Филип Дик - Ubikas

— Ji turi sugebėjimų, — priešinosi Džo. Mėgino prisiminti, bet viską tarsi koks rūkas užklojo. Atmintis geso vos pajudinta. Kitas laikas, pamanė jis. Praeitis. Daugiau nieko nepajėgė suvokti. Tame taške baigėsi jo atmintis. Mano žmona — nepaprastas žmogus. Moka daryti tai, ko daugiau niekas Žemėje nesugeba. Tad kodėl ji nedirba Ransaiterio Korporacijoje? Kažkas ne taip.

— Ar išmatavai jos lauką? — paklausė Ransaiteris. — Juk tai tavo darbas. Kalbi, lyg būtum išmatavęs — pernelyg savim pasitikėdamas.

— Visai aš savim nepasitikiu, — atkirto Džo. Bet pasitikiu savo žmona, pasakė sau. — Gerai, atnešiu matavimo aparatūrą. Pažiūrėsim, koks jos laukas.

— Baik, Džo, — piktai tarė Ransaiteris. — Jei tavo žmona tikrai turi kokių nors sugebėjimų ar antisugebėjimų, būtum juos išmatavęs mažiausiai prieš metus, ne dabar sugalvojęs. — Jis paspaudė mikrofono mygtuką. — Kadrų skyrius? Ar turime ponios Čip asmens bylą? Patricijos Čip?

Po valandėlės nuskambėjo atsakymas:

— Ponios Čip neturime. O gal jos byla mergautine pavarde?

— Konli, — patikslino Džo. — Patricija Konli.

Vėl pauzė.

— Patricijos Konli vardu turime du dokumentus: pirminį žvalgo, pono Ešvudo, raportą ir ekspertizės išvadą, parašytą pono Čipo.

Iš aparato lėtai išlindo abiejų dokumentų kopijos ir nuslydo ant stalo.

— Džo, ateik ir pažiūrėk, — griežtai liepė Ransaiteris, perskaitęs Džo Čipo išvadą.

Jis kažką parodė pirštu popieriaus lape, ir priėjęs Džo pamatė du pabrauktus kryželius. Abu susižvalgė ir pasižiūrėjo į Pet.

— Žinau, kas ten parašyta, — ramiai pasakė ši. — „Turi nepaprastai didelę poveikio galią. Antipsi laukas unikalaus diapazono“, — susikaupusi stengėsi tiksliai prisiminti dokumento tekstą. — „Tikriausiai gali...“

— Tada mes pasirašėme kontraktą su Miku, — aiškino Ransaiteris.

— Aš sukviečiau vienuolikos žmonių grupę ir Pet pasiūliau...

— ...Kad ji parodytų grupei, ką sugeba, — užbaigė Džo. — Ir ji parodė. Iš tiesų parodė. Taigi mano išvada teisinga. — Pirštų galais jis palietė pavojaus ženklą lapo apačioje. — Mano žmona... — pridūrė.

— Aš nesu tavo žmona, — pasakė Pet. — Ir šitai pakeičiau. Ar nori, kad viskas būtų kaip iš pradžių? Net smulkmenos? Tuomet jūsų inercialai daug ko nepamatys. Nors jie ir taip nelabai susigaudo... Nebent vienas kitas, kaip Džo, kuris išsaugojo prisiminimų nuotrupas. Tačiau lig tol ir jos tikriausiai išgaravo.

— Ką gi, norėčiau atgauti bent Miko kontraktą, — piktai tarė Ransaiteris.

— Kai ieškau naujų darbuotojų, — įsiterpė išbalęs Ešvudas, — negriebiu pirmo pasitaikiusio.

— Taip, iš tikrųjų atkasate talentų.

Suskambo telefonas, ir senas ponios Frik balsas sugirgždėjo:

— Pone Ransaiteri, priimamajame laukia mūsų inercialų grupė. Jie sako, kad esat juos iškvietęs dėl naujo darbo. Ar galite juos priimti?

— Tegul įeina, — leido Ransaiteris.

— Šitą žiedą aš pasiliksiu. — Ji parodė sidabrinį vestuvių žiedą su nefrito akute, kurį kitoje laiko linijoje jiedu su Džo išsirinko. Ji norėjo pasilikti nors tokią alternatyvinio pasaulio dalelę. Kažin, mėgino spėti Džo, ar ji dar turi kokių kitokių teisių į jį. Jis tikėjosi, kad jokių. Tačiau nieko nesakė. Verčiau neklausti.

Atsidarė durys, ir poromis suėjo inercialai. Nedrąsiai sustojo, paskui susėdo priešais Ransaiterį. Šis apžvelgė visus ir prisitraukė ant stalo gulinčią dokumentų šūsnį susirūpinęs, ar Pet kaip nors nepakeitė grupės sudėties.

— Edi Dorn, — tarė jis. — Aha, jūs čia. — Jis dirstelėjo į ją ir šalimais sėdintį vyrą.. — Hemondas... Yra. Tipė Džekson. — Įdėmiai pažvelgė į ją.

— Skubėjau kiek galėdama, — pasigyrė ponia Džekson. — Per mažai laiko davėte, pone Ransaiteri.

— Džonas Ildas, — perskaitė šis kitą pavardę.

Jaunas vaikinas susitaršiusiais garbanotais plaukais burbtelėjo atsiliepdamas. Džo pasirodė, kad jis nebe toks pasipūtęs, bet kažko užsidaręs ir net šiek tiek nustebęs. Būtų įdomu, pamanė Džo, sužinoti, ką jis prisimena, — ką jie visi prisimena.

— Fransiska Speniš, — toliau skaitė Ransaiteris.

