Филип Дик - Ubikas

— Aerozolio skardinėlė, — šaltai pasakė Donas Denis.

— Ant skardinės, — toliau pasakojo Fransiska Speniš, — žėrinčiomis aukso raidėmis buvo išrašytas vienui vienas žodis UBIKAS. Daugiau nieko. Tik šitas keistas žodis. Staiga ranka vėl susigniaužė ir išnyko tarp pilkų debesų. Šiandien prieš gedulingas pamaldas žiūrėjau žodyne, net paskambinau į viešąją biblioteką, bet niekas nežino tokio žodžio, nė neįsivaizduoja, kokios jis kalbos. Bibliotekininkė pasakė, jog tai ne angliškas žodis. Labai panašus tik lotyniškas ubique , kuris reiškia...

— ...visur, — tarė Džo.

— Būtent, — linktelėjo Fransiska Speniš. — Tačiau žodžio „Ubikas“ nėra, o sapne tas žodis kaip tik taip atrodė.

— Reikšmė ta pati, bet nevienodai rašoma, — paaiškino Džo.

— Iš kur žinai? — paklausė Pet.

— Vakar man pasirodė Ransaiteris. Televizijos reklamoje, parengtoje prieš savo mirtį. — Džo smulkiau neaiškino: pernelyg sudėtinga, kad galėtum paaiškinti, ypač tokiu laiku.

— Tu beviltiškas kvailys, — drėbė Pet.

— Kodėl?

— Ar šitai laikai mirusiojo pasirodymu? Gal tau ir laiškai, jo rašyti prieš mirtį, irgi toks pat pasirodymas? Arba darbo užrašai, susikaupę per daugel metų? Ar net...

— Einu paskutinį kartą pažvelgt į Ransaiterį.

Jis atsiskyrė nuo grupės ir, palikęs juos stovėti, plačiais mediniais laiptais užlipo į šaltą ir tamsią salę.

Tuščia, nė gyvos dvasios. Tik didžiulė salės erdvė ir kėdžių eilės joje, panašiai kaip bažnyčioj, o pačiam gale stovi gėlėse paskendęs karstas. Ore tvyrojo dulkių, gėlių ir dar koktus salsvas kvapas. O kiek Ajovos piliečių šios salės tyloje įžengė į amžinybę... Vaškuotas parketas, nosinės, iškilmingi tamsūs vilnoniai kostiumai... žodžiu, viskas, ko reikia, išskyrus nebent variokus prispausti mirusiųjų akims. Ir vargonai, grojantys trumpas giesmes.

Džo priėjo prie karsto ir kiek paabejojęs pažiūrėjo žemyn.

Karsto gale gulėjo krūvelė sudžiūvusių kaulų, ją vainikavo balta ir plona kaip popierius kaukolė, iššiepusi dantis, su giliom akiduobėm. Aplink tuos griaučius, lyg atneštos vėjo, mėtėsi audinio skiautelės, kurių sutrūkinėję siūlai styrojo it šeriai. Sakytum, palaikai, kilnodamiesi nuo vis labiau slopstančio alsavimo, būtų patys nusikapstę apdarą. Jokio krustelėjimo. Slėpininga transformacija, sunaikinusi Vendę ir Elį, baigėsi — ir, atrodo, seniai. Prieš daugybę metų, pamatė Džo, prisiminęs Vendę.

Ar kiti grupės nariai matė šiuos palaikus? O gal tai atsitiko jau po pamaldų? Džo užvožė ąžuolinį karsto dangtį. Aidas atkartojo medžio kaukštelėjimą, bet niekas jo neišgirdo. Nieks nepasirodė.

Nematydamas kelio pro baimės ašaras, Džo išėjo iš tylios dulkinos salės. Vėl atsidūrė blankioje pavakario saulėje.

— Kas yra? — paklausė Donas Denis.

— Nieko.

— Atrodai mirtinai persigandęs, — atšiauriai pasakė Pet.

— Sakau, nieko! — Džo piktai dėbtelėjo į ją.

— Ar tenai kartais nematei Edi Dorn? — paklausė Tipė Džekson.

— Ji kažkur dingo, — pridūrė Džonas Ildas.

— Betgi ji buvo kartu su jumis, — nesuprato Džo.

— Perdien skundėsi, kad baisiai šalta ir labai pavargusi, — įsiterpė Donas Denis. — Gali būti, jog ji grįžo viešbutin. Jau anksčiau kalbėjo norinti po pamaldų numigti. Tikriausiai viskas gerai.

— Tikriausiai jau mirusi, — atkirto Džo ir kreipėsi į visus: — Maniau, kad jūs supratote. Kas atsiskiria nuo grupės, tą ištinka mirtis. Taip jau atsitiko Vendei, Eliui, Ransaiteriui... — staiga jis nutilo.

— Ransaiteris žuvo per sprogimą, — priminė Donas Denis.

— Mes visi žuvom per sprogimą, — pasakė Džo. — Žinau, nes man pasakė Ransaiteris: parašė ant tualeto sienos mūsų Niujorko būstinėje. O vėliau...

