Филип Дик - Ubikas

— Nenori išpakuoti ir patikrinti? — paklausė Džo.

— Man rodos, jog žinau, ką viduj rasim, — atšovė Elis. — Todėl šičia neverta ir tikrinti.

Magnetofoną jis nusinešė prie kasos.

Grįžę Niujorkan, jie nunešė magnetofoną į Ransaiterio Korporacijos dirbtuves.

Po penkiolikos minučių dirbtuvių vedėjas, jau išardęs mechanizmą, pranešė:

— Visos juostelę sukančios dalys susidėvėjusios. Guminis varantysis ratukas vietomis nusitrynęs, korpuso viduje pilna gumos trupinėlių. Stabdomasis mechanizmas, naudojamas greitam juostelės persukimui, irgi beveik sudilęs. Šiaip visą magnetofoną reikia iš pagrindų valyti ir tepti. Žodžiu, visiškai sudėvėtas, reikia kapitalinio remonto, taip pat pakeisti dirželius.

— Vadinasi, magnetofonui daug metų? — paklausė Elis.

— Turbūt. Ar seniai jį turit?

— Šiandien pirkau, — atsakė Elis.

— Negali būti, — apstulbo vedėjas. — O jeigu taip, jums pardavė...

— Žinau, ką man pardavė. Žinojau dar neatidaręs dėžės. — Džo jis pasakė: — Naujutėlaitis magnetofonas, bet visiškai sudilęs. Pirktas už netikrus pinigus, kuriuos parduotuvė mielai priima. Už beverčius pinigus — bevertė prekė. Čia net galima įžiūrėti tam tikrą logiką.

— Šiandien man bloga diena, — tarė vedėjas. — Rytą atsikėlęs pamačiau, kad pastipo mano papūga.

— Nuo ko pastipo? — paklausė Džo.

— Nežinau. Pastipo, ir gana. Guli sustingusi kaip pagalys. — Dirbtuvių vedėjas atkišo į Elį savo kaulėtą pirštą. — Aš jums dar kai ką pasakysiu apie jūsų magnetofoną. Jis ne tik sudilęs, bet ir keturiasdešimties metų senumo markės. Dabar nebenaudojami guminiai varantieji ratukai ir transmisiniai dirželiai. Atsarginių dalių niekur negausite, nebent kas padarytų. Tačiau neapsimoka — šitokia seniena. Išmeskit ir pamirškit.

— Gerai sakot, — tarė Elis. — Taip ir padarysiu. — Kartu su Džo jis išėjo į koridorių. — Čia kažkas daugiau negu irimas — visai kita problema. Mes gi niekur nerasime tinkamo maisto. Koks supermarketuose parduodamas maistas gali išsilaikyti šitiek metų?

— Konservai, — atsakė Džo. — Baltimorėje, anoje krautuvėje, mačiau daugybę visokių konservų.

— Dabar aišku kodėl, — susivokė Elis. — Prieš keturiasdešimt metų supermarketai daugiau prekiaudavo konservuotais, o ne šaldytais produktais. Tu teisus — mums tai gali būti vienintelis maisto šaltinis. — Jis pagalvojo. — Bet jeigu per vieną dieną įvyko keturiasdešimties metų šuolis atgal, rytoj galime atsidurti šimto metų senumo pasaulyje. O praėjus šimtui metų, joks maistas, net konservai, netinka valgyti.

— Kinietiški kiaušiniai, — prisiminė Džo. — Tūkstančio metų senumo kiaušiniai, užkasti į žemę.

— O juk tas procesas palietė ne vien mus, — kalbėjo Elis. — Prisimeni tą seną moterį Baltimorėje? Irimas sunaikino jos pirkinį — azaliją.

Nejau Mėnulyje sprogus bombai turės badauti visas pasaulis? Kodėl visi kenčia, ne tik mes?

— Supranti... — buvo besakąs Džo.

— Patylėk, duok man pagalvoti. Gal Baltimorė egzistuoja tik tada, kai mes ten esam? Galbūt „Sėkmės“ supermarketas išnyko mums išėjus? Todėl visai tikėtina, kad šis procesas veikia tiktai mus, kurie buvome Mėnulyje.

— Tai abstrakti ir beprasmiška filosofinė problema, — suniekino Elį Džo. — Be to, neįrodysi, ar taip, ar ne.

— Tačiau labai konkreti anai moteriai juodu lietpalčiu. Ir visiems kitiems.

— Vedėjas ateina, — įspėjo Džo.

— Aš perskaičiau magnetofono instrukciją, — gerokai nustebęs pasakė vedėjas ir padavė Eliui brošiūrėlę. — Žvilgtelėkit. — Bet apsigalvojęs knygelytę atėmė. — Gal neskaitykit, bet pažiūrėkit į paskutinį puslapį, kur parašyta, kas tą šlamštą pagamino ir kur siųsti, kad suremontuotų.

