Филип Дик - Ubikas

— Neprisimenu, bet žinau, koks jų darbas.

— Žmonėms gesdavo dantys.

— Žinau.

— Tėvas man pasakojo, ką žmogus jausdavo laukdamas savo eilės pas dantistą. Kai tik seselė atidarydavo duris, galvodavo: „Jau man...“ Visą gyvenimą šito bijojau.

— Ar ir dabar taip jautiesi? — paklausė Elis.

— Aš galvoju: Dieve, kodėl tas kvėša moratoriumo direktorius neateina ir nepasako, kad Ransaiteris gyvas. Arba kad negyvas. Viena iš dviejų. Taip arba ne.

— Beveik visada esti taip. Statistiškai, kaip sako Fogelzangas...

— Šįkart išgirsim „ne“.

— Tu gi negali to žinoti.

— Kažin, ar Holis Ciuriche neturi savo šnipų, — suabejojo Džo.

— Aišku, turi. Tačiau kol čia atsiveši aiškiaregį, pats viską sužinosi.

— Tuoj pat paskambinsiu ir susitarsiu su kokiu nors, — nusprendė Džo ir jau buvo beeinąs ieškoti videofono. — Duok dvidešimt penkis centus.

Elis papurtė galvą.

— Tiesą sakant, — pasakė Džo, — dabar tu mano darbuotojas ir privalai manęs klausyti, antraip išmesiu iš darbo. Ransaiteriui mirus, firmai vadovauju aš. Nuo pat sprogimo esu jos šefas. Aš nutariau jį čia atgabenti ir aš noriu kelioms minutėms išsikviesti aiškiaregį. Duokš monetą. — Ir jis ištiesė ranką.

— Na, žinai — Ransaiterio Korporacijai vadovauja žmogus, neturintis net dvidešimt penkių centų. Še, imk. — Elis metė jam monetą. — Kai rašysi algos čekį, nepamiršk pridėti.

Džo susimąstęs nuėjo koridorium, trindamas sau kaktą. Kokia nenatūrali vieta, galvojo jis. Pusiaukelė tarp gyvybės ir mirties. Taip, aš tikrai esu Ransaiterio Korporacijos vadovas. Tiesa, dar yra Ela, bet ji tik pusiau gyva ir gali šnekėti tik tuomet, jei aš čia atvyksiu ir liepsiu ją pažadinti. Žinau, koks Ransaiterio testamentas, kuris jau savaime įsigaliojo: aš vadovauju firmai tol, kol Ela viena arba kartu su juo, jei būtų atgaivintas, nuspręs, kas turi pakeisti Gleną. Būtinas jųdviejų sprendimas — tokia abiejų testamentų sąlyga. Galbūt, pamanė Džo, jie nutars, kad aš galiu likti visam laikui. Ne, šito nebus. Kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris nesugeba sutvarkyti net savo piniginių reikalų? Jam toptelėjo galvon, jog Holio aiškiaregiai ir šitai žino. Dabar jis išsiaiškins, ar bus paskirtas firmos direktorium, ar ne. Juk ne pro šalį žinoti. O aiškiaregis ir šiaip reikalingas.

— Kur yra viešas videofonas? — pasiteiravo jis moratoriumo tarnautoją. Šis parodė. — Dėkui. — Pagaliau radęs telefoną, nukabino ragelį, pasiklausė signalo ir įmetė Elio duotą monetą.

— Deja, pone, bet aš nepriimu iš apyvartos išėjusių pinigų, — išdrožė automatas ir su pasibjaurėjimu išspjovė pinigą.

— Kaip tai suprasti? — apstulbo Džo ir sunkiai pasilenkė paimti monetos. — Nuo kada nebegalioja Šiaurės Amerikos Konfederacijos dvidešimt penkių centų moneta?

— Atleiskite, pone, bet jūs įmetėte ne Šiaurės Amerikos Konfederacijos dvidešimt penkis centus, o senovinę JAV monetą, nukaltą Filadelfijoje. Šiandien ji turi tik numizmatinę vertę.

Džo pasižiūrėjo į pinigėlį: matiniame paviršiuje iškaltas Džordžo Vašingtono profilis. Ir data. Moneta keturiasdešimties metų senumo ir, kaip teigia automatas, išėjusi iš apyvartos.

— Kas nors ne taip, pone? — maloniai paklausė priėjęs moratoriumo tarnautojas. — Mačiau, kaip automatas grąžino monetą. Galima pažiūrėti? — Jis ištiesė ranką, ir Džo padavė jam dvidešimt penkis JAV centus.

— Už ją aš jums duosiu naują dešimties šveicariškų frankų monetą. Ją automatas priims.

— Puiku. — Džo įmetė dešimt frankų ir surinko tarptautinės Holio agentūros numerį.

