Филип Дик - Ubikas

Priešais Džo išdygo liesas jaunuolis pilku kostiumu su daugybe sagų ir liemene. Valandėlę abudu tylėjo žiūrėdami į kits kitą. Tik buvo girdėti, kaip tiksi apskritas sieninis laikrodis su romėniškais skaitmenimis; jo švytuoklė nenumaldomai skaičiavo laiką, švytuodama kairėn dešinėn. Kaip visų laikrodžių švytuoklės. Visame pasaulyje.

— Norėčiau „Ubiko“ flakoną.

— Tepalo? — paklausė vaistininkas. Regis, jog jo lūpos judėjo sau, o žodžiai sklido sau: pirmiausia Džo pamatė, kaip jaunuolis išsižiojo, paskui sukrutėjo lūpos, galiausiai, praėjus kelioms sekundėms, nuskambėjo žodis.

— Argi tai tepalas? — nustebo Džo. — Maniau, jog vidiniai vaistai.

Vaistininkas negreit atsakė. Tarsi juos būtų skyrusi bedugnė ar net ištisa epocha. Bet štai jis vėl išsižiojo, vėl sujudėjo lūpos. Tada Džo išgirdo žodžius:

— „Ubikas“ daug kartų keitėsi, nes gamintojai jį vis tobulino. Ponui turbūt žinomas senesnis preparatas, ne naujausias.

Pardavėjas pasisuko judėdamas lyg sulėtintame kadre: lėtu, taisyklingu tarsi šokio žingsniu — estetišku, bet erzinančiu ritmu.

— Jau darosi sunku gauti „Ubiko“, — tarė jis, tuo pačiu žingsniu gręždamasis atgal. Dešinėje laikė plokščią užlituotą dėželę, kurią padėjo priešais Džo. — Šį preparatą sudaro milteliai, į juos reikia primaišyti akmens anglių dervos. Derva parduodama atskirai. Čia galite gauti labai pigiai. Tačiau „Ubiko“ milteliai brangūs. Keturiasdešimt dolerių.

— Iš ko tie milteliai? — paklausė Džo, pakraupęs nuo kainos.

— Gamybinė paslaptis.

Džo paėmė dėželę ir pakėlė prieš šviesą.

— Galima perskaityti etiketę?

— Žinoma.

Silpnoje šviesoje, sklindančioje iš gatvės, Džo šiaip ne taip įžlibino etiketės tekstą. Tai buvo policijos kvietime pieštuku rašyto laiškelio tęsinys; prasidėjo lygiai toj vietoj, kur buvo sustojusi Ransaiterio ranka.

...yra grynas melas. Ji net nemėgino — kartoju — net nemėgino po sprogimo pasinaudoti savo sugebėjimais. Taip pat nemėgino atgaivinti nei Vendės Rait, nei Eito Hemondo, nei Edi Dorn. Džo, ji tau meluoja, ir aš turiu iš naujo apgalvoti padėtį. Tučtuojau tau pranešiu, kai tiktai ką nors sugalvosiu. O kol kas būk labai atsargus. Beje, „Ubiko“ milteliai turi universalių gydomųjų savybių, tik juos reikia vartoti griežtai pagal instrukciją.

— Ar galėčiau jums išrašyti čekį? — paklausė Džo vaistininką. — Keturiasdešimties dolerių aš neturiu, bet „Ubikas“ man nepaprastai reikalingas. Gyvybės ar mirties klausimas. — Jis jau norėjo išsitraukti čekių knygelę.

— Jūs nevietinis? — pasiteiravo vaistininkas. — Pažinau iš akcento. Ne, norėdamas priimti tokios didelės sumos čekį, turėčiau jus asmeniškai pažinti. Per kelias savaites gavome niekuo negarantuotų čekių, ir vis ne iš mūsų miesto žmonių.

— Gal tuomet pakaktų kreditinės kortelės?

— O kas ta kreditinė kortelė?

Džo padėjo „Ubiko“ dėžutę ir netaręs nė žodžio išėjo laukan. Buvo bežengiąs viešbučio linkui, bet stabtelėjo ir dar kartą pasižiūrėjo į vaistinę.

Išvydo tik aptriušusį geltoną namą. Antrojo aukšto languose kabėjo užuolaidos, pirmojo, ištuštėjusio, langai buvo užkalti; pro lentų plyšius žiojėjo juodi lango nasrai. Jokio gyvybės ženklo.

Tokios tokelės, pamanė Džo. Praleidau progą įsigyti „Ubiko“ miltelių dėžutę. Dabar jau jokios naudos, net jei rasčiau ant šaligatvio keturiasdešimt dolerių. Tačiau gavau antrąjį Ransaiterio įspėjimą. Nori tikėk, nori ne. Gali būti ir neteisybė. Tiktai mirštančiose smegenyse įsižiebęs įtarimas. Arba net nebegyvose smegenyse, kaip kad televizijos reklamos atveju. Dieve, liūdnai atsiduso, o jeigu tai tiesa?

