Филип Дик - Ubikas

— Šešiasdešimt dvejais, — mašinaliai pataisė Džo.

— O dabar žiūrėkit, — pasakė šeimininkė ir apipurškė jį. Stebuklingas švytintis debesėlis apgaubė seną griozdą, ir akies mirksniu jo vietoj išdygo puikus naujutėlaitis šešių durelių mokamas šaldytuvas.

— Tad štai, — toliau kalbėjo rimtas Ransaiterio balsas, — pažangiausi šiuolaikinio mokslo metodai materijos grįžimą į senas formas gali pasukti atgal — ir tai įperkama bet kokiam gyventojui. „Ubiku“ prekiauja geriausios ūkinių prekių parduotuvės visoje Žemėje. Skirta tik išoriniam vartojimui. Nelaikyti arti atviros ugnies. Tiksliai laikykitės etiketėje surašytos instrukcijos. Taigi, Džo, ieškok „Ubiko“. Nesėdėk rankas susidėjęs, eik, nusipirk ir purkškis dieną naktį.

— Tu žinai, kad aš čia! — stodamasis sušuko Džo. — Gal taip pat girdi ir matai?

— Aišku, kad nei girdžiu, nei matau. Ši reklama įrašyta į videojuostą dvi savaitės, tiksliau dvylika dienų prieš mano mirtį. Aš žinojau, kad sprogs bomba. Pasinaudojau aiškiaregių paslaugomis.

— Vadinasi, tikrai esi miręs?

— Žinoma, miręs. Argi nematei laidos iš De Moino? Aš gi žinau, kad matei, nes ir tai numatė mano aiškiaregis.

— O užrašai ant tualeto sienos?

— Dar vienas irimo ženklas, — sugriaudėjo Ransaiteris iš televizoriaus garsiakalbio. — Eik nusipirk „Ubiko“ flakoną, ir visi tie simptomai liausis.

— Elis mano, jog mes esame mirę.

— Elis jau dūla, — Ransaiteris skardžiai nusikvatojo, nuo aido sudrebėjo salės sienos. — Klausyk, Džo, aš tą velnio reklamą įrašiau norėdamas jums padėti — ypač tau, nes mudu visad buvome draugai. Žinojau — nuo tų įvykių tau susisuks galva. Taip ir yra, esi visiškai išmuštas iš vėžių. Ir nenuostabu, kai tavo tokie nervai. Šiaip ar taip, laikykis. Galimas daiktas, kuomet nuvyksi į De Moiną ir išvysi mane pašarvotą, nusiraminsi.

— Kas tas „Ubikas“? — paklausė Džo.

— Bet Eliui tikriausiai nebespėsim padėti.

— Iš ko „Ubikas“ pagamintas? Kaip jis veikia? — neatstojo Džo.

— Tiesą sakant, užrašas ant tualeto sienos atsirado dėl Elio kaltės. Jei ne jis, nieko nebūtumei matęs.

— Ar videojuostoje tikrai tu? — norėjo pasitikslinti Džo. — Deja, iš tiesų manęs negirdi.

— Be to, Elis... — pradėjo Ransaiteris.

— Velniava, — nebeteko kantrybės Džo. — Jokios naudos. — Ir jis nutilo.

Ekrane vėl išniro arkliažiaunė namų šeimininkė ir jau švelnesniu balsu baigė reklamą:

— Jei artimiausioje ūkinių prekių parduotuvėje dar nėra „Ubiko“, pone Čipai, grįžkit namo ir ten rasite paštu atsiųstą nemokamą reklaminį flakoną. Jo, pone Čipai, jums užteks, kol gausite normalaus dydžio skardinę.

Ji išnyko. Ekranas vėl buvo blausus ir nebylus. Jėga, kuri jį įjungė, dabar išjungė.

Vadinasi, dėl visko turiu kaltinti Elį, pamanė Džo. Ši mintis jo visai neviliojo. Jam atrodė keista tokia logika, gal net tyčia sugalvota. Elis — atpirkimo ožys, jam suversta visa atsakomybė. Nesąmonė. Ir dar — o jeigu Ransaiteris jį girdėjo? Gal jis tik apsimetė įsirašęs į videojuostą? Vienu tarpu, per reklamą, jau atrodė, kad Ransaiteris atsako į klausimus. Tik transliacijos pabaigoje šefo šneka neturėjo nieko bendra su jo žodžiais. Staiga Džo pasijuto it naktinis drugys, bejėgiškai besiplakantis į tikrovės langą, pro kurį regi neaiškius kontūrus.

Ūmai jam toptelėjo nauja, keista mintis. Tarkim, jog Ransaiteris tikrai įrašė į videojuostą šią reklamą, remdamasis klaidinga aiškiaregio informacija, jog bomba jį užmuš, o visi kiti liks gyvi. Juosta įrašyta su geriausiais ketinimais, bet jos teiginiai nepasitvirtino: Ransaiteris nežuvo, žuvo jie, kaip sakė užrašas ant tualeto sienos, o Ransaiteris tebėra gyvas. Prieš sprogimą jis buvo liepęs studijai tam tikru laiku paleisti šį įrašą, ką ji ir padarė; Ransaiteris nebespėjo duoti kito nurodymo. Tik šitaip galima paaiškinti prieštaravimą tarp jo žodžių juostoje ir jo darytų užrašų ant sienos tualete ir vonioje, paaiškinti tuos abu faktus. Daugiau Džo nieko neatėjo į galvą. Nebent Ransaiteris jais žaidžia, mulkina, veda čia į vieną, čia į kitą pusę. Persekioja juos — nepaprasta ir galinga jėga.

