Филип Дик - Ubikas

— Taigi nieko negali man padaryti. „Ubikas“ tau neleis manęs praryti.

— Kol kas negalėsiu. Bet paskui „Ubikas“ nustos veikti.

— Iš kur žinai? Tu net nežinai, kas jį sudaro ir iš kur jis atsiranda. — Įdomu, pamanė Džo, ar pajėgčiau jį užmušti? Džoris atrodo gležnas. Ir šitas pabaisa nužudė Vendę. Juos visus, kaip ir buvau numatęs. Vendę, Elį, tikrąjį Doną Denį — visus lig vieno. Jis prarijo net Ransaiterio palaikus, kurie gulėjo karste laidojimo namuose. Tikriausiai juose — ar aplink juos — buvo užsilikę aktyvių protofazonų ar dar ko nors, kas jam parūpo.

— Pone Čipai, — tarė daktaras, — šitaip aš negaliu jums išmatuoti kraujospūdžio. Prašom atsigulti.

Džo atidžiai į jį pasižiūrėjo ir paklausė Džorį:

— Argi jis nematė to pasikeitimo? Negirdėjo, ką tu sakei?

— Daktaras Teiloras yra mano proto vaisius. Kaip ir visi kiti šio pseudopasaulio dalykai.

— Netikiu, — pasakė Džo. Gydytoją paklausė: — Juk jūs girdėjote, ką jis pasakė?

Daktaras išnyko, tik kažkas pliaukštelėjo lyg balionas sprogdamas.

— Matai? — patenkintas tarė Džoris.

— Ką ketini veikti po mano mirties? Ar tebelaikysi šį 1939 metų pasaulį, kaip tu vadini — pseudopasaulį?

— Aišku, ne. Juk man nebereikės.

— Vadinasi, jis egzistuoja tik dėl manęs? Ištisas pasaulis?

— Ne toks jis didelis. Vienas De Moino viešbutis. Ir gatvė už lango su keliais žmonėm ir automobiliais. Na, gal dar keli pastatai: parduotuvės anoj pusėj, kad turėtum į ką pasižiūrėti.

— Taigi neišsaugojai Niujorko ar Ciuricho, ar...

— Kuriam galui? Ten juk nieko nėra. Kur tik kas nors iš jūsų grupės pajudėdavo, sukurdavau apčiuopiamą tikrovę, maždaug atitinkančią lūkesčius. Kai skridai čia iš Niujorko, prisiėjo sukurti šimtus mylių peizažo, miestą po miesto — baisiai išvargau. Turėjau stipriai pavalgyti norėdamas atsigauti. Atvirai pasakius, štai kodėl tau atvykus taip greit visus pribaigiau. Man reikėjo atgauti jėgas.

— Kodėl 1939 metai? Kodėl ne dabartinis pasaulis, 1999 metų?

— Pernelyg sunku. Negaliu sulaikyti atvirkštinio proceso. Man vienam per sunku. Iš pradžių sukūriau 1999 metus, bet viskas ėmė gesti. Monetos, grietinėlė, cigaretės — juk pastebėjai. Paskui iš savo pasaulio pradėjo lįsti Ransaiteris, pasidarė dar sunkiau. Verčiau jis būtų nesikišęs, — išsiviepė Džoris. — Tačiau dėl regresijos nesukau sau galvos. Žinojau, kad įtarsite Pet Konli. Atrodys, kad kalti jos sugebėjimai, nes ji moka panašiai daryti. Pamaniau, gal susimokę ją nugalabysit. Būt buvę linksma. — Jis dar plačiau išsiviepė.

— Kodėl tebelaikai man šį viešbutį ir gatvę už lango? — paklausė Džo. — Dabar juk viską žinau.

— Aš visada taip darau. — Džorio akys išsiplėtė.

— Užmušiu... — Džo nevikriai žengė prie Džorio. Išskėtęs rankas, puolė vaikėzą, mėgindamas suimti kaklą, suspausti gerklę.

Džoris sukriokęs kando jam. Į dešinę Džo ranką susmigo didžiuliai į kastuvus panašūs dantys. Neatleisdamas sukandimo, Džoris pakėlė gaivą, kartu tempdamas ir Džo ranką; nemirksėdamas spoksojo Čipui į akis ir dusliai urgzdamas stengėsi dar smarkiau sukąsti. Dantys smigo vis giliau, Džo juto, kaip skausmas perveria visą kūną. Jis mane ryja, suprato.

— Nieko nebus, — pasakė garsiai ir trenkė Džoriui snukin, paskui dar ir dar. — Mane saugo „Ubikas“, — tarė Džo, smogdamas tiesiai į pašaipias akis. — Nieko man nepadarysi.

— Hrm... harr... — marmaliavo Džoris, kaip avis judindamas žiauną į šonus ir dantimis taip plėšdamas ranką, jog Džo nebegalėjo ištverti — spyrė Džoriui. Dantys paleido ranką. Sverdėdamas Čipas žengė atatupstas žiūrėdamas, kaip iš žaizdų, kurias paliko šitie trolio dantys, sunkiasi kraujas. Siaubas! — pasibaisėjo Džo.

