Филип Дик - Ubikas

Kabineto durys atsidarė, nedrąsiai įslinko ponia Frik ir padavė sutartį.

— Dėkui, ponia Frik, — tarė Ransaiteris, paimdamas dokumentą, ir kreipėsi į Džo ir Pet: — Šaldykloje guli mano dvidešimtmetė žmona. Gražuolė. Vos pradedam šnekėtis, ją išstumia kažkoks bjaurus vaikiūkštis, vardu Džoris, ir ima su manim kalbėti. Ela, mano žmona, užšaldyta pusiau gyvybės būsenoj, palengva gęsta, o aš kiaurą dieną turiu žiūrėti į sukriošusią sekretorę... — Jis žvilgtelėjo į tankius juodus Pet plaukus, juslingas lūpas ir pajuto, kaip jam bunda liūdni troškimai, sunkiai įvardijami ir beprasmiški, niekur nevedantys, bet grįžtantys tokie pat tušti, apsukę geometriškai taisyklingą ratą.

— Aš pasirašau, — pasakė Pet ir paėmė plunksnakotį.

V

Nebe galvoj varžybos — streikuoja skrandis. Aš tau atnešiu išgerti „Ubiko“, ir tu iškart atsigausi. Vartojamas pagal instrukciją „Ubikas“ labai padeda galvai ir skrandžiui. Atsimink: paruošti „Ubiką“ — kelių sekundžių darbas. Nepatariama vartoti ilgą laika.

Priverstinio dykinėjimo dienos prailgdavo, todėl antitelepatė Tipė Džekson miegodavo lig vidudienio. Jos smegenyse buvo įtaisytas elektrodas, kuris nuolat stimuliuodavo EREM tipo miegą, kai akių vyzdžiai ypač dažnai juda, taigi gulėdama tarp kartūninių paklodžių turėdavo ką veikti.

Dabar savo dirbtiniame sapne ji regėjo kažkokį paslaptingą Holio darbuotoją, turintį milžinišką psioninę galią. Beveik visi Saulės sistemos ribose esantys inercialai arba atsisakė jo imtis, arba jų pastangos nuėjo perniek. Šitaip atėjo ir jos eilė neutralizuoti šito nepaprastų sugebėjimų asmens sukuriamą lauką.

— Aš negaliu normaliai dirbti, kol tu esi netoliese, — pasakė lyg pro rūką matomas jos priešininkas. Jo žiaurus, neapykantos pilnas veidas buvo panašus į įniršusios voverės snukutį.

— Galbūt klysti manydamas, jog tavo galimybės neribotos, — sapnuodama atsakė jam Tipė. — Tavoji asmenybės koncepcija abejotina, nes paremta pasąmonės elementais, kurie tau nepavaldūs. Štai kodėl aš tau atrodau pavojinga.

— Argi tu nedirbi profilaktikos įstaigoje? — nervingai apsižvalgęs paklausė Holio telepatas.

— Jei tikrai esi toks talentas, — atsakė Tipė, — gali tai sužinoti perskaitęs mano mintis.

— Aš nebemoku skaityti svetimų minčių, — prisipažino telepatas. — Mano sugebėjimai išseko. Verčiau pakalbėk su mano broliu Bilu. Ei, Bilai, pašnekėk su šita dama. Ar ji tau patinka?

— Patinka, nes aš esu aiškiaregys, bet ji manęs neveikia, — pareiškė Bilas, panašus į brolį kaip du vandens lašai. Jis pamindžikavo ir išsišiepė parodydamas didelius, baltus ir apvalius it kastuvai dantis. — „Ir ūgio, ir grakštumo malonaus klastingoji gamta man pašykštėjo...“2 — Jis užsikirto ir susiraukė. — Kaip toliau, Metai?

— „...neužbaigtas, bjaurus, pusiau padirbtas, aš gaivalingan išmestas pasaulin“, — pasufleravo Metas, telepatas, panašus į voverę, ir pasikasė.

— Va, va, — linktelėjo aiškiaregys Bilas. — Prisimenu: „Ir toks atrodau raišas ir nevykęs, jog šunes loja vos mane pamatę.“ Iš „Ričardo III“, — paaiškino jis Tipei.

Abu broliai nusišypsojo. Net jų iltiniai dantys buvo buki, lyg jie būtų maitinęsi vien nevirtais produktais.

— Ką tai reiškia? — paklausė Tipė.

— Tai reiškia, — duetu atsakė Metas ir Bilas, — kad mes tave nugalabysim.

Tą akimirką Tipę pažadino videofonas. Apdujusi iš miegų, nusverdėjo prie jo, visur matydama spalvotus burbulus.

— Alio! — Vaje, kaip vėlu, pamanė ji, pažvelgusi į laikrodį. Tysau per dieną kaip invalidas.

Ekrane išniro Gleno Ransaiterio veidas.

— Sveiki, pone Ransaiteri, — pasisveikino ji, stengdamasi nepakliūti į videofono kameros lauką. — Gal man atsirado darbo?

