Филип Дик - Ubikas

Jokio atsako.

— Na, iki pasimatymo, — tarė Džo ir išėjo iš tamsaus tualeto. Netvirtu žingsniu jis pasuko konferencijų salės link. Stabtelėjęs giliai, nervingai atsiduso ir pastūmė duris.

Toli, prie kitos sienos, riogsantis televizorius leido skalbimo miltelių reklamą: dideliame spalvotame trimačiame ekrane kažkokia namų šeimininkė, kritiškai apžiūrėjusi ūdros kailio imitacijos rankšluostį, šaižiu balsu pareiškė, jog jam ne vieta jos vonioje. Po to kamera parodė vonios kambarį — ir užrašą ant sienos, pakeverzotą ta pačia ranka:

PASILENK VIRŠ VONIOS IR ŠOKI Į JĄ

VISI JŪS NUMIRĘ — AŠ GYVAS, DEJA

Tačiau į ekraną žvelgė vienui vienas žmogus. Džo stovėjo visiškai tuščiame kambaryje. Kiti, visa grupė, buvo dingę.

Įdomu, kur jie. Ir neaišku, ar jis išgyvens tiek, kad spėtų juos rasti. Vargu...

X

Prakaitavimas tau gadina gyvenimą? Aerozolinis arba kietas „Ubiko“ dezodorantas per dešimt dienų grąžins tave į rikiuotę. Nekenksmingas, jei laikysies higienos taisyklių.

— Dabar eilė Džimui Hanteriui. Naujausios žinios, — pranešė televizijos diktorius.

Ekrane pasirodė glotnus spinduliuojantis apžvalgininko veidas.

— Šiandieną Glenas Ransaiteris vėl atsidūrė savo gimtajame mieste, bet jo grįžimas ne toks, kuriuo galima džiaugtis. Vakar Ransaiterio Korporaciją, bene garsiausią iš daugelio profilaktikos įstaigų, veikiančių Žemėje, ištiko tragiškas smūgis. Vienoje slaptoje Mėnulio firmoje teroristai susprogdino bombą. Glenas Ransaiteris buvo sunkiai sužeistas ir mirė nespėjus nugabenti į šaldymo kamerą. Palaikus priėmė Mylimų Žmonių Moratoriumas Ciuriche. Dėtos visos pastangos, bet Gleno Ransaiterio taip ir nepavyko grąžinti pusiau gyvybės būsenon. Teko pripažinti, kad tolesnis gaivinimas būtų bergždžias. Taigi velionis atvežtas į De Moiną ir pašarvotas Kukliojo Pastoriaus laidotuvių namuose.

Kamera parodė senamadišką baltą medinį namą, prie kurio būriavosi žmonės.

Įdomu, kas liepė jį vežti į De Moiną, pagalvojo Džo Čipas.

— Šį liūdną, bet neginčijamą sprendimą, nulėmusį paskutinį Gleno Ransaiterio gyvenimo tarpsnį, kurį dabar ir matome, priėmė jo žmona. Ponia Ela Ransaiter pati guli šaldykloje, kur turėjo atsidurti ir jos vyras. Šį rytą jai buvo grąžinta sąmonė ir pranešta apie tragišką vyro likimą. Ji ir nutarė nutraukti pavėluotas pastangas grąžinti pusiau gyvybę žmogui, su kuriuo ji tikėjosi susijungti šiame gyvenimo etape. Deja, tikrovė atėmė šią viltį. — Ekrane šmėstelėjo gyvos Elos fotografija. — Gedintys Ransaiterio Korporacijos darbuotojai, — toliau kalbėjo apžvalgininkas, — susirinko Kukliojo Pastoriaus laidojimo namų koplyčioje, norėdami dalyvauti iškilmingose pamaldose ir atiduoti paskutinę pagarbą velioniui.

Dabar ekrane pasirodė laidojimo namų stogas. Iš vertikaliai stovinčio laivo lipo vyrai ir moterys. Prie jų prišoko korespondentas su mikrofonu.

— Prašom pasakyti, — kreipėsi reporteriškai žvalus balsas, — ar jūs ir jūsų kolegos, dirbdami pas Gleną Ransaiterį, turėjote progos pažinti jį asmeniškai? Ne kaip vadovą, bet kaip žmogų?

Mirksėdamas kaip šviesos apžlibinta pelėda, Donas Denis prabilo į mikrofoną:

— Gleną Ransaiterį visi pažinojom kaip gerą žmogų ir dorą pilietį, vertą pasitikėjimo. Tai sakau visų vardu.

— Pone Deni, ar čia susirinko visi pono Ransaiterio pavaldiniai, tikriau — buvę pavaldiniai?

