Филип Дик - Ubikas

— Ponas Mikas nepritaria takažolės preparatų vartojimui, mano, kad jie kenkia kepenims. Jeigu su savim turite, galite gerti. Čia jų negausite, nors, atrodo, turime.

— Nuo kada, — pasišaipė Donas Denis iš Fransiskos Speniš, — dėl haliucinacijų tau reikia psichodelinių vaistų? Visas tavo gyvenimas — nesibaigianti haliucinacija.

— Prieš dvi naktis regėjau nepaprastai aiškią viziją, — nė kiek nesutrikusi pareiškė Fransiska.

— Nesistebiu.

— Į mano balkoną plonų kanapinių virvių kopėčiomis nusileido būrelis telepatų ir aiškiaregių. Jie įėjo per sieną ir, sustoję prie mano lovos, prižadino savo kalbomis. Jie citavo eilėraščius ir melancholišką prozą iš senovinių knygų, ir man labai patiko. Jie atrodė tokie... — Ji ieškojo žodžio. — ... tokie žaižaruojantys. Vienas iš jų, vardu Bilas...

— Palauk, — pertraukė ją Titas Apostas, — ir aš sapnavau tokį sapną. — Jis atsigręžė į Džo. — Atsimenat, sakiau prieš pat kelionę? — Jis nervingai sugniaužė kumščius. — Juk taip?

— Man irgi tas pats prisisapnavo, — tarė Tipė Džekson. — Bilas ir Metas. Sakė mane nugalabysią.

— Privalėjai man pranešti, — pasakė Ransaiteris Džo. Jo veidas persimainė.

— Tuo laiku... — pradėjo Džo ir užsikirto. — Tuo laiku atrodei toks pavargęs. Ir susirūpinęs dėl kitų dalykų.

— Tai buvo ne sapnas, — susijaudinusi tarė Fransiska, — o tikrovė. Aš tuos dalykus skyrių.

— Žinoma, skiri, — pasakė Donas Denis ir mirktelėjo Džo.

— Ir aš sapnavau, — įsiterpė Džonas Ildas. — Tačiau automobilius ant oro pagalvių. Stengiausi įsiminti numerius. Įsiminiau šešiasdešimt penkis. Galiu pasakyti. Norite?

— Atleisk, Glenai, — Džo Čipas kreipėsi į Ransaiterį, — maniau, jog tik Apostui taip atsitiko. Apie kitus nežinojau. Aš... — Jį pertraukė atsidarančios lifto durys. Kartu su visais jis atsigręžė.

Į kambarį įriedėjo Stentonas Mikas — kresnas pilvotas žmogelis storom kojom, apsimovęs gėlėtom kelnėm iki kelių, su gyvačių odos liemene, rausvomis jako kailio šlepetėmis, ilgus, lig juosmens, baltai dažytus plaukus susirišęs kaspinu. Nosis, pamanė Džo, nepaprastai panaši į guminį signalizavimo ragą, įtaisytą Niu Delio taksi — minkšta, taip ir knieti paspausti. O šnypščiama turbūt švilpia ne ką tyliau. Triukšmingiausia nosis pasaulyje.

— Sveiki gyvi, rinktiniai antipsi talentai! — pasveikino juos Stentonas Mikas, plačiu mostu draugiškai išskėsdamas rankas. — Pagaliau eksterminatoriai čia — turiu galvoje jus. — Jo balsas buvo plonas ir spigus kaip kastrato; įkyrus zvimbimas, pamanė Džo, tarsi metalinių bičių avilio. — Nekaltą, taikų, ramų Stentono Miko pasaulį užpuolė tikras maras — gauja nenaudėlių su įvairiausiom psioninėm galiom. Koks tai buvo smūgis Mikviliui — taip mes vadiname savo mielą ir jaukią koloniją Mėnulyje! Be abejo, jūs jau pradėjote dirbti, kaip ir tikėjausi, ne veltui esate aukščiausios, klasės specialistai. Tai žino kiekvienas, kas nors kartą girdėjo apie Ransaiterio Korporaciją. Džiaugiuosi jūsų veiklumu, išskyrus vieną dalykėlį: matau, kad jūsų ekspertas derina aparatūrą. Gal atsigręžtumėt, jei su jumis kalbu?

Džo išjungė indikatorius, matuoklius ir srovę.

— Dabar jau galite man skirti šiek tiek dėmesio? — paklausė Stentonas Mikas.

— Taip, — atsakė Džo.

— Neišjunk prietaisų! — įsakė Ransaiteris. — Tu dirbi man, o ne ponui Mikui.

— Jau nesvarbu. Aš spėjau išmatuoti. — Savo darbą jis atliko. Stentonas Mikas pavėlavo.

— Kokio stiprumo jų laukas? — paklausė Ransaiteris.

— Jokio lauko nėra.

— Mūsų inercialai jį neutralizavo? Mūsų antilaukas stipresnis?

