Филип Дик - Ubikas

— Labanakt, — tarė vaistininkas. Valandėlę stovėjo vakaro tamsoje, įsižiūrėdamas į Džo. Tada gūžtelėjęs nuėjo.

Kairėje Džo išvydo juoduojant suolą, ant kurio sėdėjo žmonės ir laukė tramvajaus. Šiaip taip prislinkęs atsisėdo. Kiti du ar trys žmonės pasitraukė tolyn, gal šalindamiesi, gal padarydami vietos; Džo nežinojo ir negalvojo kodėl. Visu kūnu jautė po savim suolą, kuris jį laikė, mažino jį slegiančią inertišką naštą. Dar kelios minutės, galvojo Džo. Jeigu gerai atsimenu. Dieve mano, kiek reikia iškentėti. Ir jau antrą kartą.

Ką gi, nors pabandėme, mąstė jis, žvelgdamas į geltonus mirksinčius žibintus, neonines iškabas ir automobilių srautą, judantį į abi puses. Taip, Ransaiteris spardėsi, nepasidavė, Ela darbavosi visokiais būdais. O man, po šimts, beveik pavyko „Ubiko“ balzamo buteliuką grąžinti į dabartį. Tiek nedaug trūko. Gera buvo tai žinoti, suvokti savo jėgą, atsiskleidusią per paskutinį transcendentinį bandymą.

Priešais suolą žvangėdamas, džeržgėdamas sustojo metalinis monstras — tramvajus. Šalia Džo sėdėję žmonės atsistojo ir greit ėmė lipti pro galines duris.

— Klausykit! — šūktelėjo konduktorius, kreipdamasis į Džo. — Važiuojat ar ne?

Džo nieko neatsakė. Konduktorius palaukęs trūktelėjo signalinę virvelę. Tramvajus bildėdamas pajudėjo ir pamažu įsibėgėjęs dingo Džo iš akių.

— Laimingos kelionės, — sumurmėjo sau po nosim Džo klausydamasis, kaip tolsta tramvajaus ratų dundėjimas. — Ir iki pasimatymo.

Jis atsilošė ir užsimerkė.

— Atsiprašau, — tarė patamsy pasilenkusi prie jo kažkokia mergina sintetiniu apsiaustu. Jis atsitokėjo. — Ponas Čipas? — Ji buvo daili ir grakšti, su skrybėlaite, pirštinėmis, aukštakulniais bateliais, po apsiaustu vilkėjo kostiumėlį. Ji laikė kažkokį daiktą. Džo pamatė jo kontūrus. — Iš Niujorko? Ransaiterio Korporacijos? Nenorėčiau apsirikti.

— Taip, aš esu Džo Čipas. — Akimirką jam pasivaideno, jog tai Ela Ransaiter. Tačiau ne — nematyta. — Kas jus pasiuntė?

— Daktaras Sonderbaras, — atsakė mergina. — Sonderbaras jaunesnysis, firmos įkūrėjo daktaro Sonderbaro sūnus.

— Kas jis toks? — Toji pavardė jam nieko nesakė, bet paskui jis prisiminė, kur ją buvo matęs. — Kepenų ir inkstų balzamo firma! Oleandrų lapų ekstraktas, pipirmėčių aliejus, medžio anglys, kobalto chloridas, cinko oksidas... — Džo priveikė silpnumas, ir jis nutilo.

— Pažangiausių šiuolaikinio mokslo technologijų dėka materijos grįžimas į ankstesnes formas gali būti pasuktas atgal, be to, už kainą, kuri prieinama kiekvienam gyventojui. „Ubikas“ parduodamas visose Žemės rutulio ūkinių prekių parduotuvėse. Taigi, pone Čipai, ieškokite jo ten, kur paprastai einat apsipirkti.

— Kur, kur jo ieškoti? — visiškai atsipeikėjęs paklausė jis. Vargais negalais atsikėlė ir stovėjo svyruodamas. — Jūs esat iš 1999 metų, nes tai, ką sakėt, yra Ransaiterio parengta televizijos reklama. — Papūtė vakaro vėjas, kepštelėjo už drabužių, apsiautė, lyg norėdamas nusinešti; jautėsi nelyginant skudurų krūva.

— Taip, pone Čipai, — tarė mergina ir padavė jam paketėlį. — Tai, ką padarėte vaistinėje, mane atnešė iš ateities. Atvykau tiesiai iš fabriko. Pone Čipai, aš jus apipurkšiu, jei pats nebeįstengiate. Gerai? Esu oficiali fabriko atstovė ir techninė konsultantė, žinau, kaip juo naudotis.

Ji mikliai ištraukė paketėlį iš jo drebančių rankų, atplėšė ir papurškė. Tamsoje jis išvydo, kaip sublizgėjo „Ubiko“ flakonas, linksmai nušvito įvairiaspalvės raidės.

— Dėkui, — tarė po valandėlės, kai pasijuto geriau. Ir šilčiau.

— Šį kartą nereikėjo tiek daug kaip tada, viešbučio kambaryje. Dabar jūs stipresnis. Prašom paimti šitą flakoną, lig ryto dar gali prisireikti.

