Филип Дик - Ubikas

— Kas yra?

— Aš dėl penkių centų monetos, kurią man davėte. — Jis vėl pavartė pinigėlį.

— Joje iškaltas bizonas. Nejaugi ji išėjusi iš apyvartos?

— Tačiau jos data — 1940 metai. — Tarnautojas pažiūrėjo jam tiesiai į akis.

Džo atsiduso, išsiėmė likusias monetas ir ėmė jas perrinkti. Galop rado 1938 metų penkis centus ir abi monetas nusviedė ant stalo tarnautojui po nosim.

— Pasiimkit abi, — tarė jis ir nuėjo atgal prie suolo.

— Matot, retkarčiais pasitaiko padirbtų monetų, — paaiškino tarnautojas.

Džo nieko nesakė. Jo dėmesį patraukė į komodą panašus „Audiolos“ markės radijas, grojantis laukiamojo kampe. Diktorius ėmė reklamuoti „Ipanos“ dantų pastą. Įdomu, kiek čia turėsiu laukti, pagalvojo Džo. Dabar, kai taip nebetoli inercialai, jis pradėjo nervintis. Kuomet lig jų liko kelios mylios, būtų baisu, jei... Šioj vietoj Džo apskritai nustojo galvoti, tik sėdėjo ir laukė.

Po pusvalandžio į stovėjimo aikštelę įriaumojo trisdešimtųjų metų „Willys-Knight 87“ modelis. Iš jo išlindo prasčiokiškos išvaizdos vyriškis ir, prisidėjęs prie akių delną, ėmė žiūrėti vidun. Į akis krito juodas jo kostiumas.

— Gal būsite ponas Blisas? — išėjęs laukan, paklausė Džo.

— Taip, tai aš, — patvirtino Blisas, trumpai paspaudė Džo ranką ir vėl sėdo prie vairo. Nuo jo sklido stiprus „Sen-sen“ aromatas. — Paskubėkit, pone Čipai. Gal dar spėsim į pabaigą. Tokiom didelėm progom tėvas Ebernatis paprastai sako ilgą pamokslą.

Džo atsisėdo prieky, šalia Bliso. Netrukus automobilis įbarškėjo į plentą, vedantį De Moino centran. Jie lėkė kai kada net keturiasdešimties mylių greičiu.

— Ar jūs dirbote pas poną Ransaiterį? — paklausė Blisas.

— Aha.

— Keista toji pono Ransaiterio firma. Ne visai suprantu, kuo užsiima. — Blisas signalu pabaidė rudą seterį, panorusį išlėkti į asfaltą. Šuo spruko atgal, užleisdamas kelią automobiliui. — Ką reiškia „psioninis“? Daugelis pono Ransaiterio darbuotojų vis kartoja šitą žodį.

— Turintis parapsichologinių sugebėjimų, — pasakė Džo. — Kuomet mintis veikia tiesiogiai, apsieidama be fizinių veiksnių.

— Turit omeny mistinę galią? Tokią, kaip mokėjimas spėti ateitį? Taip klausiu todėl, kad kai kurie iš jūsų kalbėjo apie ateitį taip, lyg ji jau egzistuotų. Ne su manim — jie tik tarpusavy šnekėjo, bet aš nugirdau... Žinote, kaip esti... Vadinasi, jūs visi — mediumai?

— Panašiai.

— Ką jūs numatote dėl karo Europoje?

— Vokietija ir Japonija pralaimės, — atsakė Džo. — Jungtinės Valstijos įstos į karą keturiasdešimt pirmųjų gruodžio septintą. — Jis nutilo nenorėdamas kalbėti šia tema — per daug buvo susirūpinęs savo reikalais.

— Aš pats esu izoliacionistas, — pareiškė Blisas.

Kaži, ką dabar patiria visi kiti mūsų grupės nariai, mąstė Džo. Ar šią realybę? Ar jie jaučiasi gyveną trisdešimt devintųjų metų Amerikoje? Galbūt su jais susitikęs pradėsiu grįžti iš praeities? Geras klausimas. Nes visi kartu privalėsime rasti būdą, kaip peršokti atgal šešiasdešimt metų, grįžti į racionalią, realų laiką atitinkančią tikrovę. Jei visa grupė išgyveno tokią pačią regresiją, kaip ir aš, prisidėdamas prie jų nepadėsiu nei sau, nei jiems. Nebent nebereikės kentėti matant, kaip pasaulis toliau ritasi praeitin. Kita vertus, trisdešimt devintųjų metų tikrovė atrodo pakankamai stabili: per pastarąją parą ji bemaž nepasikeitė. Tačiau gal man taip rodos tik todėl, kad priartėjau prie grupės?

Deja, 1939 metų kepenų ir inkstų balzamas dar paseno gerom aštuoniom dešimtim metų: iš aerozolio skardinėlės virto stikliniu flakonu, paskui per kelias valandas — rankų darbo buteliu. Panašiai kaip 1908 metų liftas, kurį matė vien Elis...

