Филип Дик - Ubikas

Mumifikavęsi Vendės palaikai. Suirusi nuosekli formų kaita. Paskutinė forma susidėvėjo, bet jos niekas nepakeitė: nei nauja forma, nei kita fazė proceso, kurį vadiname raida. Turbūt šitokie senatvės požymiai — naujų formų neatsiranda, prasideda raumenų degeneracija ir sukriošimas. Tik Vendės atveju tai įvyko staiga, per kelias valandas.

Pala, ką sakė ta senovės filosofija? Argi Platonas nemanė, kad esama kažko, tam tikro vidinio elemento, kuris išlieka, nepasiduoda irimui? Taip, tai senovės dualizmas — kūnas ir siela. Kūnui ateina galas, kaip atsitiko ir Vendei, o siela — siela išskrenda tarsi paukštis iš lizdo ir nuplasnoja nežinia kur. Tikriausiai. Ir turbūt vėl atgimsta, kaip aiškina „Tibeto Mirusiųjų knyga“. Taip ir yra. Dieve, aš tikiuosi... Tuomet visi galėsime dar kartą susitikti. Kaip sako Mikė Pūkuotukas — anoj pusėj miško, kur mažas berniukas amžinai žais su savo meškučių... Nemarumo idėja, mąstė Džo. Mums visiems. Visi mes galų gale su savo meškiuku atsidursime naujame, šviesesniame ir patvaresniame pasaulyje.

Džo iš smalsumo įjungė priešistorinį radijo imtuvą. Nušvito geltona celiulioidinė skalė, garsiakalbis sutraškėjo, per ūžimą ir trukdžius prasimušė kažkokia stotis.

— Eteryje „Peperio Jango šeima“, — pranešė diktorius. Ėmė čiurlenti vargonai. — Užsakyta „Kamėjos“ firmos, gaminančios švelnų muilą gražioms moterims. Vakar Peperis sužinojo, kad daug mėnesių trukęs darbas netikėtai baigėsi, nes...

Džo išjungė radiją. Prieškarinė muilo opera, nusistebėjo jis. Ką gi, reiškinys būdingas formų grįžimui į praeitį šiame kvazipasaulyje — kaip jį kitaip pavadinsi.

Dairydamasis po svetainę, Džo pastebėjo baroko stiliaus staliuką stikliniu viršum, ant jo gulėjo irgi prieš Antrąjį Pasaulinį karą leistas žurnalas „Liberty“. Jame buvo spausdinamas futurologinis fantastinis romanas apie būsimą atominį karą — „Žaibas naktį“. Džo atsainiai pasklaidė puslapius ir ėmė apžiūrinėti visą kambarį, ieškodamas permainų.

Lygią bespalvę dangą pakeitė plačių spygliuočių lentų grindys. Kambario centre patiestas apiblukęs, dulkių prisigėręs turkiškas kilimas.

Ant sienos liko vienintelis paveikslas: po stiklu įrėminta graviūra, vaizduojanti balne mirštantį indėną. Džo tokio paveikslo neprisiminė. Nebuvo matęs. Nieko neprisiminė. Be to, ši teplionė jam visai nepatiko.

Vietoj videofono stovėjo juodas telefono aparatas su pakabintu rageliu. Be disko. Nukabinęs ragelį, Džo išgirdo moterišką balsą:

— Prašom sakyti numerį. — Jis greit pakabino ragelį.

Dingo be pėdsakų ir termostatu reguliuojama šildymo sistema. Vienoje kertėje jis pamatė dujinę krosnį su ilgu, beveik lig lubų, skardiniu traukos vamzdžiu.

Miegamajame jis pasirausė spintoje ir išsirinko, kuo apsirengti: juodus pusbačius, vilnones kojines, golfo kelnes, melsvus medvilninius marškinius, kupranugario vilnų striukę ir sportinę kepurę. Iškilmingesnei progai pasidėjo ant lovos kostiumą juodais ir mėlynais dryželiais, petnešas, platų gėlėtą kaklaraištį ir baitus marškinius celiulioidine apykakle.

— Viešpatie! — šūktelėjo Džo, spintoje užtikęs krepšį su golfo lazdomis. — Tai bent senienos!

Jis grįžo į svetainę. Dabar pasižiūrėjo į tą vietą, kur lig tol stovėjo polifoninis muzikinis centras. Nieko nebėr: sudėtingo dažnių reguliatoriaus, didelės histerezės grotuvo, lengvučio adapterio, garsintuvu, stiprintuvo. Ten riogsojo aukštas tamsaus medžio daiktas. Džo pamatė prisukamąją rankeną ir iškart suprato, kokia dabar jo muzikinė aparatūra. Ant lentynėlės šalia patefono „Victrola“ gulėjo pakelis bambukinių adatėlių. Ir septyniasdešimt aštunto greičio „Viktoro“ firmos plokštelė. Juoda etiketė skelbė, kad Rėjaus Noblo orkestras griežia „Turkišką desertą“. Taigi štai kas liko iš jo didžiulės magnetofono juostų ir ilgai grojančių plokštelių kolekcijos.