— Ar galėsiu gauti daugiau? Kai šitas baigsis?

— Žinoma. Jeigu vieną kartą mane iškvietėte, tikriausiai ir vėl galėsite tai padaryti. Lygiai taip pat. — Ji žengė tolyn nuo jo ir susiliejo su šešėliais, krintančiais nuo aklinų uždarytų parduotuvių sienų.

— Kas vis dėlto yra tasai „Ubikas“? — paklausė Džo, norėdamas ją užlaikyti.

— „Ubiko“ aerozolis, — ėmė aiškinti mergina, — tai portatyvinis neigiamo krūvio jonizatorius, turintis aukštos įtampos maitinimo bloką, sustiprintą dvidešimt penkių kilovoltų įtampos helio baterija. Greitintuvas neigiamus jonus priverčia judėti priešais laikrodžio rodyklę, juos veikia įcentrinė jėga, todėl jie ne išsisklaido, bet telkiasi. Neigiamų jonų laukas sulėtina normaliai ore esančius antiprotofazonus; sumažėjus greičiui, jie nustoja būti antiprotofazonais ir pagal pusiausvyros dėsnį nebegali jungtis su protofazonais, kuriuos skleidžia šaldyklose patalpinti asmenys, tai yra žmonės pusiau gyvybės būsenoje. Galų gale protofazonų, kurių negali neutralizuoti antiprotofazonai, kiekis labai padidėja, o tai savo ruožtu sustiprina — kad ir neilgam — protofazonų aktyvumo lauką, konkrečiam asmeniui grįžta energija, jis nebejaučia šaldyklos speigo. Dabar suprantate, kodėl regresyvinės „Ubiko“ formos negalėjo...

— Be reikalo sakot „neigiami jonai“, — tarė Džo. — Juk visi jonai neigiami.

— Gal kada nors vėl susitiksim, — pasitraukdama dar toliau, švelniai pasakė mergina. — Man buvo malonu pristatyti jums „Ubiką“. Galbūt kitą kartą...

— Drauge papietausim, — pasiūlė Džo.

— Su malonumu. — Ji vis labiau tolo.

— Kas išrado „Ubiką“? — pasidomėjo Džo.

— Grupė solidžių asmenų, esančių pusiau gyvybės būsenoje, kuriems grasino Džoris. Visų pirma Ela Ransaiter. Kartu su jais dirbo daugelį metų. Ir kol kas jo mažai turime. — Mergina tyliai, nepastebimai tolo, tirpo ir ištirpo.

— Susitiksime „Matadore“! — šūktelėjo Džo jai įkandin. — Regis, Džoriui pavyko sukurti šaunų restoraną. O gal — nukelti į tinkamiausią laiką. Nesuprantu, kaip jis tai daro. — Džo pasiklausė, bet mergina neatsiliepė.

Atsargiai nešdamas „Ubiko“ flakoną, Džo Čipas pajudėjo judria gatve, dairydamasis taksi.

Priėjęs žibintą, Džo pakėlė flakoną į šviesą ir perskaitė žodžius, išspausdintus etiketėje.

JI BERODS MIRA LEINI.

KITOJ FLAKONO PUSĖJ RASI JOS ADRESĄ

IR TELEFONO NUMERĮ.

— Ačiū, — tarė Džo flakonui. Taigi, mąstė jis, mums tarnauja organinės dvasios; kalbėdamos ir rašydamos jos keliauja po mūsų naująjį būvį. Budrios, protingos kūniško pavidalo dvasios, kilusios iš realaus gyvųjų pasaulio, kurio elementai — tarytum širdis pulsuojančios materijos formos, malonios įsibrovėlės. Iš jų visų labiausiai turiu dėkoti Glenui Ransaiteriui. Visų pirma jam. Jis parašė instrukcijas, etiketes ir laiškelius. Neįkainojamus laiškelius.

Džo kilstelėjo ranką, stabdydamas taksi. Piktai urgzdamas prie jo sustojo 1936 metų „Graham“ markės automobilis.

XVII

Aš Ubikas. Dar nebuvo Visatos, o aš jau buvau. Aš sukūriau saules. Sukūriau pasaulius. Sukūriau gyvas būtybes ir vietas, kur jos gyvena; dėlioju visus padarus, kur man patinka. Jie eina, kur aš liepiu, ir daro, ką aš įsakau. Aš esu žodis, ir niekas nėra ištaręs mano vardo. Vardo, kurio nieks nežino. Mane vadina Ubiku, bet tai nėra mano vardas. Aš esu. Ir būsiu amžinai.

Glenas Ransaiteris niekur nerado moratoriumo savininko.

— Tikrai nežinote, kur jis? — paklausė jis panelę Bizon, asmeninę fon Fogelzango sekretorę. — Man būtina pasikalbėti su Ela.

— Liepsiu ją atvežti, — prižadėjo sekretorė. — Galite eiti į 4-B kambarį. Prašom tenai palaukti, pone Ransaiteri, aš kaipmat pristatysiu jums žmoną. O jūs patogiai įsitaisykit.