Филип Дик - Ubikas

— Be galo seni palaikai, — prašvokštė fon Fogelzangas. — Visiškai sudžiūvę. Lyg būtų čia išgulėję ne vieną šimtmetį. Aš nusileisiu žemyn ir pranešiu viešbučio valdytojui.

— Tai negali būti suaugusi moteris, — pasakė Džo. Toks mažas kūnas... Tikriausiai vaiko. — Nei Pet, nei Vendės, — tarė nubraukdamas nuo mumijos veido plaukų debesį. — Atrodo, tarsi būtų ištraukta iš degimo krosnies. Kur ilgai laikyta aukštoje temperatūroje.

Sprogimas, staiga dingtelėjo jam. Baisus karštis sprogus bombai.

Jis tylėdamas žvelgė į susiraukšlėjusį, karščio nurudintą veidelį. Jau žinojo, kieno jis. Vargais negalais atpažino.

Vende Rait.

Kažkada naktį, mąstė jis, ji atėjo, ir tuomet joje ar aplink ją pradėjo vykti kažkoks procesas. Tai pajutusi Vende pasislėpė spintoje, kad jis nesužinotų. Šitaip ėjo paskutinės jos gyvenimo valandos, o gal minutės — jis vylėsi, jog minutės, — bet ji tylėjo, nešaukė jo. Nežadino. Bet gali būti, kad ji norėjo, bet jai neužteko jėgų. Galbūt ji įšliaužė į spintą manęs neprisišaukusi?

Dieve, kad tik tai būtų užtrukę neilgai.

— Jus niekuo nebegalit jai padėti? — paklausė jis fon Fogelzangą.

— Savo moratoriume?

— Per vėlu. Šitaip suirusiuose palaikuose nebėra nė pėdsako pusiau gyvybės. Čia... ta pati mergina?

— Taip, — linktelėjo Džo.

— Tučtuojau eikit iš viešbučio. Savo paties labui. Holis — juk tai Holio darbas? — ir jums taip padarys.

— Mano cigaretės irgi sudūlėjusios, — prisiminė Džo. — Laive dvejų metų senumo telefonų knyga. Prarūgusi grietinėlė ir kava su pelėsių greimu. Netikę pinigai. Viskas sena. Dar Mėnulyje, kai pasiekėme laivą, ji tarė: „Aš jaučiuosi sena“. Jis ėmė galvoti stengdamasis įveikti baimę, pamažėl virstančią siaubu. Tačiau tas balsas ragelyje, Ransaiterio balsas. Ką visa tai reiškia?

Džo neįžiūrėjo jokios logikos, jokios prasmės. Ransaiterio balso videofono ragelyje neįmanoma buvo paaiškinti jokia teorija.

— Radiacija, — spėjo fon Fogelzangas. — Man regis, jai teko būti labai stiprios radiacijos zonoje. Tiesiog milžiniškos.

— O man atrodo, kad ji mirė nuo to sprogimo, — nesutiko Džo.

— Sprogimo, kuris užmušė Ransaiterį.

Kobalto dalelės, galvojo jis. Karštos dulkės, ant jos nusėdusios ir dar įkvėptos. Tačiau tokiu atveju mums visiems lemta šitaip mirti, juk dulkės ant visų nusėdo. Jų pilni ir mano plaučiai, ir Elio, ir visų kitų inercialų. Ir nieko nebepadarysi. Per vėlu. Apie tai net nepagalvojom. Mums net į galvą neatėjo, kad tai buvo mažytė atominė bomba. Nėr ko stebėtis, jog Holis leido mums pabėgti. Ir vis dėlto...

Branduolinė reakcija paaiškino Vendės mirtį ir sudūlėjusias cigaretes, bet nepaaiškino telefonų knygos, monetų, kavos su pelėsiais ir sugižusios grietinėlės. Taip pat neaišku, iš kur ragelyje atsirado Ransaiterio balsas. Nesklandus monologas, kuris nutrūko fon Fogelzangui pakėlus ragelį. Kai jį norėjo išgirsti kas nors kitas, ne Džo...

Reikia grįžti į Niujorką, nutarė jis. Greičiau susitikti su visais, kurie buvo, kai sprogo bomba. Turime drauge viską apmąstyti. Ko gero, tai vienintelis būdas išbristi iš šios painiavos. Pakol neišmirėm visi vienas paskui kitą kaip Vende. Arba, jei įmanoma, dar baisiau.

— Paprašykit viešbučio administraciją, kad atneštų polietileninį maišelį, — kreipėsi Džo į moratoriumo savininką. — Parsivešiu palaikus į Niujorką.

— Argi nepranešite policijai? Tokia siaubinga žmogžudystė. Jie privalo žinoti.

— Parūpinkit man maišelį.

— Gerai jau. Jūsų bendradarbe, jūs ir žinokitės. — Ir moratoriumo savininkas nuėjo koridoriumi.

— Kažkada buvo bendradarbė, bet jau nebebus.

Kaip tyčia ji pirma. Bet gal ir geriau. Vende, aš tave pasiimu, vežuosi namo. Tačiau ne taip, kaip ketinau.