— Kaip gerai, kad jus radau, ponia Džekson, — tarė Ransaiteris. — Su Džo Čipu renkame vienuolikos žmonių grupę. Itin atsakingas uždavinys. Žiūrime, kokie darbuotojų veiklos rezultatai, ir Džo tvirtina, jog jūsų tikrai geri. Aš irgi taip manau. Per kiek laiko galite susiruošti? — Jo balsas skambėjo optimistiškai, bet veidas ekrane atrodė išvargęs ir susirūpinęs.

— Aš turiu išvažiuoti... — pradėjo Tipė.

— Na, taip, jums dar reikia susidėti daiktus, — papriekaištavo Ransaiteris. — Mūsų darbuotojai privalo visada būti pasiruošę kelionei. Nenoriu, kad šita taisyklė būtų laužoma, ypač tokiu atveju, kai laikas — pinigai.

— Aš ir esu pasiruošusi. Per penkiolika minučių pasieksiu Niujorką ir būsiu jūsų kabinete. Tik turiu parašyti raštelį vyrui, nes jis darbe.

— Tada gerai, — atsainiai tarė Ransaiteris, matyt, jau skaitydamas sąraše kitą pavardę. — Iki pasimatymo, ponia Džekson.

Koks keistas sapnas, pamanė greit atsisegiodama pižamą ir grįždama į miegamąjį apsirengti. Kokį tos poezijos pavadinimą minėjo Metas ir Bilas? Ričardas III, prisiminė ir mintyse vėl išvydo jų didelius plokščius dantis, vienodas kankorėžio formos galvas su styrančiais tarsi briedgaurės rudų plaukų kuokštais. Tikriausiai nesu skaičiusi „Ričardo III“, galvojo ji, o jeigu ir skaičiau, tai labai seniai, vaikystėje.

Ar gali žmogus susapnuoti nežinomos poezijos fragmentą, klausė ji save. Gal iš tiesų mane miegančią veikia koks nors telepatas? Arba kartu dirbantys telepatas ir aiškiaregys, tokie, kokius sapnavau? Informacijos skyriuje reikėtų pasiteirauti, ar kartais Holio firmoje nedirba du broliai — Metas ir Bilas.

Suglumusi ir nerami, ji ėmė greitai rengtis.

Užsidegęs žalią aukščiausios rūšies Havanos cigarą „CuestaRey“, Glenas Ransaiteris atsilošė savo ištaigingame krėsle, paspaudė mikrofono mygtuką ir tarė:

— Ponia Frik, išrašykite šimto poskredų čekį. Premiją Dž. Dž. Ešvudui.

— Gerai, pone Ransaiteri.

Jis žiūrėjo, kaip Dž. Dž. Ešvudas nekantriai mina po erdvų kabinetą, bjauriai kaukšėdamas į tikro parketo grindis.

— Man rodos, Džo Čipas nemoka nustatyti jos galimybių.

— Džo Čipas — klounas, — metė Dž. Dž.

— Kodėl šitoji Pet gali grįžti į praeitį, o kiti — ne? Dedu galvą, jog tai nėra koks naujas talentas, tik jūs, žvalgai, lig tol neatkreipėt į tai dėmesio. Šiaip ar taip, nelogiška ją priimti į profilaktikos įstaigą: juk ji turi sugebėjimų, ne antisugebėjimų. Mes užsiimame...

— Aš jau aiškinau ir Džo tyrimai parodė, kad ji trukdo dirbti aiškiaregiams.

— Tačiau tai tik šalutinis poveikis. — Ransaiteris niūriai susimąstė. — Džo mano, kad ji pavojinga. Nežinau kodėl.

— Ar klausėt?

— Kažką sumurmėjo, kaip paprastai. Džo niekad neturi įrodymų, tik nuojautas. Vis dėlto jis nori, kad ji būtų įtraukta į Miko operaciją. — Jis pasklaidė ant stalo gulinčius dokumentus iš kadrų skyriaus. — Pakvieskit Džo, pažiūrėsim, ar visi vienuolika yra. — Jis žvilgtelėjo į laikrodį. — Jau turėtų rinktis. O Džo aš tiesiai pasakysiu: kurių galų jis nori imti Pet, jeigu ji tokia pavojinga? Juk taip, Ešvudai?

— Jis su ja susirišęs, — tarė Dž. Dž. Ešvudas.

— Kaip?

— Romanas.

— Džo negali turėti jokio romano. Prieš kelias dienas Nina Fryd skaitė jo mintis: jis neturi pinigų net... — Jis nutilo, nes atsidarė durys ir saviškai įėjo ponia Frik. Ji atnešė pasirašyti Dž. Dž. premijos čekį. — Aš žinau, kodėl jis nori ją prakišti į Miko operaciją, — pasakė Ransaiteris, brakštelėdamas čekyje savo parašą. — Kad galėtų ją sekti. Pats irgi vyksta: pabandys išmatuoti psi lauką, nors klientas ir prieštarauja. Mes turime žinoti, koks mūsų priešas. Dėkui, ponia Frik, — mostelėjo jai Ransaiteris ir padavė čekį Dž. Dž. Ešvudui. — Tarkim, neišmatuojam psi lauko, o jis pasirodo per stiprus mūsų inercialams. Ką tuomet kaltinti?