Филип Дик - Ubikas

Džo įmetė monetą, tiksėjimas liovėsi.

— Mums nereikia tokių klientų, — pareiškė garsiakalbis.

— Kada nors, — įtūžo Džo, — tokie žmonės, kaip aš, sukils ir padės tašką homeostatinių mechanizmų tironijai. Sugrįš laikai, kuomet buvo vertinama užuojauta ir elementarus gerumas; tada toks žmogus, kaip aš, kuris šitiek iškentėjo ir kuriam verkiant reikia puodelio karštos kavos, kad galėtų atsigauti ir toliau dirbti savo darbą, gaus tos kavos ir neturėdamas poskredo. — Jis paėmė grietinėlės indelį ir čia pat pastatė atgal. — Be to, jūsų grietinėlė ir pienas surūgę.

Garsiakalbis tylėjo.

— Nieko neketinate daryti? — paklausė Džo. — Kai reikėjo poskredo, buvot labai iškalbingas.

Atsivėrė mokamos durys ir įžengė Elis Hemondas. Priėjęs prie Džo, atsisėdo šalia.

— Moratoriumo tarnautojai įkėlė Ransaiterį savo sraigtasparnin, pasirengė skristi ir nori žinoti, ar tu skrisi kartu.

— Žiūrėk, kokia grietinėlė, — tarė Džo, pakeldamas indelį: jo kraštuose skystis buvo sutrauktas į kruopeles. — Štai ką žmogus gauni už vieną poskredą viename iš moderniausių, Žemėje pažangiausios technologijos didmiesčių. Neišeisiu iš čia, kol kavinė man neatlygins: arba grąžins poskredą, arba pristatys šviežios grietinėlės, kad galėčiau išgert savo kavą.

Elis Hemondas uždėjo ranką Džo ant peties ir įdėmiai pažvelgė jam į akis.

— Kas yra, Džo?

— Pirmiausia cigaretė, paskui pasenusi telefonų knyga laive. O dabar gaunu savaitės senumo grietinėlės. Galvon netelpa, Eli.

— Išgerk tą kavą nebaltintą, — pasiūlė Elis, — ir žygiuok į sraigtasparnį. Reikia nugabenti Ransaiterį į moratoriumą. Mes visi lauksime tavęs laive. Paskui patrauksim į artimiausią Draugijos būstinę ir įteiksim išsamią ataskaitą.

Džo paėmė puodelį ir pamatė, kad kava šalta, tiršta ir nešviežia: paviršiuje plaukioja pelėsiai. Kas darosi? Kas man yra? Pasibjaurėjimą nustelbė keista neaiški baimė.

— Einam, Džo. — Elis tvirtai jį apkabino per pečius. — Užmiršk tą kavą — būta ko. Dabar svarbiausia nugabenti Ransaiterį...

— Žinai, kas man davė tą poskredą? — Džo kalbėjo savo. — Pet Konli. Ir aš iškart padariau tai, ką visada darau su pinigais — išleidau niekams. Pernykštės kavos puodeliui. — Paragintas Elio Hemondo delno, jis atsikėlė nuo kėdės. — Gal ir tu skrisi su manim? Man taip reikės pagalbos, ypač, kai kalbėsiuos su Ela. Ką sakyti? Apkaltinti Ransaiterį? Kad jis nusprendęs vykti į Mėnulį? Tai tiesa. O gal jai pameluoti: kad laivui atsitikusi avarija arba kad miręs savo mirtimi.

— Tačiau kada nors Ransaiterį su ja sujungs, — pasakė Elis. — Ir jis jai viską išklos. Todėl verčiau ir tu kalbėk tiesą.

Jiedu išėjo iš kavinukės ir pasuko prie Mylimų Žmonių Moratoriumo sraigtasparnio.

— Žinai, gal tegu pats Ransaiteris jai papasakoja? — tarė Džo įlipęs.

— Kodėl ne? Jisai sugalvojo skristi į Mėnulį, tegul dabar aiškinasi. Be to, jis įpratęs su ja šnekėtis.

— Ponai pasiruošę? — paklausė fon Fogelzangas, atsisėdęs prie šturvalo. — Ar jau galime palydėti poną Ransaiterį į šią liūdną paskutinę kelionę?

Džo tik tyliai aiktelėjo ir nusisukęs ėmė žiūrėti pro langą į Ciuricho kosmodromo pastatus.

— Kylam, — tarė Elis.

Sraigtasparniui pakilus, moratoriumo savininkas paspaudė kažkokį mygtuką prietaisų skyde. Iš garsintuvų, išdėstytų po visą kabiną, suskambėjo Bethoveno Missa Solemnis ; choras kartojo Agnus dei, gui tollis peccata mundi 4, jam pritarė elektronikos sustiprintas simfoninis orkestras.

— Ar žinai, kad, diriguodamas operai, Toskaninis pats dainuodavo su dainininkais? — prabilo Džo. — Ir kad „Traviatos“ įraše jo balsą galima girdėti kartu su arija Sempre Libera? 5

— Šito nežinojau, — atsakė Elis, žiopsodamas į aukštus ir masyvius Ciuricho namus; net ir Džo nejučia ėmė stebėti jų didingą eiseną.

— Libera me, Domine , — pakartojo jis. — ką tai reiškia?

— „Pasigailėk, Viešpatie“, — atsakė Džo. — Nejaugi nežinojai? Keista, visi žino.

— Kodėl tie žodžiai tau atėjo į galvą?