Na, rytoj jis gal jau turės cilindrinį fonografą su smagračiais ir velenėliu, kuriame bus įrašyta garsiai sukalbėta „Tėve mūsų“.

Jo dėmesį patraukė ant sofos numestas lyg ir naujas laikraštis. Paėmęs perskaitė datą: antradienis, 1939 m. rugsėjo 12 d. Jis dirstelėjo į antraštę:

PRANCŪZAI TVIRTINA PRALAUŽĘ ZYGFRIDO LINIJĄ PRANEŠA, KAD VERŽIASI Į PRIEKĮ CAARBRIUKENO RAJONE

Vakarų fronte artinasi lemiamas mūšis

Kaip įdomu, pamanė Džo. Prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, ir prancūzams atrodo, jog jie laimi! Jis perskaitė kitą pavadinimą:

LENKŲ INFORMACIJOS ŠALTINIAI PRANEŠA, KAD VOKIEČIŲ PUOLIMAS SUSTABDYTAS UŽPUOLIKAI META VIS NAUJAS JĖGAS, BET Į PRIEKĮ NEPASISTUMIA

Laikraštis kainavo tris centus. Tikrai įdomu... Kaži ką dabar galima nusipirkti už tris centus? Džo numetė laikraštį atgal ir nusistebėjo, kad jis taip naujai atrodo. Tarsi būtų išspausdintas ne anksčiau kaip prieš dvi dienas. Taigi turiu datą ir tiksliai žinau, kiek esu grįžęs į praeitį.

Slampinėdamas po butą ir ieškodamas daugiau pasikeitimų, miegamajame jis priėjo prie komodos, ant kurios stovėjo kelios įstiklintos fotografijos.

Visose Ransaiteris. Tačiau ne tas, kurį pažinojo Džo. Nuotraukose buvo berniukas, paauglys ir jaunuolis — kitoks, bet atpažįstamas.

Išsitraukęs piniginę, Džo nerado nė vienos giminaičio ar bičiulio fotografijos. Visur Ransaiteris! Kišdamasis atgal piniginę, apstulbo — ji ne plastmasinė, bet natūralios odos. Taip ir turi būti. Senais laikais tikra oda nebuvo deficitas. Na ir kas? Jis dar kartą ją išsitraukė, atidžiai apžiūrėjo, patrynė: visai naujas pojūtis, bet malonus. Nusprendė, kad kur kas geriau nei plastmasė.

Grįžęs į svetainę, ėmė ieškoti plyšio, pro kurį metamas paštas, nišos, kur turėjo gulėti šios dienos korespondencija. Dingo kaip nebūta. Džo stengėsi prisiminti, kaip seniau žmonės gaudavo laiškus. Rasdavo numestus prie buto durų? Ne, kažkokioj dėžutėj. Prisiminė frazę „pašto dėžutė“. Tvarka, bet kur būdavo toji pašto dėžutė? Prie namo durų? Gal ir taip, bala žino. Taigi reiks išeit iš buto — paštas turėtų būti pirmame aukšte, dvidešimčia aukštų žemiau.

— Prašom penkis centus, — paprašė buto durys, kai jis pabandė atidaryti. Bent vienas dalykas nepasikeitęs. Įgimtas mokamų durų užsispyrimas veikiausiai pergyvens visus daiktus. Nors mieste ir net visame pasaulyje laikas grįžtų atgal.

Įmetęs durims monetą, Džo nuskubėjo koridoriumi prie eskalatoriaus, kuriuo neseniai buvo važiavęs. Deja, jo vietoj jis išvydo nejudančius betoninius laiptus. Nulipti dvidešimt aukštų! Pakopa po pakopos. Neįmanoma, niekas tiek nenuliptų. Liftas! Žengė ton pusėn, bet prisiminė, kas nutiko Eliui. O jeigu dabar aš pamatysiu tą patį, ką jis? Seną kabiną ant metalinio troso, valdomą sukriošusio, kvaištelėjusio senio uniformine kepure. Tai ne 1939, o 1909 metų vaizdelis, taigi dar didesnis laiko regresas negu ligi tol.

Verčiau nerizikuoti. Nulipti laiptais.

Susitaikęs su ta mintim, ėmė lipti.

Pusiaukelėj jį persmelkė baisi mintis — jam nebus kaip grįžti: nei į butą, nei ant stogo, kur jo laukė oro taksi. Atsidūręs pirmame aukšte, bus pasmerktas ten likti galbūt amžinai. Nebent jei „Ubiko“ aerozolis pajėgtų sugrąžinti liftą arba eskalatorių. Antžeminės transporto priemonės... Galas žino, kokios jos bus, kai nusirabždinsiu apačion? Traukinys? Ekipažas?

Žengdamas per du laiptelius, jis niūriai lipo žemyn. Per vėlu grįžti.

Netrukus jis atsidūrė erdviame hole, kurio vidury stovėjo ilgas stalas marmuro viršum, ant jo — dvi molinės vazos su gėlėmis, berods vilkdagiais. Keturios plačios pakopos leidosi prie paradinių durų, uždengtų portjera. Džo sugriebė briaunotą stiklinę rankeną ir jas atlapojo.