Филип Дик - Ubikas

Šeši inercialai pasuko durų link.

— Turime nunešti Ransaiterį į šaldymo kamerą, — tarė Džo Eliui Hemondui ir Vendei Rait, likusiems kambaryje.

— Laive yra šaldytuvas, — pasakė Elis Hemondas.

— Neškim tenai, — nusprendė Džo. — Hemondai, imkit už kojų, o aš už pečių. Apostai, eikit pirma ir šaukit į kiekvieną Holio žmogų, jei bandys mūsų nepraleisti.

— Manot, kad Holis kartu su Miku mums paspendė žabangus? — paklausė Džonas Ildas, grįžęs iš kito kambario su lazeriniu pistoletu rankoj.

— Kartu arba vienas, — atsakė Džo. — Ko gero, mes iš pat pradžių neturėjom jokio reikalo su Miku, tik su Holiu. — Sunku patikėti, pagalvojo jis, kad visi nežuvom sprogus humanoidinei bombai. Kaži, kaip Zoja Virt? Ji juk spėjo išeiti prieš sprogimą. Įdomu, kaip reagavo sužinojusi, kad ji dirbo ne Stentonui Mikui, kad jos šeimininkas — tikrasis šeimininkas — mus pasamdė ir čia atviliojo norėdamas nužudyti. Tikriausiai ir ją turės nužudyti. Dėl visa ko. Jiems jos tikrai nebeprireiks. O šiaip ji būtų liudininkė.

Grįžę su ginklais, inercialai lauke Džo nurodymų. Tokioje situacijoje visi vienuolika inercialų atrodė pakankamai susitvardę.

— Jei pavyks greitai padėti Ransaiterį šaldytuvan, — aiškino Džo, su Eliu Hemondu tempdamas lifto link savo mirštantį šefą, — jis galės ir toliau vadovauti firmai. Kaip ir jo žmona. — Alkūne jis paspaudė lifto mygtuką. — Labai maža vilties, kad liftas atvyks. Susprogdindami bombą, jie tikriausiai ir elektrą išjungė.

Tačiau liftas atvažiavo. Jiedu skubėdami įkėlė Ransaiterį.

— Trys su ginklu važiuojate drauge, — patvarkė Džo, — o kiti...

— Dar ko! — pasišiaušė Semis Mandou. — Mes nenorim čia kiurksoti ir laukti. Tas liftas gali ir visai nebegrįžti. — Jis žengė artyn. Veidas persikreipė iš baimės.

— Ne, pirmiausia nuvešime Ransaiterį, — kietai pasakė Džo ir paspaudė mygtuką. Durys užsivėrė uždarydamos jį, Elį Hemondą, Titą Apostą, Vendę Rait, Doną Denį ir Gleną Ransaiterį. — Nieko nepadarysi, — tarė jis, kai liftas ėmė kilti. — Beje, jeigu Holio žmonės mūsų laukia, mes pirmi jiems pakliūsim. Tik jie nežino, kad mes ginkluoti.

— Nes yra toks įstatymas, — įsikišo Donas Denis.

— Pažiūrėk, ar jis dar gyvas, — liepė Džo Titui Apostui.

Apostas pasilenkė prie nejudraus kūno.

— Vos vos alsuoja. Taigi dar yra vilties.

— Tik tiek, kad vilties, — tarė Džo. Nuo pat sprogimo jautėsi sustingęs: kūnas sušalęs, mintys nejudrios, be to, tikriausiai pažeisti ausų būgneliai. Kai tik grįšime į laivą, svarstė jis, padėsime į šaldytuvą Ransaiterį, reikės per radiją šauktis Niujorko, visų firmos darbuotojų pagalbos. Dar geriau — visų profilaktikos organizacijų pagalbos. Jei negalėsim pakilti, atskridę mus išvaduos.

Bet iš tikrųjų nieko neišdegs. Nes kol kas nors iš Draugijos pasieks Mėnulį, požemy, lifto šachtoje ir laive įstrigę inercialai jau bus mirę. Taigi nė mažiausio šanso.

— Kodėl neleidot į liftą daugiau žmonių? — priekaištingai paklausė Džo Titas Apostas. — Gal būtų pavykę sukišti moteris. — Iš susijaudinimo jam drebėjo rankos.

— Mes labiau rizikuojam būti nužudyti negu jos, — pasakė Džo. — Holis tikisi, kad likę gyvi stengsis pakilti liftu, ką mes ir darom.

Turbūt dėl to ir neišjungė srovės. Žino, jog bandysime grįžti į laivą.

— Mums jau apie tai kalbėjai, — priminė Vende Rait.

— Aš stengiuosi paaiškinti savo poelgį. Kodėl palikau juos apačioj.

— O naujokės talentas? — paklausė Vende. — Tos tamsiaplaukės paniurėlės, kuri vis pasipūtusi — Pet, pavardės neprisimenu. Prikalbink ją grįžti į praeitį, kai Ransaiteris dar buvo nesužeistas. Ji galėtų viską pakeisti. Ar pamiršai, ką ji sugeba?