Sklindanti arba iš gyvųjų, arba iš pusiau gyvybės pasaulio, — o gal net iš abiejų. Šiaip ar taip, ta jėga kontroliuoja viską ar didžiąją dalį to, ką mes patiriame. Tačiau irimo procesas tikriausiai nepavaldus šiai jėgai. Kur jau... Nors ką gali žinoti. Gal Ransaiteris tik neprisipažįsta. Ransaiteris ir „Ubikas“. Ubique — „visur“, prisiminė Džo. Iš čia padarytas žodis, kuriuo pavadintas Ransaiterio reklamuojamas aerozolinis preparatas. Nors jo gal nė nėra. Gal tai dar vienas triukas jiems visiškai suklaidinti.

Be to, jei Ransaiteris gyvas, egzistuoja ne vienu, bet dviem pavidalais: pirmasis gyvena realiame pasaulyje ir mėgina su jais susisiekti, antrasis, fantasmagorinis, būtybė pusiau gyvybės karalystėje, tėra lavonas, palaikai, pašarvoti De Moine, Ajovos valstijoje. Logiškai samprotaujant, peršasi išvada, kad kiti čia veikiantys asmenys, Rėjus Holis ir Lenas Nigelmanas, taip pat fantasmagoriniai, o jų antrininkai iš kūno ir kraujo — likę gyvųjų pasaulyje.

— Pasiutimas, — tarė sau Džo. Šita versija jam visai nepatiko. Simetrijos požiūriu tobula, bet šiaip nesklandi.

Dabar užlėksiu namo, nusprendė jis, pasiimsiu „Ubiko“ pavyzdį ir — į De Moiną. Televizijos reklama taip ir patarė. Įkyriai ir gudriai mėgino įteigti, kad turėdamas „Ubiką“ jausiuosi saugesnis.

Tokių įspėjimų nevalia nepaisyti, jei nori likti gyvas — ar bent pusiau gyvas. Viena iš dviejų.

Taksi jį išsodino ant namų stogo, ir Džo nusileido prie savo durų. Jas atidarė nežinia kieno — Elio ar Pet — duota moneta ir jis įėjo. Svetainėje atsidavė prisvilusiais riebalais — iš vaikystės atsiminė tą smarvę. Virtuvėje rado jos priežastį. Elektrinė viryklė, grįžusi praeitin, virto dujine, „Buck“ markės, su aprūkusiais degikliais ir sandariai neužsidarančiom paišinom orkaitės durelėm. Džo beprasmišku žvilgsniu žvelgė į seną, sudėvėtą viryklę, paskui pastebėjo, kad ir kiti virtuvės rakandai panašiai pasikeitę. Laikraščių automatas apskritai išnyko. Tosteris per dieną virto niekam tikusiu keistu ir neautomatiniu laužu. Iš jo net skrebučiai patys neiššoksta, pamatė jis, piktai pabaksnojęs aparatą. Jį pasveikino milžiniškas šaldytuvas su pavarom, atplaukęs iš dievai žino kokių laikų: atrodė dar senesnis už „General Electric“ modelį, rodytą per TV reklamą. Mažiausiai pasikeitė kavos aparatas iš tikrųjų net į gerąją pusę — išnyko plyšys monetai įmesti, taigi juo bus galima naudotis nemokamai. Apsižiūrėjęs įsitikino, kad visi prietaisai veikia nemokamai. Tikriau tie, kurie išliko. Taip pat, kaip laikraščių automatas, pradingo ir šiukšlių šalinimo įtaisas. Jis bandė prisiminti, ką dar virtuvėje turėjo, bet atmintis neklausė ir Džo, numojęs ranka, grįžo į svetainę.

Televizorius irgi buvo smarkiai pasikeitęs: prieš jį stovėjo tamsaus medžio korpuso senoviškas trijų bangų „Atwater-Kent“ firmos AM radijo aparatas su antena ir įžeminimo laidu.

— O dangau... — pasibaisėjo Džo.

Tačiau kodėl televizorius nevirto metalo ir plastmasės krūva? Juk jis padarytas iš tų medžiagų, ne iš seno radijo aparato. Galbūt šitaip savotiškai patvirtinama užmiršta senovės filosofija, Platono teorija: visų kategorijų sąvokos, kaip idealūs objektai, yra realios. Televizoriaus forma pakeitė kitas formas panašiai, kaip slenka kino juostos kadrai. Matyt, kiekvienas daiktas išlaiko nematomas liktines, buvusias formas. Praeitis paslėpta, nuslopinta, bet ji niekur nedingo ir gali iškilti paviršiun, vos tik dėl kokios nors priežasties, priešingos normaliai žmogaus patirčiai, išnyksta naujausios formos apnašas. Vyras — tai ne užaugęs berniukas, o prieš jį gyvenę kiti vyrai. Istorija prasidėjo seniai.