Филип Дик - Ubikas

— Ar turi kambario raktą? — paklausė Pet. — Pagalvok, kaip bus baisu, jei užlipęs į antrą aukštą pamatysi, kad negali įeiti kambarin.

— Turiu. — Jis ėmė naršyti kišenes.

Sudriskęs, skylėtas švarkas visai perplyšo ir nuslydo nuo pečių. Iš viršutinės kišenės iškrito raktas — ir atsidūrė dviem pakopom žemiau, kur Džo negalėjo pasiekti.

— Aš tau paimsiu, — skubiai tarė Pet. Šastelėjusi pro jį, pakėlė raktą, apžiūrėjo prieš šviesą ir padėjo laiptų viršuje ant turėklo. — Va, guli. Galėsi paimt, kai užkopsi. Tai tavo prizas. Kambarys berods kairėje, ketvirtos durys. Turėsi slinkti iš lengvo, bet vis tiek bus daug lengviau, negu lipti laiptais. Kopti laiptais.

— Matau... raktą... ir viršų. Matau laiptų viršų.

Džo abiem rankom įsikabino turėklo ir įsiręžęs paskutinėm valios pastangom įveikė tris laiptelius iš karto... Tai jį pribaigė: slegianti našta pasidarė dar sunkesnė, šaltis — dar didesnis, o gyvastis pakibo ant ploniausio siūlelio. Tačiau...

Jis jau buvo viršuje.

— Sudie, Džo. — Pet pasilenkė prie jo, kad jis galėtų matyti jos veidą. — Juk nenori, kad pas tave įsiveržtų Donas Denis? Šiaip ar taip, gydytojas tau nieko nepadės. Deniui pasakysiu, kad viešbučio personalui liepiau iškviesti taksi, kuris tave dabar ir veža į ligoninę, esančią kitam miesto gale. Taigi tau niekas nebetrukdys. Galėsi būti visiškai vienas. Sutinki?

— Taip.

— Še raktus. — Ji įspraudė jam į delną šaltą metalinį daiktą ir užlenkė jo pirštus. — Aukščiau gaivą, kaip sako 1939 metų žmonės.

Ir žiūrėk, kad kas neapmautų. Šitaip irgi sakoma.

Ji atsitiesė ir pasitraukė. Valandėlę stovėjo atidžiai žiūrėdama į jį, po to nubėgo koridoriumi lifto link. Jis matė, kaip ji paspaudė mygtuką, palaukė, durys atsivėrė ir Pet pradingo.

Suspaudęs saujoj raktą, Džo svyruodamas atsistojo. Atsišliejo į sieną, pabuvo ir pasuko kairėn, slinko žingsnis po žingsnio, laikydamasis sienos. Tamsu, pamanė. Nedega šviesa. Jis stipriai užmerkė akis, atsimerkė ir sumirksėjo. Veidu žliaugiantis prakaitas tebegraužė ir tebeakino: jis taip ir nesuprato, ar koridorius iš tikrųjų tamsus, ar gęsta jo regėjimas.

Pirmas duris pasiekė jau keturpėsčias. Pakreipęs galvą, pažiūrėjo, koks numeris. Ne, ne tas. Ir nušliaužė toliau.

Kai rado savo duris, reikėjo atsistoti ir atsišliejus įkišti skylutėn raktą. Tai atėmė paskutines jėgas. Suspaudęs raktą, griuvo, gaiva trenkėsi į duris ir susmuko ant dulkių prisigėrusio tako, atsiduodančio senumu, dūlėsiais ir mirties šalčiu. Nebepateksiu kambarin, suvokė jis. Negaliu atsikelti.

Tačiau reikia. Nes čia jį gali kas nors pamatyti.

Abiem rankom sugniaužęs durų rankeną, vėl atsistojo. Užsigulęs ant durų, drebančia ranka įkišo raktą; kai pasuks jį, durys atsidarys ir jis jau bus viduj. O tada, jei tik pavyks duris uždaryti ir pasiekti lovą, viskas baigsis.

Sugirgždėjo užraktas. Metalinė sklendelė pasitraukė. Durys atsidarė, ir Džo stačia galva puolė kambarin, ištiesęs rankas. Į jį pakilo grindys, jis pamatė kilimo raštus: raudonus ir auksinius ratilus, figūras ir gėles. Bet kilimas buvo išsitrynės ir apiblukęs. Koks senas kambarys, pamanė Džo, kai krito ant grindų beveik nejausdamas skausmo. Tokiame name tikriausiai įtaisytas atviras liftas, panašus į geležinį narvą. Vadinasi, mačiau tikrą liftą, autentišką, tokį, koks ir buvo.

Kurį laiką gulėjo, paskui, lyg išgirdęs kažkieno balsą, liepiantį keltis, sujudėjo. Atsirėmęs delnais, ėmė klauptis. Viešpatie! — pasibaisėjo jis — čia gi mano rankos... Išdžiūvusios kaip pergamentas, geltonos ir gumbuotos tarsi perkepusio kalakuto pasturgalis. Šita šeriuota oda nė kiek nepanaši į žmogaus: nusėta padaigais, lyg būčiau peršokęs atgal milijonus metų ir virtęs kažkokiu padaru, kuris kyla ir leidžiasi naudodamasis savo oda kaip sparnais.