— Firma „Holio talentai“, — atsiliepė gražus moteriškas balsas ir ekrane išplaukė jaunas veidas, padailintas naujausia kosmetika. — O, ponas Čipas, — atpažino jį mergina. — Ponas Holis mus įspėjo, kad jūs paskambinsit. Laukiam visą dieną.

Aiškiaregiai, pamanė Džo.

— Ponas Holis, — kalbėjo mergina, — liepė sujungti su jumis. Jis nori pats sutvarkyti jūsų reikalą. Prašom luktelėti. Dabar, jei Dievas duos, su jumis šnekės ponas Holis.

Mergina išnyko, liko pilkas tuščias ekranas. Paskui išniro nuožmus pamėlęs veidas giliai įsmegusiom akim; paslaptinga fizionomija be kaklo, be nieko daugiau. Akys panašios į brangakmenius su defektais, kurie spindi, bet prastai nušlifuoti. Holio akys skleidė nelygią šviesą į visas puses.

— Sveiki, pone Čipai.

Štai kaip jis atrodo, pamanė Džo. Fotografijos jo tiksliai neperteikė: netaisyklingų plokštumų ir iškilumų, sakytum, visa konstrukcija buvo numesta, sudužo, paskui suklijuota, bet nebeatgavo ano pavidalo.

— Draugija, — pasakė Džo, — gaus išsamią ataskaitą apie tai, kaip jūs nužudėte Gleną Ransaiterį. Jie turi daugybę puikių advokatų — sėdėsit kalėjime iki gyvos galvos. — Džo laukė, bet veidas nesureagavo. — Mes žinom, jog tai jūsų darbas, — pridūrė ir suprato, kad absurdiškai šneka ir elgiasi.

— Jei kalbėsime apie reikalą, dėl kurio į mus kreipėtės, — tarė Holis kažkokiu gličiu balsu, kuris Džo priminė besirangantį gyvačių kamuolį, — ponas Ransaiteris ne...

Džo drebėdamas padėjo ragelį.

Grįžo tuo pačiu koridoriumi. Pasikalbėjimų kambaryje Elis Hemondas nesmagus trupino sausą kaip pelenai cigaretę. Akimirka tylos, po to Elis pakėlė galvą.

— Vadinasi, ne, — ištarė Džo.

— Tavęs ieškojo Fogelzangas, — pranešė Elis. — Iš jo keisto elgesio supratau, kad nieko gera. Kertu lažybų — aštuoni prieš šešis — kad jis pabijos tau tiesiai pasakyti, ims visaip išsisukinėti, bet galų gale vis tiek turės ištarti „ne“. Ką toliau darysim? — Jis laukė atsakymo.

— Holiui padarysime galą.

— Nepadarysim.

— Draugija... — buvo bepradedąs Džo.

Į kambarį įslinko moratoriumo savininkas, susinervinęs ir prislėgtas, nors iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti orus ir nesujaudinamas.

— Padarėm, ką galėjom. Tokiose žemose temperatūrose srovė teka laisvai; esant -150°C, nepastebima jokio didesnio pasipriešinimo. Turime gauti aiškų ir stiprų signalą, tačiau stiprintuvas perdavė tik šešiasdešimties hercų dažnio ūžesį. Bet nepamirškit, kad mes nelietėm šaldytuvo, kuriuo jūs atgabenote poną Ransaiterį. Prašom įsidėmėti.

— Gerai, įsidėmėsim, — tarė Elis, sunkiai atsistodamas. — Na, ką, viskas? — paklausė jis Džo.

— Aš pakalbėsiu su Ela.

— Dabar? Verčiau palauk iki rytojaus, apgalvok, ką jai sakysi. Važiuok namo ir išsimiegok.

— Važiuoti namo — tai važiuoti pas Pet Konli. Bet aš neturiu jėgų su ja kalbėtis.

— Tuomet pasiimk numerį viešbutyje. Čia, Ciuriche, — patarė Elis. — Išnyk iš horizonto. Aš grįšiu į laivą, pasakysiu kitiems ir surašysiu ataskaitą Draugijai. Gali raštu mane įpareigoti. — Fon Fogelzangui jis pasakė: — Gal atneštumėt popieriaus ir kuo rašyti.

— Žinai, su kuo norėčiau šnektelėt? — paklausė Džo, kai moratoriumo savininkas iškurnėjo rašymo priemonių. — Su Vende Rait. Ji žinos, ką daryti. Vertinu jos nuomonę, nors nesuprantu kodėl, juk aš beveik jos nepažįstu.

Tik dabar jis pastebėjo, kad pasikalbėjimų kambaryje skamba tyli muzika. Ir skambėjo visą tą laiką. Ta pati kaip ir sraigtasparnyje.

— Dies irae, dies illa , — rūsčiai giedojo choras. — Solvet saeclum infavilla, teste David cum Sybilla 6 . — Verdžio „Rekviem“, pažino Džo. Fogeizangas tikriausiai pats, kas rytą atvykęs į darbą devintą valandą, įjungia tą muziką.