— Man taip nepadarysi kaip aniems, — pasakė jis. Paėmęs numestą „Ubiko“ flakoną, nukreipė galvutę į savo ranką, kuri jau virto vientisa kraujuojančia žaizda. Paspaudė raudoną plastmasinę sagutę, ištryško silpna aerozolio srovelė ir nusėdo ant sukramtytos, išplėšytos rankos. Beregint nustojo skaudėti. Žaizda akyse ėmė trauktis.

— O tu manęs neužmuši, — atšovė Džoris, vis taip pat bjauriai išsiviepęs.

— Einu į apačią, — pranešė Džo. Netvirtu žingsniu priėjo prie durų ir jas atidarė. Atsargiai statydamas kojas, žengė purvinu koridoriumi. Tačiau grindys atrodė tvirtos. Nepanašios į pseudotikrovės daiktą.

— Nenueik per toli, — už nugaros nuskambėjo Džorio balsas. — Aš negaliu plačiai aprėpti. Supranti, jeigu sėstum į kurį nors iš tų automobilių ir leistumeis važiuoti kaži kur... vis tiek pasiektum tokią vietą, kur mašina subyrėtų. Ir tau, ir man būtų blogai.

— Aš tikrai nieko neprarandu, — pasakė Džo ir paspaudė lifto mygtuką.

— Man nesiseka su liftais! — šaukė Džoris. — Jie per daug sudėtingi. Gal verčiau nulipk laiptais.

Luktelėjęs Džo taip ir padarė — ėmė leistis laiptais, tais pačiais, kuriuos neseniai pakopa po pakopos įveikė šitaip kankindamasis.

Na štai, pamanė jis, jau paaiškėjo viena iš veikiančiųjų jėgų: Džoris mus žudo — nužudė visus, išskyrus mane. Už Džorio nieko nebėra, juo viskas baigiasi. O gal sutiksiu dar ką nors? Nusprendė, kad jei ir sutiks, veikiausiai bus per vėlu. Dar žvilgtelėjo į ranką. Visiškai sugijusi.

Nusileidęs į holą, žvalgėsi į žmones, į didįjį sietyną palubėj. Turėjo pripažinti, jog Džorio atsakančiai pasidarbuota, nors tai ir buvo atvirkštinio proceso formos. Tikrų tikriausios grindys, pagalvojo treptelėjęs. Nesuvokiama.

Matyt, Džoris jau patyręs. Daug kartų jau šitaip kūrė.

— Gal patartumėt, kokiam restorane galėčiau pavalgyt? — paklausė Džo portjė.

— Paeikit tolyn ir pasukit į dešinę, — patarė portjė, nustojęs dėlioti paštą. — „Matadoras“. Puikus restoranas, pone, pats pamatysit.

— Vienam liūdna, — pagautas kažkokio impulso, pasakė Džo. — Ar viešbutis nepasiūlytų merginos?

— Tik ne šitas viešbutis, — pasipiktinęs griežtai atsakė portjė. — Mes nesąvadaujam.

— Padori, garbinga įstaiga, ar ne?

— Bent norėtume taip manyti, pone.

— Aš tik patikrinau, — tarė Džo. — Norėjau sužinoti, kokiam viešbuty gyvenu.

Džo apsigręžė, perėjo holą, nulipo plačiais marmuriniais laiptais, atsidarė sukamąsias duris ir išėjo į gatvę.

XVI

Atsikėlęs rytą, sušveisk pilną lėkštę maistingų, sočių „Ubiko“ dribsnių, skirtų suaugusiems žmonėms: šie dribsniai trapesni, skanesni, tiesiog tirpsta burnoje. Pusryčių valgykite tik „Ubiko“ dribsnius! Tačiau neviršykite rekomenduojamo kiekio.

Ji apstulbino automobilių įvairovė. Kokių tiktai metų, markių ir modelių! Dauguma buvo juodi, bet tai ne Džorio kaltė — spalva autentiška.

Bet kaip Džoris galėjo žinoti?

Keista, galvojo Džo, kad Džoris šitaip išmano 1939 metų realijas: juk tuo laikotarpiu iš mūsų niekas negyveno, vien tik Ransaiteris.

Staiga Džo suprato priežastį. Džoris nemelavo sakydamas, jog sukūręs jų laikų pasaulį, tikriau — jo fantasmagorišką kopiją. Šio pasaulio irimas, grįžimas į štai šias formas — ne jo rankų darbas. Jis bergždžiai stengėsi tą procesą sustabdyti. Mechaninis materijos atavizmas ima rastis tada, kai Džoris nusilpsta. Berniūkštis ir pats sakė, jog tai be galo sunku. Ko gera, jis pirmą kartą sukūrė tokį įvairų pasaulį, ir dar tokiam dideliam žmonių skaičiui. Juk labai retai kartu sujungiama šitiek pusiau gyvų asmenų.