Visi inercialai sėdėjo aplink tikro ąžuolo pasitarimų stalą. Elis Hemondas nutraukė bendrą tylą:

— Džo jau turėtų grįžti. — Jis pažiūrėjo, kiek valandų. Pasirodo, laikrodis sustojęs.

— Siūlau pasižiūrėti per televizorių popietinių žinių, — pasakė Pet Konli. — Gal kartais Holis kam nors prasitarė apie Ransaiterio mirtį?

— Laikraščiuose nieko nebuvo, — tarė Edi Dorn.

— Televizija duoda naujesnes žinias, — ginčijosi Pet.

Ji padavė Eliui penkiasdešimt centų televizoriui įjungti. Aparatas stovėjo už portjeros konferencijų salės gale: įspūdingų gabaritų trimatis spalvotas polifoninis mechanizmas, kuriuo taip didžiavosi Ransaiteris.

— Norite, aš įjungsiu, pone Hemondai? — karštai pasisiūlė Semis Mandou.

— Gerai, — sutiko Elis ir rūškanas pamėtėjo Semiui monetą. Šis sugavęs nulėkė prie televizoriaus.

Valteris V. Veilsas, Ransaiterio advokatas, nekantriai pasimuistė krėsle. Jo aristokratiškos, plonom gyslelėm išraižytos rankos žaidė portfelio užraktu.

— Kam jūs palikote poną Čipą Ciuriche? Kol jo nėra, nieko negalim daryti, o juk reikia nedelsiant vykdyti pono Ransaiterio testamentą.

— Jūs gi perskaitėt jį. Džo Čipas irgi skaitęs. Mes žinom, kas pagal Ransaiterio valią turi perimti vadovavimą firmai.

— Tačiau įstatymo požiūriu... — pradėjo Veilsas.

— Dabar jau greitai, — šiurkščiai pertraukė jį Elis.

Paėmęs tušinuką, jis ėmė braukyti lapo pakraščius. Tai buvo jo sudarytas sąrašas. Užsisvajojęs išrašė ornamentais abi paraštes, po to dar kartą perskaitė:

SUDŪLĖJUSIOS CIGARETĖS

SENA TELEFONŲ KNYGA

IŠ APYVARTOS IŠĖJĘ PINIGAI

SUGEDĘ PRODUKTAI

SKELBIMAS ANT DEGTUKŲ DĖŽUČIŲ

— Dar žvilgtelėkit į sąrašą, — garsiai pasakė Elis. — Ir pažiūrėsim, gal kas pastebės kokią nors sąsają tarp šių penkių epizodų... ar kaip juos pavadintumėm. Tarp šių penkių faktų, kurie... — jis neaiškiai mostelėjo.

— Kurie absurdiški, — užbaigė Džonas Ildas.

— Lengva pastebėti, kas sieja pirmus keturis, — pareiškė Pet Konli. — Tačiau degtukų dėžutės — kas kita. Niekur nelimpa.

— Dar man parodyk dėžutę, — paprašė Elis ir ištiesė ranką. Pet padavė, ir jis vėl perskaitė skelbimą:

NUOSTABI GALIMYBĖ PADARYTI KARJERĄ — VISIEMS, KURIE ATITINKA MŪSŲ REIKALAVIMUS

Ponas Glenas Ransaiteris padvigubino savo pajamas per savaitę nuo tos dienos, kai gavo nemokamą mūsų batų pavyzdžių komplektą kartu su tikslia instrukcija, kurios dėka ir jūs galite draugams, giminėms, bendradarbiams pardavinėti mūsų pusbačius iš dirbtinės odos. Ponas Ransaiteris, nors ir guli sustingęs šaldytuve, uždirbo keturis šimtus...

Elis nustojo skaityti ir susimąstęs nykščio nagu pastukseno apatinius dantis. Taip, šitas skelbimas kitoks. Anie epizodai susiję su senėjimu ir gedimu. O šitas — ne.

— Įdomu, ką peštumėm atsiliepę į šį skelbimą? — garsiai tarė jis.

— Čia nurodytas vienos pašto dėžutės numeris De Moine, Ajovos valstijoje.

— Gautumėme nemokamą batų pavyzdžių komplektą, — pasakė Pet Konli. — Su tikslia instrukcija, kaip...

— Galbūt šitaip, — pertraukė ją Elis, — užmegztume kontaktą su Glenu Ransaiteriu. — Visi išpūtė akis, taip pat ir Valteris V. Veilsas.

— Rimtai. Še. — Jis padavė dėžutę Tipei Džekson. — Pasiųsk ekspresu.

— O ką parašyti? — paklausė Tipė Džekson.

— Užpildyk kuponą, ir viskas. — Edi Dorn jis paklausė: — Ar tikrai žinai, kad ši dėžutė tavo kišenėje nuo praėjusios savaitės? O gal ją šiandien pirkai?

— Trečiadienį įsimečiau į rankinuką kelias dėžutes. Kaip jau sakiau, šįryt degdamasi cigaretę netyčia pastebėjau šitą. Galiu prisiekti: ši dėžutė buvo rankinuke dar prieš skridimą į Mėnulį. Kelios dienos prieš tai.