Atsiliepė žavinga, į čigonę panaši juodaplaukė moteris, spinduliuojanti keistą įtampą.

— Pone Ransaiteri, prieš kelias minutes, kai mes laukėm už durų, aš girdėjau paslaptingus balsus, kurie man daug ką pasakė.

— Ar jūs Fransiska Speniš? — kantriai pasitikslino Ransaiteris. Jis atrodė pavargęs labiau nei visada.

— Taip, aš. Visuomet taip vadinausi ir visuomet vadinsiuos, — labai tvirtai pareiškė ji. — Ar galima papasakoti, ką man pranešė balsai?

— Galbūt vėliau, — tarė Ransaiteris, tiesdamas ranką prie kito aplanko.

— Bet aš privalau papasakoti, — drebančiu balsu pareikalavo ponia Speniš.

— Gerai, — nusileido Ransaiteris, — padarysim pertraukėlę. Jis atidarė stalčių, išsiėmė amfetamino tabletę ir nurijo be vandens. — Paklausysim, ką gi jums pranešė balsai, ponia Speniš. — Pažvelgęs į Džo, gūžtelėjo.

— Kažkas, — pradėjo ponia Speniš, — prieš kelias minutes mus visus perkėlė į kitą pasaulį. Mes ten apsigyvenom ir buvome kartu su jo gyventojais, paskui kažkokia galinga dvasia grąžino mus į savąjį pasaulį.

— Tai padarė Pet, — paskelbė Džo Čipas. — Pet Konli. Ji tik šiandien priimta į firmą.

— Titas Apostas, — perskaitė Ransaiteris. — Ar yra? — Ištiesęs kaklą, apžvelgė sėdinčiuosius.

Krestelėjęs ožio barzdelę, pirštu parodė į save plikas vyras nemadingomis aptemptomis lamos vilnos kelnėmis. Tačiau atrodė elegantiškai — ko gero, dėl kiaušinio didumo žalios striukės sagų; žodžiu, nuo jo dvelkė tikru orumu, o ne šiaip sau didyste. Džo jis padarė įspūdį.

— Donas Denis, — toliau šaukė iš eilės Ransaiteris.

— Aš, pone, — įteikliu baritonu, panašiu į Siamo katės murkimą, atsiliepė lieknas rimtas žmogus, išsitempęs kėdėje it styga, susidėjęs ant kelių rankas. Jis dėvėjo poliestero palaidinę ir kaubojiškas kelnes, nusagstytas sidabro imitacijos žvaigždėmis, apsiavęs sandalais, ilgus plaukus susirišęs juostele.

— Jūs esat mūsų vienintelis antianimatorius, — tarė Ransaiteris, perskaitęs tam tikrą lapą. Džo Čipui pasakė: — Vargu ar mums jo prireiks. Gal geriau paimti vietoj jo dar vieną antitelepatą? Kuo jų bus daugiau, tuo geriau.

— Turime būti viskam pasirengę, — nesutiko Džo. — Juk nežinom, kas iš tikrųjų mūsų priešininkas.

— Tegul būna taip, — linktelėjo Ransaiteris. — Gerai. Semis Mandou.

Smulkia nosim, apsirengęs maksi sijonu, maža meliono formos galva jaunuolis pakėlė ranką — staigiai, nervingai, tarsi ištiktas tiko spazmo. Džo pasirodė, lyg jo kūnas veiktų pats vienas, nevaldomas smegenų. Tą žmogų jis pažinojo. Pagal savo metus Mandou atrodė kur kas jaunesnis; ir protinė, ir fizinė raida jam seniai baigėsi. Praktiškai jo intelektas buvo kaip meškėno: mokėjo vaikščioti, valgyti, praustis ir net šiek tiek kalbėti. Tačiau jo antitelepatiniai sugebėjimai buvo didžiuliai. Sykį vienui vienas nustelbė S. Doulą Melipouną. Firmos vidaus laikraštis kelis mėnesius kėlė į padangęs tą žygdarbį.

— Taip... O dabar Vende Rait, — tarė Ransaiteris.

Kaip visada, kai pasitaikydavo proga, Džo akimis ganė šią mergaitę, kurią mielai būtų turėjęs už meilužę, o dar geriau — už žmoną. Atrodė neįmanoma, kad Vende Rait iš kūno ir kraujo kaip visi žmonės. Žiūrėdamas į ją firmos šefas jausdavosi mažas, storas, prakaituotas rajūnas ir tamsuolis urzgiančiu pilvu su švilpiančiais bronchais. Nemaloniai pajusdavo, kaip veikia jo gyvybę palaikantys mechanizmai: vamzdeliai, vožtuvai, kompresoriai, pavariniai diržai — bildėdami ir girgždėdami beviltiškai pluša pasmerkti pralaimėjimui. Regėdamas jos veidą suvokdavo, kad jo paties fizionomija — tik neskoninga kaukė; žvelgdamas į jos kūną, tardavosi esąs pigus prisukamas žaislas. Visa ji susidėjo iš švelnių spalvų, tarytum nušviesta tolimos šviesos. Jos akys, tie žali šlifuoti brangakmeniai, į viską žiūrėdavo abejingai; jis nė karto jose nepastebėjo nei baimės, nei pasibjaurėjimo ar paniekos. Pasauli priėmė tokį, koks yra. Vende atrodydavo rami. O jis visų pirma matė ją stiprią, bebaimę, santūrią, atsparią nuovargiui, ligoms ir senėjimui. Jai tikriausiai dvidešimt penkeri ar šešeri, ir jis neįsivaizdavo jos jaunesnės, bet neįsivaizdavo ir senesnės. Ji taip valdė save ir aplinką, jog negalėjo senti.