— Beveik visi, — atsakė Donas Denis. — Niujorke mums paskambino ponas Lenas Nigelmanas ir pranešė išgirdęs apie Gleno Ransaiterio mirtį. Jis mus informavo, kad velionis vežamas į De Moiną, ir pasakė, jog ir mes turėtume vykti. Mes pritarėme, ir jis paėmė mus į savo laivą. — Denis parodė laivą, iš kurio visi ką tik išlipo. — Mes jam dėkingi už informaciją, kad pono Ransaiterio kūnas jau ne Ciuricho moratoriume, o čia, laidojimo namuose. Mes atvykome ne visi, nes kai kurių tuo laiku nebuvo Niujorko kontoroje. Turiu omeny inercialus Vendę Rait, Eli Hemondą ir psioninio lauko ekspertą Džo Čipą. Mes nežinome, kur jie yra, bet galbūt...

— Taip, — pertraukė jį reporteris, — galbūt jie pamatys šią laidą, per palydovus transliuojamą visam Žemės rutuliui, ir atskubės į De Moiną dalyvauti šiose liūdnose iškilmėse. Neabejoju — manau, jog ir jūs, — kad tiek ponas Ransaiteris, tiek ponia Ransaiter šito norėtų. O dabar grįžkime į studiją.

Ekrane vėl išniro Džimas Hanteris.

— Rėjus Holis, kurio personalas pasižymi psioniniais sugebėjimais, todėl tapo inercialų, taigi ir profilaktikos įstaigų veiklos objektu, šiandien padarė pareiškimą. Jis apgailestauja dėl tragiškos Gleno Ransaiterio mirties ir prižada, jei galės, atvykti į laidotuves De Moine. Tačiau gali būti, kad Lenas Nigelmanas, kaip jau pranešėme, atstovaująs Profilaktikos Įstaigų Draugijai, stengsis to neleisti, nes, pasak kai kurių šios organizacijos atstovų, Holis net neslėpęs džiaugsmo, kai išgirdęs apie Ransaiterio mirtį. — Apžvalgininkas Hanteris stabtelėjo, paėmė nuo stalo popieriaus lapą ir vėl prabilo: — O dabar kitos naujienos...

Džo Čipas koja spustelėjo distancinio valdymo mygtuką, ekranas užgeso, garsas nutilo.

Visa tai prieštarauja užrašams ant sienų, samprotavo Džo. Gal vis dėlto Ransaiteris miręs? Taip mano televizininkai. Ir Rėjus Holis. Ir Lenas Nigelmanas. Visi jie laiko jį mirusiu, o vienintelis kontrargumentas — kelios eilutės, kurias bet kas galėjo pakleizoti, nors Elis taip nemanė.

Televizoriaus ekranas vėl nušvito. Džo baisiausiai nustebo — juk jis nepaspaudė jungiklio. Dar keisčiau, kad patys keitėsi kanalai: slinko visokiausi vaizdai, kol pagaliau paslaptinga ranka rado reikalingą programą. Ekrane pasirodė Gleno Ransaiterio veidas.

— Nusibodo atbukę skonio receptoriai? — prakalbo Ransaiteris savo girgždančiu balsu. — Tavo valgiaraštyje karaliauja kopūstienė? Tas pats pirmadieninis dvokas, nors į viryklę sukišai nežinia kiek monetų? Viską pakeis „Ubikas“. Jis suteikia produktams puikų skonį, grąžina maistui aromatą. — Ekrane vietoj Ransaiterio atsirado ryškus aerozolio flakonas. — Paspaudei galvutę, ir prieinama kaina parduodamo „Ubiko“ nematomų dalelių srautas kaipmat nuvys baimę, kad pasaulį užpildė sugižęs pienas, susidėvėję magnetofonai, pasenę liftai ir kiti, kol kas nepastebimi irimo požymiai. Matote, regresyvinis pasaulio irimas — normalus pojūtis daugeliui asmenų, esančių pusiau gyvybės būsenoje, ypač pradinėje jos stadijoje, kai ryšys su tikrove dar labai stiprus. Realybės fragmentai tampa liktiniu dirgikliu, suvokiamu kaip pseudoaplinka, kuri be galo netvari, neturi jokio energetinio pagrindo. Ypač tai akivaizdu, kai susilieja kelios atminties sistemos, kaip kad jums atsitiko. Tačiau viską pakeis naujas, stipresnis negu kada nors „Ubiko“ preparatas!

Džo apdujęs spoksojo į ekraną. Jame atsirado burtininkė iš animacinių filmukų ir, veržliai kildama spiralėmis aukštyn, ėmė į visas puses purkšti „Ubiką“.

Burtininkę pakeitė griežto žvilgsnio šeimininkė arklio žiauna ir didžiuliais atsikišusiais dantim. Metaliniu balsu ji užbliuvo:

— Nusivylusi silpnais, pasenusiais tikrovės stabilizatoriais, pradėjau vartoti „Ubiką“. Puodai ir keptuvės buvo virtę surūdijusios skardos krūva. Grindys smego. Čarlis, mano vyras, koja pramušė miegamojo duryse skylę. Bet dabar aš vartoju naują — ekonomišką, stiprų „Ubiko“ preparatą, ir rezultatai nuostabūs. Pažvelkit į šitą šaldytuvą. — Ekrane pasirodė senutėlis „General Electric“ firmos šaldytuvas. — Jis jau paseno aštuoniasdešimčia metų.