— Taip, — tarstelėjo Džo. Dūmuose ir sumaištyje iš tikrųjų pamiršo.

— Grįžkim žemyn, — pasiūlė Titas Apostas. — Pats sakei, kad viršuje mūsų lauks Holio žmonės, sakei, kad pavojingiau...

— Mes jau viršuje. Matai, liftas sustojo, — tarė Donas Denis, liguistai išbalęs. Nervingai laižydamas lūpas, žiūrėjo į automatiškai atsiveriančias duris.

Priešais driekėsi judamas takas, vedantis į vestibiulį, kurio gale, už durų iš oro membranų, buvo matyti vertikaliai stovinčio jų laivo apačia. Kaip paliko, taip ir tebėra. Ir jokios kliūties tarp laivo ir jų. Keista, pamanė Džo. Nejaugi jie įsitikinę, kad bomba visus užmušė? Planuodami operaciją, jie kažkur suklydo: pirmiausia pats sprogimas nei šioks, nei toks, paskui neišjungta srovė... o dabar — tuščias vestibiulis.

— Man atrodo, — ėmė samprotauti Donas Denis, kol Elis Hemondas su Džo nešė Ransaiterį iš lifto ant eskalatoriaus, — jie nenumatė, kad bomba pakils palubėn. Tikriausiai ji buvo skeveldrinė ir beveik visa sprogimo jėga kliuvo sienoms virš mūsų galvų. Jiems nė į galvą neatėjo, kad kas nors galėtų likti gyvas, todėl ir neišjungė elektros.

— Na, ir dėkui Dievui, kad ta bomba pakilo, — tarė Vende Rait. — Brrr, kaip čia šalta! Matyt, sprogimas sugadino šildymo sistemą. — Ji drebėjo.

Eskalatorius šliaužė nežmoniškai lėtai. Džo pasirodė, jog praėjo penkios ar daugiau minučių, kol jie atsidūrė priešais dvigubas oro membranų duris. Tas vėžlio greitis jam regėjos blogiausia iš viso, kas lig tol atsitiko, tarsi ir tai būtų Holio darbas.

— Palaukit! — kažkas sušuko užpakaly. Sukaukšėjo žingsniai. Titas Apostas atsigręžė atkišdamas pistoletą, bet iškart nuleido.

— Mūsiškiai, — paaiškino Donas Denis Džo, nes tas negalėjo atsigręžti: kartu su Eliu Hemondu mėgino išnešti Ransaiterio kūną pro sudėtingą durų mechanizmą. — Jau visi. Puiku! — Jis pamojo jiems pistoletu. — Greičiau!

Laivas buvo sujungtas su vestibiuliu plastikiniu tuneliu. Klausydamasis duslaus kojų šlepsėjimo, Džo negalėjo patikėti: nejaugi jie mus paleidžia? O gal laukia laive? Sakytum, kažkokia pikta jėga žaidžia mumis kaip katė su pele. Ją juokina mūsų pastangos. Štai pasieksim tam tikrą tašką, ir mus pačiups jos letena, suspaus ir numes sumaitotus, kaip prieš tai Ransaiterį, ant judančio tako.

— Deni, — liepė Džo, — eik pirmas į laivą. Pažiūrėk, ar jie mūsų nelaukia.

— O jeigu laukia?

— Tuomet grįžk, — kandžiai pasakė Džo, — mums pasakysi, ir mes pasiduosime. O jie visus iššaudys.

— Paprašyk tą Pet, kaip jos pavardė, kad pasinaudotų savo sugebėjimais, — tyliai, bet griežtai prabilo Vende Rait. — Būk geras, Džo.

— Pamėginkim lipti į laivą, — pasiūlė Titas Apostas. — Man ta mergina nepatinka, aš nepasitikiu jos sugebėjimais.

— Todėl, kad nesupranti nei jos, nei jos sugebėjimų, — atkirto Džo, žvilgsniu sekdamas smulkutį, liesą Doną Denį, kuris, nubėgęs tuneliu, atidarė liuką ir dingo laivo viduje. Nebegrįš, liūdnai pamanė Džo. Jam pasivaideno, kad Gleno Ransaiterio kūnas tapo dar sunkesnis, vos benulaikė jį. — Sustokim čia, — tarė jis Eliui Hemondui. Jie paguldė Ransaiterį ant tunelio grindų. — Senas, o toks sunkus, — nusistebėjo Džo atsitiesdamas. Vendei Rait jis prižadėjo: — Aš pakalbėsiu su Pet. — Tuo tarpu juos prisivijo likusieji ir susijaudinę grūdosi tunelyje. — Koks fiasko, — atsiduso Džo. — O tikėjomės, kad ši operacija bus didžiausias mūsų laimėjimas. Niekad žmogus nežinai. Holis mus kapitališkai apmovė.

Jis pamojo Pet, kad prieitų. Jos veidas buvo paišinas, sintetinė berankovė bliuzelė perplėšta, po ja baltavo madinga elastinė juosta, suspaudžianti krūtinę, gražiai išmušta švelniai rausvomis lelijomis, Prancūzijos karalių emblema. Nežinia kodėl jam į galvą atėjo būtent ši detalė.