Филип Дик - Ubikas

— Dėkui, — tarstelėjo Džo ir išėjo laukan. Nudrožė trečio angaro link ir jau iš tolo pamatė lėktuvą, panašų į „Curtiss-Wright“ — biplaną. Nors nereiks skristi Pirmojo Pasaulinio karo laikų „Džene“, apsidžiaugė jis. Staiga jam toptelėjo: iš kur aš žinau , kad Džene pravardžiuotas „Džeien“ mokomasis lėktuvas? Košmaras! Vadinasi, to laikotarpio elementai turi atitikmenis mano smegenyse. Nenuostabu, kad mokėjau važiuoti „Lasalle“ automobiliu. Taigi mano protas iš rimtųjų pradeda prisiderinti prie šio naujo laiko kontinuumo!

Rudaplaukis storuliukas trynė alyvuotu skuduru lėktuvo šasi. Priėjus Džo, jis pakėlė galvą.

— Ar būsit ponas Džespersenas? — pasiteiravo Džo.

— Tas pats. — Žmogus išpūtė akis, matyt, nustebintas Džo drabužių, kurie nebuvo regresavę. — Kuo galiu padėti?

Džo paaiškino, koks reikalas.

— Norit atiduoti naujutėlį „LaSalle“ už tai, kad nuskraidinčiau į De Moiną? — suabejojo Džespersenas ir susiraukė. — Gal į abi puses, aš gi vis tiek turiu grįžti? Gerai, pažiūrėsiu į tą jūsų mašiną, bet nieko neprižadu. Aš dar neapsisprendžiau.

Abu nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę.

— Kad nematau jokio trisdešimt devintųjų „LaSalle“, — įtariai pasakė Džespersenas.

Taip ir buvo — „LaSalle“ išnyko. Jo vietoj Džo pamatė mažutėlį A modelio „Fordą“ brezentiniu viršum, be galo seną, gal net 1929 metų. Nevertą nė skatiko, kaip suprato iš Džesperseno akių.

Matyt, nebėr jokios vilties. Jis niekada nepasieks De Moino. Ir tada, kaip pabrėžė reklamoje Ransaiteris, jo laukia mirtis — kaip Vendės ir Elio. Anksčiau ar vėliau.

Verčiau pasirinkti kitokią mirtį, pamanė Džo, prisiminęs „Ubiką“. Atidaręs „Fordą“, sėdo prie vairo.

Šalimais ant sėdynės gulėjo buteliukas, kurį buvo gavęs paštu. Jis paėmė...

...ir pamatė tai, kas jo nebenustebino. Buteliukas, kaip ir automobilis, dar pasistūmėjo atgal į praeitį. Dabar tai buvo vientisas plokščias subraižytas butelis — tokius liedavo medinėse formose. Išties labai senas: minkštas užsukamas metalinis dangtelis atrodė rankų darbo, tokius darydavo XIX a. pabaigoje. Ir etiketė jau kita. Pakėlęs arčiau prie akių, jis perskaitė joje išspausdintus žodžius:

„UBIKO ELIKSYRAS“. GARANTUOTAI GRĄŽINA VYRIŠKĄ GALIĄ IR LIKVIDUOJA BET KOKIAS NEMALONIAS IŠSKYRAS. PADEDA VYRAMS IR MOTERIMS, KURIE TURI ŠEIMYNINIŲ NUSISKUNDIMŲ. PUIKIOS GYDOMOSIOS SAVYBĖS. VARTOTI PAGAL INSTRUKCIJĄ.

Žemiau buvo dar kažkas parašyta smulkesnėmis raidėmis. Jis prisimerkęs perskaitė susitepusius žodžius:

„Šitaip nedaryk, Džo. Yra kitokia išeitis. Ieškok ir ją rasi. Sėkmės“.

Ransaiteris, suprato Džo. Vėl su mumis sadistiškai žaidžia katę ir pelę. Nori, kad dar šiek tiek patemptume. Stengiasi atitolinti mūsų galą. Tik nežinia kam. Galbūt Ransaiteriui patinka, kaip mes kenčiame. Tačiau tai ne jo stilius, nepanašu į Gleną Ransaiterį, kurį aš pažinojau.

Vis dėlto Džo padėjo „Ubiko“ eliksyrą, nusprendė apsieit be jo. Ėmė spėlioti, kokia galėtų būti toji „kitokia“ išeitis.

XI

Pagal instrukciją vartojamas „Ubikas“ tau garantuos kietą ir saldų miegą. Atsikelsi žvalus, pasirengęs sutikti visas problemas. Tik neviršyk dozės!

— Koks čia butelis? — keistai atsimainiusiu balsu paklausė Džespersenas, kišdamas galvą automobilin. — Galima žvilgtelėti?

Džo Čipas, netaręs nė žodžio, padavė jam plokščią „Ubiko eliksyro“ butelį.

— Man apie jį pasakodavo senelė, — paaiškino Džespersenas, pakeldamas butelį priešais šviesą. — Iš kur jį ištraukėt? Jo nieks nebegamina nuo pat Pilietinio karo.