— Šneki kaip beprotis, — šiurkščiai pertraukė jį Pet. — Ar Ransaiteris gyvas, ar miręs? O mes — žuvę ar esam gyvi? Čia vienaip šneki, čia kitaip. Nesugebi būti nuoseklus?

— Iš tiesų pasistenk kalbėti nuosekliau, — pridėjo ir Džonas Ildas. Paniurę ir susirūpinę, visi pritariamai sulinksėjo.

— Galiu jums pasakyti, kas buvo parašyta ant sienos. Papasakoti apie sudilusį magnetofoną ir jo instrukciją, apie Ransaiterio įrašytą televizijos reklamą, raštelį, rastą Baltimorėje, cigarečių dėžutėje — ir apie „Ubiko eliksyro“ etiketę. Bet aš nemoku viso to susieti. O dabar turime skubėti į viešbutį ir susirasti Edi Dorn, kol neišseko ir amžinai neužgeso. Kur čia taksi aikštelė?

— Laidojimo namai mums paskyrė automobilį, — tarė Donas Denis ir parodė į gatvę. — Štai anas „Pierce-Arrow“.

Būreliu nusiskubino prie mašinos.

— Visi netilpsime, — pareiškė Tipė Džekson, kai Donas Denis atidarė sunkias metalines dureles ir įlindo.

— Paprašykit Blisą, kad paskolintų savo „Willys-Knight“, — liepė Džo ir užvedė „Pierce-Arrow“. Kas tik galėjo, sulipo, ir jie nuriedėjo judria pagrindine De Moino gatve. Iš paskos važiavo „Willys-Knight“, klaksonu tolydžio pranešdamas, kad neatsilieka.

XII

Įdėk į tosterį gardų „Ubiką“ iš šviežių vaisių ir maistingo daržovių ekstrakto. „Ubikas“ pavers tau pusryčius puota, o rytmetį — pikantišku nuotykiu! Vartojamas pagal instrukciją, yra visiškai nekenksmingas.

Mes išnykstame vienas po kito, mąstė Džo, mašinų sraute laviruodamas savo dideliu automobiliu. Mano teorija kažkuo klaidinga. Edi buvo su grupe, taigi jai nieko neturėjo atsitikti. O aš... Taip, aš turėjau mirti, nusprendė Džo. Vos ne parą skrisdamas iš Niujorko.

— Reikia susitarti, — kreipėsi jis į Doną Denį, — kad jei tik kuris pajunta nuovargį — toks pirmasis simptomas — tuojau praneša likusiems. Ir niekam nevalia palikti grupės.

— Ar visi girdėjot? — atsigręžęs į kitus, paklausė Donas. — Jei kuris pasijusit pavargęs, nors ir truputį, sakykit ponui Čipui arba man. — Vėl atsigręžė į Džo. — O toliau?

— O toliau, Džo? — kaip aidas pakartojo Pet Konli. — Ką toliau daryti? Pasakyk, kaip turime elgtis. Mes klausome.

— Man baisiai keista, kad tu visai nepanaudoji savo sugebėjimų. Ši situacija tarsi tau specialiai sukurta. Kodėl gi negrįžti penkiolika minučių į praeitį ir nepasakai Edi, kad niekur neitų? Padaryk taip kaip andai, kada pristačiau tave Ransaiteriui.

— Ransaiteriui mane pristatė Dž. Dž. Ešvudas.

— Vadinasi, nieko neketini daryti?

— Praėjusį vakarą panelė Konli ir panelė Dorn susiriejo, — krizendamas paaiškino Semis Mandou. — Panelė Konli jos nemėgsta, todėl ir nenori padėti.

— Man patinka Edi, — nesutiko Pet.

— Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios nesinaudoji savo gabumais? — paklausė ją Donas Denis, — Džo sakė tiesą: labai keista ir nesuprantama — bent man, — kad vis dėlto nebandai padėti.

— Nebėr mano sugebėjimų, — patylėjusi tarė Pet. — Nuo sprogimo Mėnulyje nieko nebemoku.

— Kodėl nepasisakei? — nustebo Džo.

— Nenorėjau ir nesakiau. Ko aš turėčiau išpliurpti, kad nieko nebesugebu? Aš mėginu, bet nieko nesidaro. Ničnieko. Anksčiau niekada taip nebuvo. Visą gyvenimą tai mokėjau.

— O kaip tu... — buvo beklausiąs Džo.

— Bandžiau dėl Ransaiterio. Mėnulyje, iškart po sprogimo. Dar prieš tau pasiteiraujant.

— Taigi seniai žinojai.

— Dar pamėginau Niujorke, kai grįžai iš Ciuricho ir buvo aišku, jog Vendei atsitiko kažkas baisaus. Stengiuosi ir dabar, pradėjau, vos tik pasakei, kad Edi tikriausiai mirė. Gal taip yra todėl, jog mes grįžome į tokį archaišką laiką — galbūt 1939-aisiais psioniniai sugebėjimai neveikia. Tačiau tada neaišku, kas atsitiko Mėnulyje. Nors gali būti, kad jau tuomet buvom grįžę į šią epochą, tik to nepastebėjom. — Ji liūdnai užsigalvojo; nieko nematančiom akim žvelgė į De Moino gatves, o gražiame ir gyvame jos veide sustingo nuoskauda.