telepatų, — maloniai ir linksmai pradėjo ponia Virt, nors toks tonas visai netiko šiomis aplinkybėmis. — Mes taip manom, bet nesam tikri. Pas mus dirba savas telepatas, be vyresnybės niekas apie tai nežino. Jis turi maišytis tarp tarnautojų. Jei aptinka žmogų, turintį psi sugebėjimų, privalo pranešti... — ji įdėmiai pažvelgė į Ransaiterį, — ...mano šefui. Anos savaitės pabaigoje jis ir pranešė apie tokį įvykį. Vieną privačią firmą paprašėme įvertinti įvairias profilaktikos įstaigas. Jūsiškė pripažinta geriausia.