— Gavau palikimo.

— Nebent taip. Taigis, dabar nebepamatysi rankų darbo butelių. Tarp kitko, firma išleido šito vaisto labai mažą partiją. Eliksyras išrastas San Franciske apie 1850 metus. Juo niekad neprekiauta, gaminta tik pagal užsakymus. Jis buvo trijų rūšių, skirtingo stiprumo. Šitas, kurį turite, stipriausias. Ar žinote, kokia jo sudėtis?

— Aišku, žinau. Mėtų aliejus, cinko oksidas, natrio citratas, medžio anglys...

— Gana, — pertraukė jį Džespersenas. Susiraukęs kažką įtemptai galvojo. Staiga jo išraiška pasikeitė. Jis nusprendė. — Nugabensiu jus į De Moiną, jeigu man atiduosite šitą butelį. Skrendam tuoj pat, kad kuo daugiau nuskristume dieną.

Su buteliu rankoje jis nužygiavo nuo dvidešimt devintųjų „Fordo“.

Per dešimt minučių jie pripildė biplano bakus degalų, rankomis įsuko propelerius, ir lėktuvas nukrypavo gūbriuotu pakilimo taku, šoko į orą ir vėl šleptelėjo žemėn. Džo sukando dantis ir įsikibo į krėslą.

— Per didelis svoris, — ramutėliai pasakė Džespersenas. Pagaliau biplanas sunkiai pasikėlė, visam laikui palikdamas pakilimo taką, ir, blerbdamas viršum stogų, nuskrido vakarų pusėn.

— Kiek laiko skrisime? — suriko Džo.

— Priklausys nuo to, ar bus pavėjui. Sunku pasakyti, bet jei seksis, rytoj apie vidurdienį.

— Gal dabar pasakysit, kas tam butely? — vėl suriko Džo.

— Aukso smiltys mineraliniam aliejuj, — savo ruožtu šaukė lakūnas.

— Ar daug ten aukso?

Džespersenas grįžtelėjo ir be žodžių nusišypsojo. Atsakymo nereikėjo, ir taip aišku.

Senutėlis biplanas „Curtiss-Wright“ palengva tarškėjo Ajovos kryptimi.

Kitą dieną maždaug trečią valandą jie atskrido į De Moino aerouostą. Tik nusileidus lakūnas dingo nežinoma kryptimi, nusinešdamas butelį su aukso smiltimis. Sustingęs, sutrauktas mėšlungio, Džo vargais negalais išsiropštė iš lėktuvo, pastovėjo trindamas nutirpusias kojas ir sunkiai nukėblino į aerostotį, nedidelį pastatą.

— Ar galima paskambinti? — paklausė jis seną kaimiškos išvaizdos tarnautoją, kuris susikaupęs sėdėjo palinkęs prie meteorologinio žemėlapio.

— Jei turite penkis centus. — Tarnautojas linktelėjo lyg sulaižyta galva, rodydamas telefoną klientams.

Džo perkratė monetas, atskirdamas tas, ant kurių buvo Ransaiteris, ir pagaliau rado tikrą savo laikų penkių centų monetą, su iškaltu bizonu.

— Tvarka, — burbtelėjo darbuotojas, nepakeldamas akių.

Džo paėmė telefonų knygą, susiieškojo Kukliojo Pastoriaus laidojimo biuro numerį ir pasakė jį telefonininkei. Netrukus kažkas atsiliepė:

— Kukliojo Pastoriaus laidojimo biuras. Kalba Blisas.

— Aš atvykau į Gleno Ransaiterio laidotuves, — tarė Džo. — Ar nepavėlavau? — Mintyse jis meldėsi, kad taip nebūtų.

— Dabar kaip tik vyksta gedulingos pamaldos, — atsakė Blisas. — Kur jūs esate? Gal norėtumėt, kad pasiųstumėm automobilį? — nedraugiškai paklausė.

— Aš aerouoste.

— Reikėjo atvykti anksčiau, — pamokė Blisas. — Abejoju, ar spėsite bent į pabaigą. Tačiau ponas Ransaiteris dar gulės pašarvotas šiandien ir rytoj rytą. Laukite automobilio, pone...

— Čipas, — prisistatė Džo.

— Taip, mes jūsų laukėme. Grupelė laidotojų mus prašė, kad būtume pasirengę jus sutikti, taip pat poną Hemondą ir... — Jis stabtelėjo, — ir panelę Rait. Ar jie atvyko su jumis?

— Ne, — atšovė Džo.

Jis pakabino ragelį ir atsisėdo ant raižyto suolo iš poliruoto medžio, kur galėjo matyti privažiuojančius automobilius. Šiaip ar taip, mąstė jis, dabar bent būsiu kartu su visa grupe. Jie tebėra mieste, o tai svarbiausia.

— Ar galima, pone, jus sutrukdyti? — kreipėsi į jį pagyvenęs aerouosto tarnautojas.

Džo žengė į kitą laukiamojo pusę.