Žvilgsniu ėmė ieškoti lovos. Toli sienoje platus langas, pro užuolaidų voratinklį sunkiasi pilkšva šviesa. Bjaurus tualetinis stalelis plonytėm kojom. Ir pagaliau lova: abu šonai su užtvarom, papuoštom žalvariniais bumbulais, jų strypai buvo nelygūs, išsilankstę, lyg lova būtų buvus gulėta nežinia kiek metų, poliruoti galai persimetę. Vis tiek norėčiau jon atsigulti. Jis ištiesė rankas ir pasistūmė gilyn į kambarį.

Ir tada minkštame krėsle išvydo į jį atsigręžusią figūrą. Lig tol ji neišdavė jokio garso, bet dabar atsistojo ir greitai priėjo.

Glenas Ransaiteris.

— Aš negalėjau tau padėt užlipti laiptais, — pasakė Ransaiteris. Jo platus veidas buvo rimtas. — Nenorėjau, kad ji mane pamatytų. Tiesą sakant, bijojau, ar ji neseks paskui tave į kambarį. Būtų buvę prastai, nes ji... — Jis nutilo ir pasilenkęs pakėlė Džo lyg plunksnelę, tarsi iš jo kūno būtų likęs vien apvalkalas, be jokios materijos. — Vėliau apie tai pasišnekėsim. O dabar... — Paėmė Džo po pažasčia ir nunešė — ne į lovą, bet į minkštąjį krėslą, kuriame pats lig tol sėdėjo. — Dar ištversi kelias sekundes? — paklausė. — Noriu duris užrakinti. Jeigu ji kartais sugalvotų užsukti.

— Gerai, — sušnibždėjo Džo.

Ransaiteris trim dideliais žingsniais pasiekė duris, užtrenkė, užrakino ir grįžo pas Džo. Atidaręs tualetinio stalelio stalčių, skubiai ištraukė spalvingą aerozolio flakoną.

— „Ubikas“, — tarė Ransaiteris. Smarkiai pakratęs flakoną, nukreipė jį į Džo. — Nereikia dėkoti, — pasakė purkšdamas kairėn ir dešinėn. Oras mirguliavo ir ribėjo, tarsi iš flakono būtų pasklidusios šviesos dalelės ir saulės energija užliejusi šį seną apšiurusį viešbučio kambarį. — Ar geriau? Turėtų iškart paveikti. — Ransaiteris susirūpinęs žvelgė į Džo.

XIV

Jei nori, kad maistas neprarastų skonio, paprasto maišelio nepakanka — reikia „Ubiko“ plastmasinio paketo, turinčio keturis sluoksnius. Skonis ir šviežumas bus viduj, oras ir drėgmė liks lauke. Prašom įsitikinti.

— Gal turi cigaretę? — paklausė Džo. Jo balsas drebėjo, bet ne iš nuovargio. Ir ne iš šalčio. Nei to, nei to nebejautė. Esu susijaudinęs, tarė jis sau. Tačiau nebemirštu. Tą procesą sustabdė „Ubiko“ aerozolis.

Taip, kaip Ransaiteris buvo žadėjęs per aną televizijos reklamą, prisiminė Džo. Jei tik aš jo gausiąs, viskas būsią gerai, kalbėjo Ransaiteris. Deja, niūriai pamanė Džo, per ilgai ieškojau. Ir vos nepavėlavau.

— Tik be filtro, — atsakė Ransaiteris. — Šitoj atsilikusioj, niekam tikusioj epochoj dar nėra cigarečių su filtrais. — Atkišo Džo „Camel“ pakelį. — Aš uždegsiu. — Padavė liepsnojantį degtuką.

— Šviežia cigaretė, — apsidžiaugė Džo.

— Žinoma, velniai griebtų! Juk pirkau apačioj gal prieš pusvalandį. Jau toli nukeliavom. Seniai nebėr sugižusio pieno ir sudūlėjusių cigarečių. — Nusišypsojo negyva šypsena, jo susimąsčiusios rimtos akys visai neatspindėjo šviesos. — Nukeliavom, o ne grįžom, štai kas svarbiausia. — Jis taip pat užsirūkė ir atsilošęs tylėdamas traukė dūmą. Veidas tebebuvo susirūpinęs. Ir pavargęs, nutarė Džo. Tačiau jo kitoks nuovargis, negu Džo patyrė.

— Ar gali kitiems padėti? — paklausė Džo.

— Turiu tik šitą vieną „Ubiko“ flakoną, beveik visą sunaudojau tave gelbėdamas. — Jis apmaudžiai mostelėjo ir įniršęs sugniaužė kumščius. — Mano įtaka šiai tikrovei ribota. Padariau, ką galėjau. — Piktai krestelėjęs galvą, pakėlė akis į Džo. — Stengiausi jus pasiekti, kiekvieną iš jūsų, — visais būdais, visais keliais. Kiek sugebėjau, tiek padariau. Velniškai nedaug. Bemaž nieko. — Jis niauriai nutilo, nors širdis virė.