Филип Дик - Ubikas

— Aš, — švelniu ir ramiu balsu prisistatė ji.

— Puiku, — linktelėjo Ransaiteris. — Liko Fredas Zafskis. — Jis įbedė akis į dramblotą pusamžį vyrą, atrodantį nei šiaip, nei taip: didžiulės pėdos, priekin sušukuoti plaukai, papilkusi oda ir keistai atsikišęs Adomo obuolys; šia proga apsirengęs paviano pasturgalio spalvos dukslia tunika. — Tai jūs?

— Taip, aš, — patvirtino Zafskis ir sukikeno. — Na, ir kas?

— O Dieve, — palingavo galvą Ransaiteris. — Tačiau dėl visa ko turime pasiimti vieną antiparakinetiką. Jūs toks ir esate. — Nustūmęs šalin dokumentus, pasiėmė žaliąjį cigarą ir kreipėsi į Džo: — Va, ir visa grupė, plius tu ir aš. Gal dar nori ką nors pakeisti?

— Ne, normali grupė.

— Ar manai, jog čia geriausia inercialų grupė, kokią galim surinkti? — įdėmiai pažiūrėjo į jį Ransaiteris.

— Taip, — atsakė Džo.

— Ir ji įstengs neutralizuoti Holio žmonių psi laukus?

— Taip, — vėl atsakė Džo, nors žinojo, kad šitaip nėra. Kodėl, negalėjo aiškiai suprasti. Bent jau protu — tikrai ne. Teoriškai vienuolikos inercialų antipsi galia milžiniška, tačiau...

— Ar galima truputį sutrukdyti, pone Čipai? — Džo Čipui timptelėjo už rankovės plikas ir barzdotas Titas Apostas geltonom blizgančiom kelnėm. — Norėčiau papasakoti, kas man atsitiko praėjusią naktį. Miegodamas užmezgiau kontaktą su vienu, o gal dviem Holio žmonėm — su telepatu, kuris, matyt, dirba kartu su vienu iš jų telepatų. Kaip manote, ar pasakyti ponui Ransaiteriui? Ar tai svarbu?

Džo Čipas abejodamas pažvelgė į Gleną. Sėdėdamas savo vertingajame, pamėgtame krėsle, jis bandė dar kartą užsidegti tą pati cigarą. Atrodė nusikamavęs, įkritusiais skruostais.

— Ne, — pasakė Džo, — bala nematė.

— Ponios ir ponai, — korporacijos šeimininko balsas nustelbė šurmulį kambaryje, — mes išskrendam į Mėnulį: vienuolika incercialų, Džo Čipas, aš ir kliento atstovė Zoja Virt, iš viso keturiolika žmonių. Skrisime savo laivu. — Jis išsitraukė apvalų senovišką kišeninį aukso laikrodį. — Dabar pusė keturių. „Pratfall II“ pakils lygiai ketvirtą nuo pagrindinio korpuso stogo. — Ransaiteris užvožė laikrodį ir vėl įsidėjo į kišenę. — Nava, Džo, kaip bus, taip bus. Gerai būtų, kad mus lydėtų aiškiaregys, kuris nuspėtų mums ateitį. — Jo veide ir balse atsispindėjo rūpesčiai, nerimas dėl sunkios atsakomybės ir amžiaus pėdsakai.

VI

Norėtume jums parekomenduoti tokį skutimosi būdą, kokio dar nežinojote. Nusprendėme — laikas pasirūpinti vyro veidu. Automatinė skutyklė „Ubikas“ su amžinu šveicariško chromo peiliuku padarys galą vyrų vargams. Taigi skuskitės „Ubiku“ — ir jumis žavėsis moterys! Dėmesio! Vartokite tik pagal instrukciją ir atsargiai.

— Sveiki atvykę į Mėnulį! — smagiai į juos kreipėsi Zoja Virt. Trikampiai akiniai raudonais rėmeliais jos linksmas akis labai padidino. — Ponas Hovardas sveikina visus ir kiekvieną atskirai, o ponui Glenui Ransaiteriui dėkoja už jo įstaigos — konkrečiai jūsų — paramą. Šis požeminis viešbutis, kurį dekoravo menininkės talentą turinti pono Hovardo sesuo Leida, yra tik už kokių trijų šimtų jardų nuo pramoninio-mokslinio komplekso, kur, jo manymu, prasiskverbę telepatų. Vien tai, kad visi esate šiame kambaryje, turėtų susilpninti Holio agentų psi sugebėjimus, todėl mes labai džiaugiamės. — Nutilusi apžvelgė būrelį inercialų. — Ar turite klausimų?

Krapštydamasis su matavimo aparatūra, Džo Čipas nesiklausė, ką ji kalba; nors klientas nenorėjo, bet jis nusprendė išmatuoti juos supantį psioninį lauką. Taip nutarė abudu su Ransaiteriu per valandos kelionę iš Žemės.