Tačiau šiuo atveju viskas kitaip. Juk storulis lakūnas Sendis Džespersenas irgi matė „Ubiko eliksyro“ butelį. Tai nebuvo kokia nors asmeninė vizija: iš tikrųjų tik jos dėka ir atsiradoDeMoine. Lakūnas matė ir automobilio „LaSalle“ metamorfozę. Regis, kad Elį numarino kitokia negalia. Džo bent jau taip tikėjosi. Ir meldėsi, kad taip būtų.

Įsivaizduokim, galvojo Džo, jog mums nepavyksta pasukti atgal regresijos proceso ir visą gyvenimą liekam šioje tikrovėje. Ar jau taip baisu? Galima priprasti prie devynių lempų radijo imtuvų „Philco“, didumo sulig komoda; nors nebūtinai, nes jau žinomi superheterodinai, tik jų dar neteko matyti. Galime išmokti vairuoti amerikietišką „Austin“, kainuojantį 445 dolerius — nesuprasi, kodėl jam šovė į galvą tokia suma, bet jis jautė, kad taip ir yra. Kai gausime darbo ir pradėsime uždirbti dabartinių pinigų, nebereikės skraidyti „Curtiss-Wright“ tipo biplanais: juk, šiaip ar taip, prieš ketverius metus, 1933-aisiais, atidaryta avialinija per Didįjį vandenyną, kur skraido greitieji keturmotoriai „China“ markės lėktuvai. Trimotoris „Fordas“ šiuolaikiniams žmonėms jau reliktas, nes jam jau vienuolika metų, o biplanas, kuriuo atskridau — išvis muziejinis eksponatas, net ir jiems. „LaSalle“, kol nepasikeitė, buvo tikrai šauni mašina, smagi važiuoti.

— O kas bus su Rusija? — neatlyžo Blisas. — Turiu galvoj kare. Ar išnaikinsim raudonuosius? Ar galite taip toli numatyti?

— Rusija kariaus kaip JAV sąjungininkė, — atsakė Džo galvodamas: ką darysim su kitais šio pasaulio daiktais ir produktais? Medicinos srityje kils daugybė problemų — tiesa, šiuo metu jie berods tebevartoja sulfamidus. Susirgus bus riesta. Dantisto paslaugos taip pat ne iš maloniųjų: tebesidarbuojama grąžtais ir novokainu. Pastų su fluoru dar nė kvapo, jos pasirodys tik po dvidešimties metų.

— Mūsų pusėje? — subjuro Blisas. — Komunistai? Neįmanoma, jie gi pasirašė sutartį su fašistais!

— Vokiečiai ją sulaužys, — tarė Džo. — 1941 metų birželį Hitleris užpuls Tarybų Sąjungą.

— Ir, manau, ją sutriuškins.

Atitrauktas nuo savo minčių, Džo atidžiau pasižiūrėjo į poną Blisą, vairuojantį devynerių metų senumo „Willys-Knight“.

— Tikrasis pavojus — komunistai, ne Vokietija, — užsidegė Blisas.

— Arba kad ir žydai. Žinote, kas naudojasi jų persekiojimu? Mūsų šalies žydai: daugelis neturi pilietybės, čia gyvena kaip pabėgėliai, iš valstybės pašalpų. Žinoma, naciai kai kuriais atvejais turbūt per toli nuėjo, bet žydų klausimas seniai opus ir būtina kažką daryti, nors koncentracijos stovyklos gal ir per daug žiauru. Pas mus, Jungtinėse Valstijose, irgi panašios problemos — tiek su žydais, tiek su juodukais. Ir tuos, ir tuos reikia patvarkyti.

— Kaip gyvas nesu girdėjęs žodžio „juodukas“, — pasakė Džo ir staiga suprato, kad jau visai kitaip žiūri į šią epochą. Buvo pamiršęs tuos dalykus.

— Lindbergas — štai žmogus, kuris teisingai vertina vokiečius, — toliau dėstė Blisas. — Ar nors kartą girdėjote jį kalbant? Man nesvarbu, ką laikraščiai rašo... — Jis sustojo priešais STOP signalą, degantį kaip semaforas. — Pavyzdžiui, senatoriai Boras ir Naijus. Jei ne jie, Ruzveltas jau pardavinėtų Anglijai ginklus, įveltų mus į karą, su kuriuo neturime nieko bendra. Ruzveltas nesitveria savo kaily, kad tik būtų panaikintas neutraliteto įstatymo straipsnis dėl ginklų embargo. Jis nori, kad mes įstotūmėm į šitą karą. Bet amerikiečiai jo neparems. Amerikiečiai nenori kariauti dėl Anglijos ar dėl kokios kitos valstybės.

Suskambėjo signalas ir išlindo žalia semaforo ranka. Blisas įjungė pirmą bėgį; „Willys-Knight“ barškėdamas įsiliejo į automobilių srautą, vidurdienį užtvindžiusį De Moino centrą.