— Muzika, vis ta prakeikta muzika. — Fon Fogelzangui liepė: — Išjunkit. Ransaiteris jos negirdi. Aš vienintelis ją girdžiu, bet visai to nenoriu. Ir tu nenori, taip? — kreipėsi į Eli.

— Nusiramink, Džo.

— Mudu vežam savo mirusį šefą į kažkokią skylę, vadinamą Mylimų Žmonių Moratoriumu, o tu man sakai „nusiramink!“ Juk žinai: Ransaiteris galėjo neskristi į Mėnulį, mus išsiųsti, o pats likti Niujorke. O dabar gyvastingiausias ir labiausiai gyvenimą mylintis žmogus...

— Jūsų juodaodis bičiulis jums davė gerą patarimą, — padeklamavo moratoriumo direktorius.

— Kokį patarimą? — paklausė Džo.

— Nusiraminti. — Fon Fogelzangas atidarė skyrelį prietaisų skyde ir padavė Džo spalvotą dėžutę. — Pakramtykit, pone Čipai.

— Raminančioji guma, — perskaitė Džo ir pagalvojęs atidarė. — Abrikosinė. — Elį paklausė: — Kaip manai, paragauti?

— Būtinai.

— Ransaiteris tokiomis aplinkybėmis niekuomet nebūtų gėręs raminančiųjų. Glenas Ransaiteris visą gyvenimą apsiėjo be raminančiųjų. Žinai, Eli, ką aš supratau? Jis atidavė už mus savo gyvybę. Netiesiogiai.

— Visiškai netiesiogiai, — tarė Elis. — Štai ir atvykom. — Sraigtasparnis ėmė leistis į aikštelę, pažymėtą ant namo stogo.

— Ar įstengsi susivaldyti? — paklausė Elis.

— Aš nurimsiu tik išgirdęs Ransaiterio balsą, — atsakė Džo. — Kai įsitikinsiu, kad jis pusiau gyvas, nors kiek gyvas.

— Prašom nesirūpinti, pone Čipai, — žvaliai patikino moratoriumo savininkas. — Paprastai garantuojame pakankamą protofazonų srautą. Bent iš pradžių. Tik vėliau, pusiau gyvybės laikui baigiantis, ateina liūdnumas. Tačiau gerai suplanavus, jį galima atitolinti daugeliui metų. — Jis išjungė variklį ir, palietęs kažkokią rankeną, atidarė sraigtasparnio dureles. — Sveiki atvykę į Mylimų Žmonių Moratoriumą, — pasakė praleisdamas juos pirma savęs. — Mano asmeninė sekretorė ponia Bizon jus nuves į pasikalbėjimų kambarį. Prašom tenai palaukti. Tikiuosi, kad spalvos ir visa aplinka padės jums nusiraminti. Ponas Ransaiteris bus pristatytas, vos tik mano technikai užmegs su juo kontaktą.

— Aš noriu būti per tą procedūrą, — pasakė Džo. — Noriu matyti, kaip jūsų technikai jį prižadins.

— Jūs jo draugas, paaiškinkite, jog negalima, — tarė Eliui moratoriumo savininkas.

— Džo, turime palaukti pokalbių kambaryje.

— Tu tikras dėdė Tomas, — pasakė Džo, pervėręs jį tūžmingu žvilgsniu.

— Visuose moratoriumuose tokia tvarka, — kalbėjo Elis. — Eime į tą kambarį.

— Ar ilgai teks laukti? — paklausė Džo direktorių.

— Per penkiolika minučių viskas paaiškės. Jei negausim aiškaus signalo...

— Jūs mėginsit tiktai penkiolika minučių? — pasipiktino Džo. Eliui išdrožė: — Jie tik penkiolika minučių stengsis prikelti žmogų, kuris didesnis už mus visus, kartu sudėtus. — Jam norėjosi verkti. — Eik, Eli, o mes...

— Ne, tu eisi su manim, — nenusileido Elis. — Į pasikalbėjimų kambarį.

Džo nuslinko paskui jį.

— Rūkysi? — paklausė Elis, sėsdamasis ant sofos ir ištiesdamas Džo cigarečių pakelį.

— Suplėkusios, — murmtelėjo Džo. Nereikėjo nė paliesti — žinojo.

— Iš tikrųjų. — Elis įsikišo pakelį. — Iš kur žinojai? — Valandėlę jis laukė atsakymo. — Tu puoli į depresiją greičiausiai už visus žmones, kuriuos pažįstu. Reikia tik džiaugtis, kad likom gyvi, o juk galėjom visi gulėti šaldytuve. Ransaiteris sėdėtų ir lauktų šitam idiotiškomis spalvomis išdažytam kambary. — Elis pažiūrėjo į laikrodį. — Visos pasaulio cigaretės suplėkusios, — pareiškė Džo. Žvilgtelėjo į savo laikrodėlį. — Jau dešimt minučių. — Galvoje lyg sidabrinės žuvelės knibždėjo ir malėsi liūdnos padrikos mintys. Baimė, nepasitenkinimas, negera nuojauta. Paskui visos sidabro žuvelės virto baime. — Jei Ransaiteris būtų gyvas, — pasakė jis , ir dabar čia sėdėtų, viskas būtų gerai. Nežinau kodėl, bet taip būtų. — Džo pagalvojo: kaži, ką moratoriumo technikai daro Ransaiterio kūnui... — Ar prisimeni dantistus? — paklausė jis Elį.