— Norėčiau paklausti, — pakėlė ranką Fredas Zafskis ir sukrizeno.

— Kur tualetas?

— Kiekvienas gausite miniatiūrinį planelį, — paaiškino Zoja Virt, — kur viskas pažymėta. — Ji linktelėjo savo asistentei, ir ši pradėjo dalinti ryškius, blizgančiame popieriuje išspausdintus planus. — Viešbučio numeriui priklauso ir virtuvė, kurioje visais prietaisais galima naudotis nemokamai. Be abejo, šių patalpų, numatytų dvidešimčiai žmonių, statyba kainavo baisybę pinigų, užtat viešbutyje automatinės oro kondicionavimo, šildymo ir vandentiekio sistemos, be galo įvairaus maisto atsargos, ribotos transliacijos TV, patikima polifoninė garso atgaminimo aparatūra — beje, šie du dalykai, ne taip kaip virtuvės prietaisai, yra mokami, — reikia įmesti monetą. Kad galėtumėte laisvai naudotis šiomis poilsio priemonėmis, laisvalaikio kambaryje yra pinigų keitimo automatas.

— Mano plane tik devyni miegamieji, — pastebėjo Elis Hemondas.

— Kiekviename yra po dvi lovas, taigi aštuoniolika vietų. Be to, jei kas norės miegoti ne vienas, turime penkias dvigules lovas, — visus apšvietė ponia Virt.

— Dėl miegojimo ne vienam, — suirzęs pasakė Ransaiteris, — savo darbuotojams esu nustatęs griežtą taisyklę.

— Už ar prieš? — pasidomėjo ponia Virt.

— Prieš. — Ransaiteris suglamžė savo planą ir numetė ant metalinių šildomų grindų. — Aš nepratęs...

— Betgi jūs čia negyvensite, pone Ransaiteri, — pasakė ji. — Argi negrįžtate į Žemę, vos tik jūsų inercialai pradeda dirbti? — Ir ji nusišypsojo jam savo profesionalia šypsena.

— Ar turi kokių nors duomenų apie psioninį lauką? — paklausė Ransaiteris Džo Čipą.

— Pirmiausia turiu išmatuoti mūsų inercialų sukurtą antipsi lauką.

— Tai reikėjo padaryti kelionėje.

— Jūs norite kažką matuoti? — sunerimo ponia Virt. — Aš gi įspėjau: ponas Hovardas primygtinai nurodė šito nedaryti.

— Mes vis tiek matuosime, — nenusileido Ransaiteris.

— Ponas Hovardas...

— Tai ne Stentono Miko reikalas, — nutildė ją Ransaiteris.

— Prašom pakviesti čia poną Miką, — liepė ponia Virt savo asistentei, ir toji pasileido prie lifto. — Ponas Mikas pats jums viską paaiškins, o kol kas labai prašyčiau nieko nedaryti.

— Aš jau turiu duomenis apie mūsų lauką, — tarė Džo Čipas Ransaiteriui. — Labai stiprus. — Tikriausiai dėl Pet, nusprendė jis. — Daug stipresnis, negu tikėjausi. — Įdomu, kodėl jie taip nenori, kad mes matuotumėm? Dabar nebėr tos skubos: mūsų inercialai čia ir dirba.

— Ar yra spintų drabužiams? — paklausė Tipė Džekson. — Norėčiau išpakuoti daiktus.

— Kiekviename miegamajame yra didžiulė mokama spinta. Todėl pradžiai... — Ir ponia Virt išsitraukė didoką plastmasinį maišelį monetų. — Štai jums dovanų monetų krūva. — Džonui Ildui ji padavė rieškučias ritinėlių — juose buvo penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetos. — Padalinkit visiems po lygiai. Pono Miko prielankumo ženklas.

— Ar turite medicinos seselę ar gydytoją? — pasiteiravo Edi Dorn.

— Kartais nuo įtempto darbo man atsiranda odos alergija. Paprastai padeda hidrokortizono tepalas, bet skubėdama pamiršau.

— Gamybiniam tyrimų centre šalimais nuolatos budi keli gydytojai, — informavo ponia Virt, — be to, ten įrengta ligoninės palata.

— Irgi mokama? — paklausė Semis Mandou.

— Medicinos pagalba pas mus nemokama. Tačiau pacientas turi įrodyti, jog tikrai serga. Na, o visi vaistų automatai mokami. Pridursiu, kad laisvalaikio kambaryje stovi raminamųjų automatas. Jei pageidaujate, iš centro galime atgabenti ir stimuliantų automatą.

— O kaip su haliucinogeniniais preparatais? — susirūpino Fransiska Speniš. — Aš geriau dirbu išgėrusi psichodelinių vaistų iš takažolės ekstrakto. Nuo jų imu matyti savo priešininką, todėl lengviau dirbti.