— Pagamino Ransaiterio firma Ciuriche, — perskaitė Elis. — Dar duotas taisyklos adresas Šiaurės Amerikos Konfederacijoje, De Moine. Tas pats, kaip ir ant degtukų dėžutės. — Padavęs brošiūrą Džo, jis tarė: — Važiuosim į De Moiną. Ši knygelė — pirmas įrodymas, jog esama ryšio tarp abiejų miestų. — Kažin, kodėl būtent De Moinas? — Prisimink, — kreipėsi jis į Džo, — ar Ransaiteris turėjo ką nors bendra su De Moinu?

— Jis ten gimęs, — atsakė Džo, — ir gyveno ligi penkiolikos metų. Glenas retkarčiais vis prisimindavo.

Dabar, po mirties, jis ten kažkaip grįžo. Ransaiteris vienu kartu ir Ciuriche, mąstė jis, ir De Moine. Ciuriche prietaisai užfiksavo jo smegenų metabolizmą, pusiau gyvas jo kūnas guli užšaldytas Mylimų Žmonių Moratoriume, bet mes negalim su juo susisiekti. De Moine fizinės jo esybės nėra, tačiau kaip tik ten, atrodo, įmanoma užmegzti su juo kontaktą; tiesą sakant, šios instrukcijos dėka jis jau yra, nors ir vienpusis — jo žodžiai mums. Tuo tarpu mūsų pasaulis ritasi atgal, atidengdamas praėjusių raidos etapų sluoksnius. Galimas daiktas, kad savaitės gale atsibusim ir pamatysim, kaip Penktąja aveniu dunda senoviniai „Trolley Dodgers“ tramvajai. Įdomu, ką šitie du žodžiai reiškė? Užmiršta frazė išplaukė iš praeities, tolimas blankus prisiminimas išstūmė iš sąmonės, dabartį. Net nuo šito migloto jausmo, kol kas dar labai subjektyvaus, jam pasidarė nesmagu: reiškinys, apie kurį lig tol jis neturėjo nė mažiausio supratimo, staiga tapo pernelyg realus.

— „Trolley Dodgers“, — ištarė jis baisiai. Šie žodžiai egzistavo mažiausiai prieš šimtą metų, bet įstrigo sąmonėj ir niekaip jų negalima pamiršti.

— Iš kur jūs žinote šitą pavadinimą? — paklausė dirbtuvių vedėjas. — Niekas jo nebeprisimena. Kažkada taip buvo vadinama „Brooklyn Dodgers“ komanda. — Jis įtariai pasižiūrėjo į Elį.

— Geriau einam į viršų, — pasakė Džo, — patikrinkim, ar nieko jiems neatsitiko. O tada išvykstam į De Moiną.

— Jei tučtuojau neišvažiuosim, — tarė Elis, — paskui kelyje galim užtrukti dieną ar net dvi.

Todėl, kad transporto priemonės darysis vis primityvesnės, pamanė jis. Skraidymo aparatus su raketiniais varikliais pakeis reaktyviniai lėktuvai, šie užleis vietą stūmokliniams varikliams, galop liks tiktai galimybė keliauti žeme — traukiniu, karieta... Nesinori tikėti, kad taip toli nusiristume. Tačiau štai įsigijome keturiasdešimties metų senumo magnetofoną, su guminiu varančiuoju ratuku ir pavariniais dirželiais. Taigi viskas įmanoma.

Abu su Džo nuskubėjo prie lifto. Džo paspaudė mygtuką. Jiedu laukė tylėdami, susijaudinę, paskendę savo mintyse.

Iš susimąstymo Elį pažadino atžvangėjęs liftas. Negalvodamas atitraukė grotuotas duris.

Ir atsidūrė priešais atvirą, metaliniu lynu slankiojančią kabiną, papuoštą poliruoto vario detalėmis. Ant kėdės sėdėjo pavargęs liftininkas, suėmęs rankeną, ir abejingai žiūrėjo į juos. Tačiau Elis toli gražu nebuvo abejingas.

— Nelipk, — sustabdė jis Džo. — Tu tiktai prisimink liftą, kuriuo važiavom anksčiau: hidraulinį, uždarą, automatinį, judantį be jokio garso...

Staiga jis nutilo. Senovinė žvanganti mašina išnyko ir jos vietoj atsirado įprastas liftas. Tačiau Elis tebejautė ano lifto artumą — jis kažkur tykojo regėjimo lauko pakraštyje:, tarytum pasirengęs išlįsti, vos tik jisai ir Džo užsiims kuo nors kitu. Jis nori grįžti, suprato Elis. Ir laukia tinkamo momento. Mes galim šiek tiek atitolinti jo grįžimą, gal keliom valandom, ne daugiau. Judėjimas į praeitį tolydžio spartėja, archajiniai objektai skverbiasi mūsų pasaulin kur kas greičiau, negu mums iš pradžių atrodė. Šiuo metu kiekvienas šuolis prilygsta šimtmečiui. Šitas liftas, kurį matėme, tikrai šimto metų senumo.