Филип Дик - Ubikas

— Tu žinai ne daugiau už mus, kas čia vyksta ir kas mūsų priešas. Glenai, tu negali pasakyti, kas mūsų priešas, nes nežinai.

— Žinau, kad esu gyvas. Žinau, kad sėdžiu moratoriumo pasikalbėjimų kambary.

— Tavo palaikai guli karste. Čionai, Kukliojo Pastoriaus laidojimo namuose. Ar matei juos?

— Ne, — atsakė Ransaiteris, — bet iš tikrųjų tai...

— Jie sudžiūvę kaip mumija. Sunyko, susitraukė kaip Vendės ir Elio... kaip netrukus sunyks ir mano. Taigi ir tavo toks pat likimas.

— Tau aš parūpinau „Ubiką“... — Ransaiteris vėl nutilo, veidas įgavo keistą išraišką: jame sumišo baimė, nuojauta ir... nebežinia kas. — Aš tau gavau „Ubiką“.

— Kas tas „Ubikas“?

Ransaiteris nieko neatsakė.

— Ir šito nežinai, — nusprendė Džo. — Nežinai, kas tai yra ir kaip veikia. Net nežinai, iš kur jis atsiranda.

— Tu teisus, Džo. Visiškai teisus, — po ilgos kankinamos pauzės tarė Ransaiteris. Drebančiais pirštais užsidegė kitą cigaretę. — Aš tikrai norėjau išgelbėti tau gyvybę — tai tiesa. Po perkūnais, visus norėčiau išgelbėti. — Cigaretė išslydo jam iš rankos ir nukritusi nuriedėjo grindimis. Ransaiteris sunkiai pasilenkė jos paimti. Jo veide buvo neapsakomas liūdesys. Bemaž neviltis.

— Visi įkliuvom, o tu sėdi tam pasikalbėjimo kambary ir nieko negali padėti, negali sustabdyti mus naikinančio proceso.

— Taip ir yra, — sutiko Ransaiteris.

— Esame šaldykloje, — kalbėjo Džo, — bet tai ne viskas. Yra dalykų, nebūdingų normaliai pusiau gyvybes būsenai, kurių neturi patirti žmonės. Elis suprato, kad veikia dvi jėgos: viena mums padeda, kita mus žudo. Pats prisidedi prie jėgos, esybės ar asmens, kuris mums padeda. Iš ten gavai ir „Ubiką“.

— Taip.

— Taigi lig tol niekas iš mūsų net nežino, kas mus žudo — ir kas vis dėlto mums padeda. Nežinai tu, būdamas anapus, o mes, būdami čia, irgi nežinome. Gal iš tikrųjų Pet.

— Manau, jog taip ir yra, — pritarė Ransaiteris. — Man rodos, ji — jūsų priešas.

— Labai panašu. Bet aš kitokios nuomonės, — pasakė Džo. Mano galva, tarė jis sau, mes dar nesam susidūrę akis į akį nei su savo priešu, nei su draugu. Tačiau tikiuosi, jog netrukus tai įvyks. Ir pamatysime, kas jie.

— Ar tikrai žinai, — paklausė Džo Ransaiterį, — kad tu vienintelis išlikai gyvas per sprogimą? Gerai pagalvok.

— Jau sakiau — Zoja Virt...

— Bet iš mūsų. Zojos Virt nėra šiame laiko tarpsnyje. Na, o Pet Konli?

— Jai buvo sutraiškyta krūtinės ląsta. Mirė nuo šoko, plaučio suspaudimo, daugybės vidinių sužalojimų, pavyzdžiui, kepenų. Be to, viena koja trijose vietose lūžo. Fiziniu požiūriu ji yra už kokių keturių pėdų nuo tavęs. Turiu omeny jos kūną.

— Ir visi panašiai žuvo? Visi, kurie atvežti į Mylimų Žmonių Moratoriumą?

— Yra viena išimtis — Semis Mandou. Jam buvo smarkiai pažeistos smegenys. Prasidėjo koma. Gydytojai sako, kad jis niekad neatgaus sąmonės. Smegenų žievė...

— Vadinasi, jis gyvas. Jis ne šaldykloj. Jo nėra su mumis.

— Nesakyčiau, kad gyvas. Encefalogramos nerodo jokios smegenų žievės veiklos. Taigi ne žmogus, o žolė. Beasmenė, nejudri, be nuovokos... Semio Mandou smegenyse ničnieko nevyksta, absoliučiai.

— Todėl tau ir neatėjo į galvą apie jį pasakyti?

— Dabar pasakiau.

— Kai aš paklausiau. — Pagalvojęs pasiteiravo: — Ar jis toli? Ciuriche?

— Taip, mes jį paguldėm Ciuriche. Karlo Jungo ligoninėje. Už ketvirčio mylios nuo moratoriumo.

— Pasamdyk telepatą, — liepė Džo. — Arba pasikviesk Dž. Dž. Ešvudą. Tegul ištiria jo mintis. — Vaikėzas, mąstė jis. Nesubrendęs pakrikėlis. Žiaurus nesusitupėjęs keistuolis. Galimas daiktas. Labai tinka prie to, ką patyrėme, prie tų prieštaringų, nepaaiškinamų įvykių. Prie to, kaip mums nuplėšiami sparnai, o vėliau vėl pridedami. Arba laikinai grąžinamos jėgos — viešbučio kambary, užkopus laiptais...