Kai kurie praeiviai ėmė spoksoti į dangų. Džo irgi užvertė galvą. Delnu prisidengęs akis nuo įkypų saulės spindulių, įžiūrėjo mažą taškelį, velkantį dūmų juostą: aukštai skrendantis lėktuvas danguje rašė žodžius. Džo ir kiti žmonės pamatė, kaip iš vėjo greit blaškomų dūmų buvo sudėta frazė:

DŽO, NENUKABINK NOSIES!

Gera pasakyti, tarė sau Džo. Arba parašyti.

Prislėgtas netikusio ūpo ir jausdamas, kaip širdin vėl palengva smelkiasi siaubas, Džo nukėblino „Meremonto“ viešbutin.

Aukštame provinciališkame hole su raudonu kilimu jį pasitiko Donas Denis.

— Radom ją. Viskas baigta, — pranešė Denis, — bent jau jai. Vaizdas labai nekoks. O dabar Fredas Zafskis prapuolė. Aš pamaniau, kad jis važiuoja kitu automobiliu, aniems atrodė, jog jis su mumis. Matyt, neįlipo nė į vieną, liko laidojimo namuose.

— Įvykiai spartėja, — tarė Džo. Kažin, ar ką padėtų „Ubikas“, nuolat kaišiojamas po nosim, bet taip ir nepasiekiamas? Ko gero, net nesužinosime, nusprendė jis. — Ar galima čia ko atsigerti? — paklausė jis Doną Denį. — Kaip su pinigais? Manieji beverčiai.

— Viską apmoka laidojimo namai. Tokias jie gavo Ransaiterio instrukcijas.

— Ir viešbučio sąskaitą? — Tikrai keista. Kaip tat buvo suorganizuota? — Noriu tau parodyti šį šaukimą, — vėl kreipėsi į Doną Denį. — Kol esame vieni. — Jis padavė Deniui lapelį. — Turiu ir laiškelio tęsinį. Dėl jo ir ėjau.

Denis perskaitė vieną kartą, paskui kitą. Ir lėtai atidavė Džo.

— Ransaiteriui atrodo, kad Pet Konli meluoja.

— Taip, — tarstelėjo Džo.

— Ar supranti, ką tai reiškia? — staiga pakėlė baisą Denis. — Kad ji galėjo viską panaikinti. Viską, kas mums atsitiko, pradedant Ransaiterio mirtimi.

— Turbūt ne vien tik tai, — pasakė Džo.

— Tu teisus, — žvelgdamas tiesiai jam į akis, ištarė Denis. — Visiškai teisus. — Iš pradžių jis atrodė tik suglumęs, po to suvokė Džo žodžių prasmę. Veidą iškreipė baimė, nusivylimas ir skausmas.

— Nenoriu apie tai nė galvoti, — prisipažino Džo. — Nepatinka man visi šitie dalykai. Prasti popieriai. Daug prastesni, negu man lig tol atrodė, negu manė Elis Hemondas. Nors tada buvo ganėtinai blogai.

— Matyt, taip ir yra.

— Kai tik šitai prasidėjo, — pasakė Džo, — visą laiką bandžiau suprasti priežastį. Neabejojau, kad jeigu ją žinočiau... Tačiau Eliui ir į galvą neatėjo. Abu stengėmės negalvoti apie tokią galimybę. Ir ne be reikalo.

— Kitiems nieko nesakyk, — tarė Denis. — O jeigu netiesa? Net jei ir tiesa, jiems nuo to geriau nebus.

— Nuo ko? — už nugarų nuskambėjo Pet baisas. — Nuo ko jiems geriau nebus? — Juos apėjusi, sustojo priešais; juodos spindinčios akys žvelgė rimtai ir ramiai. Su giedra Nekaltybe. — Baisu, kas atsitiko Edi Dorn. Ir Fredui Zafskiui — manau, kad ir jo nebėr gyvo. Nebe kiek mūsų ir liko, ar ne? Kaži, kieno dabar eilė? — Kalbėjo nė trupučio nesijaudindama. — Tipė atsigulė savo kambaryje. Nesakė, kad pavargusi, bet tikriausiai taip reikia suprasti. Juk taip?

— Taip, — patylėjęs tarė Donas Denis.

— Nagi, Džo, kaip tau pasisekė su tuo šaukimu? — paklausė Pet ir ištiesė ranką, — Galima pažiūrėti?

Džo padavė jai lapelį. Na, štai, pamanė jis, išmušė valanda. Viskas pasidarė dabartis. Susitraukė į vieną sekundę.

— Iš kur policininkas žinojo mano pavardę? — permetusi akimis tekstą, pasidomėjo Pet ir įdėmiai pasižiūrėjo į abudu. — Kodėl aš čia paminėta?

Nesuprato, kieno rašyta, nusprendė Džo. Todėl, kad jo rašysenos taip nepažįsta, kaip mes.

— Čia Ransaiteris, — pasakė jai Džo. — Tu visa tai padarei, Pet, ar ne? Tu ir tavo sugebėjimai. Dėl tavęs čionai atsidūrėme.