— Ne. Mano aparatūros veikimo spinduliu apskritai nėra jokio psi lauko. Mūsų pačių lauką užfiksavau, taigi prietaisai nesugedę. Manau, jog duomenys tikslūs. Mes skleidžiame 2000 blr vienetų, po kelių minučių pasieksime 2100. Galimas daiktas, laukas vis stiprės, o visai grupei išdirbus, tarkim, dvylika valandų, galbūt pasieks...

— Nieko nesuprantu, — nusistebėjo Ransaiteris.

Visi inercialai apspito Džo Čipą. Donas Denis paėmė vieną juostą, išlindusią iš detektoriaus, pažiūrėjo į tiesią užrašo liniją ir padavė Tipei Džekson. Inercialai vienas po kito tylėdami žvelgė į aparato pateiktus duomenis, galiausiai sužiuro į Ransaiterį, o šis savo ruožtu paklausė Stentoną Miką:

— Iš kur jūs ištraukėte, kad Holio telepatai prasiskverbė į jūsų filialą Mėnulyje? Ir kodėl nenorėjote, kad atliktumėm būtinus matavimus? Turbūt žinojote, jog bus tokie rezultatai?

— Aišku, žinojo, — tvirtai įsitikinęs pasakė Džo.

Susijaudinęs Ransaiteris kažką buvo ryžtingai besakąs Stentonui Mikui, bet apsigalvojo ir tyliai tarė Džo Čipui:

— Grįžkim į Žemę. Kuo greičiau veskim iš čia savo inercialus. — Visiems garsiai pranešė: — Susirinkite daiktus, skrendam atgal į Niujorką. Po penkiolikos minučių visi privalot būti laive. Vėluojančių nelauksim. Džo, mikliai sudėk tą savo laužą ir — į laivą. Jei vienas nevalioji, aš padėsiu. Noriu, kad kuo greičiau iš čia išsinešdintumėm.

Vėl atsigręžęs į Miką, ėmė kažką piktai kalbėti.

Staiga Stentonas Mikas ištiesė į šalis rankas ir pakilo palubėn, o iš ten suzvimbė tuo savo metaliniu balsu:

— Pone Ransaiteri, neleiskite jausmams užgožti proto. Čia reikia veikti atsargiai, o ne skubėti. Nuraminkite savo žmones ir pabandykim vieni kitus suprasti. — Jo apvali spalvota figūra siūbavo ir iš lėto sukosi. Dabar į Ransaiterį buvo atsuktos jo kojos.

— Esu girdėjęs apie tokį dalyką, — Ransaiteris tarė Džo. — Tai distancinio valdymo žmogaus pavidalo bomba. Padėk man visus išvesti. Kai tik buvo įjungtas sprogdiklis, ji ir pakilo.

Bomba sprogo.

Kambarys buvo pilnas aitrių dūmų, kurie tumulais gulė ant grindų, uždengdami trūkčiojantį kūną, gulintį kniūpsčią prie Džo Čipo kojų.

— Ransaiteris užmuštas! — mikčiodamas šaukė jam į ausį Donas Denis. — Čia ponas Ransaiteris!

— Kas gi kitas? — kimiai pratarė Džo, gaudydamas orą. Gaižūs dūmai gniaužė krūtinę. Galva ūžė nuo sprogimo bangos. Pajutęs per kaklą tekant šiltą srovelę, pačiupinėjo ir suprato, kad jį sužeidė skeveldra.

— Atrodo, visi kiti sužeisti, bet gyvi, — tarė stovinti netoliese, bet vos įžiūrima Vende Rait.

— Gal mėginkime pakviesti kokį nors Rėjaus Holio animatorių? — pasilenkusi prie Ransaiterio, paklausė Edi Dorn, apimta nevilties.

— Ne, — irgi pasilenkęs atsakė Džo. — Klysti, — pasakė Donui Deniui, — jis gyvas.

Tačiau Ransaiteris geso gulėdamas ant sprogimo įlenktų grindų. Dvi, trys minutės, ir Dono Denio žodžiai virs realybe.

— Klausykit, — garsiai kreipėsi į visus Džo. — Ponas Ransaiteris sužeistas, todėl vadovauti imuosi aš, bent kol grįšim į Žemę.

— Jeigu apskritai grįšim, — burbtelėjo Elis Hemondas, dėdamas sulankstytą nosinę prie gilios žaizdos virš dešinės akies.

— Kas iš jūsų turi ginklą? — paklausė Džo. Inercialai tebeslankiojo po kambarį ir nieko nesakė. — Žinau, jog to neleidžia Draugijos taisyklės, — toliau kalbėjo jis, — bet aš žinau: kai kurie turite. Pamirškite draudimus, pamirškite viską, ką buvot įsikalę apie ginkluotus inercialus.

— Aš turiu lagamine, — prisipažino Tipė Džekson. — Anam kambary.

— O mano čia, — tarė Titas Apostas ir atkišo senovišką, švino kulkom užtaisomą pistoletą.

— Jei kas turite palikę pistoletą su savo daiktais anam kambary, eikit ir atsineškit, — liepė Džo.