Ransaiteris atsiduso.

— Jau darėme. Esant tokiems smegenų pažeidimams, visuomet išbandomas telepatinis ryšys. Ničnieko, jokių rezultatų. Nė menkiausios pasąmonės veiklos. Nieko nepadarysi, Džo. — Jis užjaučiamai lingavo savo didžiulę galvą, suprasdamas Džo nusivylimą.

— Vėliau su tavim dar pasikalbėsiu, — pasakė Ransaiteris ir nusiėmė nuo ausies tvirtai prilipusį diską. Jis padėjo šonan aparatą, nerangiai atsistojo ir valandėlę stovėjo žiūrėdamas į neaiškiai matomą sustingusią ir apledėjusią Džo Čipo figūrą, pastatytą peršviečiamame plastmasiniame karste. Taip ir stovės nebylus per visą amžinybę.

— Jūs, pone, man skambinote? — paklausė įėjęs Herbertas Šionheitas fon Fogelzangas ir nužemintai nusilenkė kaip viduramžių vasalas. — Ar poną Čipą jau nugabenti prie kitų? Jau baigėte, pone?

— Baigiau, — burbtelėjo Ransaiteris.

— Ar ponui...

— Taip, man pavyko užmegzti kontaktą. Šįsyk abu gerai vienas kitą girdėjom. — Jis užsirūkė cigaretę, pirmą po daugelio valandų. Lig tol neturėjo nė minutės laiko. Atkaklios, begalinės pastangos susisiekti su Džo Čipu jį visai išsunkė. — Ar turit netoliese amfetamino automatą? — paklausė moratoriumo savininką.

— Koridoriuje šalia pasikalbėjimų kambario, — paaiškino žmogelis ir be galo paslaugiai parodė kur.

Išėjęs iš kambario, Ransaiteris pasuko prie automato. Jis įmetė monetą, paspaudė rankenėlę, ir apačioj barkštelėjo pažįstamas daiktelis.

Nuo tabletės pasijuto geriau. Tačiau prisiminė, kad po dviejų valandų turi susitikti su Lenu Nigelmanu, ir suabejojo, ar spės. Per daug visko įvyko, nutarė jis. Aš dar nepasiruošęs formaliai atsiskaityti Draugijai. Reiks paskambinti Nigelmanui ir paprašyti, kad susitikimą atidėtų vėlesniam laikui.

Iš videofono automato jis susisiekė su Nigelmano kontora Šiaurės Amerikos Konfederacijoje.

— Lenai, šiandien nebeturiu sveikatos. Dvylika valandų mėginau užmegzti kontaktą su savo žmonėmis šaldykloje, visai nusikamavau. Gal rytoj dar nebus per vėlu?

— Kuo skubiau įteiksi oficialų raportą, tuo greičiau iškelsim bylą Holiui. Mano juristai sako, kad sėkmė garantuota. Jie jau nekantrauja.

— Mano laimėsią civilinį ieškinį?

— Ir civilinį, ir baudžiamąjį. Jie šnekėjosi su Niujorko prokuroru. Tačiau kol neįteikei oficialaus, patvirtinto raporto...

— Rytoj, — prižadėjo Ransaiteris. — Kai numigsiu. Šitas reikalas manęs vos nepribaigė. — Geriausių darbuotojų mirtis. Ypač Džo Čipo. Mano firma sužlugdyta, praeis mėnesiai, o gal ir ne vieneri metai, kol vėl galėsim pradėti komercinę veiklą. Viešpatie, kur aš gausiu tokių inercialų, kad pakeistų žuvusiuosius? Ir kur rasiu tokį ekspertą, kaip Džo?

— Tvarka, Glenai, — pasakė Nigelmanas. — Gerai išsimiegok, o rytoj kokią dešimtą susitinkame mano biure.

— Dėkui, — tarė Ransaiteris. Padėjo ragelį ir sunkiai atsidrėbė į rausvos plastmasės sofą, stovinčią priešais automatą. Tokio eksperto neberasiu, pamanė. Po teisybei, Ransaiterio Korporacijai krachas.

Kaip visada ne laiku pritykino moratoriumo savininkas.

— Gal ko nors reikia, pone Ransaiteri? Puodelio kavos? Dar amfetamino — galbūt didesnę dozę, kuri veikia dvylika valandų? Savo kabinete turiu tablečių, veikiančių net visą parą. Išgėręs tokią, galėtumėt dirbti nors kiaurą naktį.

— Aš ketinu miegot kiaurą naktį.

— Tuomet gal...

— Nešdinkitės, — suniurzgė Ransaiteris.

Moratoriumo savininkas dingo kaip nupūstas, palikdamas ji vieną. Kodėl pasirinkau šią vietą, klausė jis save. Turbūt todėl, kad Ela čionai. Galų gale tai geriausias moratoriumas, todėl ji čia, todėl visi jie čia. Baisu net pagalvoti — tiek žmonių, ir dar taip neseniai jie buvo šiapus, o dabar karstuose. Kokia šiurpi katastrofa!..