Филип Дик - Ubikas

— Taip ir yra.

— Žinoma, — rimtai linktelėjo ji gaivą.

— Kodėl jūs kovojate su Džoriu?

— Nes jis mane užpuolė. Grasino taip pat, kaip ir jums. Abu žinome, ką jis daro; viešbučio kambary pats jums paaiškino. Kartais tampa labai stiprus — net įstengia mane išstumti, kai pažadinta šnekuosi su Glenu. Tačiau atrodo, kad jį pažaboju geriau už kitus pusiau gyvus žmones — ir su „Ubiku“, ir be jo. Geriau negu, pavyzdžiui, visa jūsų grupė, veikdama kartu.

— Taip, — tarstelėjo Džo. Gryna teisybė. Įrodymų apstu.

— Kai atgimsiu, — kalbėjo Ela, — Glenas nebegalės su manim tartis. Jums, pone Čipai, padedu dėl labai praktiškų, savanaudiškų priežasčių. Noriu, kad jūs mane pakeistumėt. Noriu, kad Glenas turėtų žmogų, kurį galėtų paprašyti pagalbos ir patarimo, kuriuo galėtų pasikliauti. Jūs tam tikslui idealus: pusiau gyvas darytumėt tą patį, ką ir būdamas gyvas. Taigi mane veda ne visai kilnūs jausmai. Jus išgelbėjau nuo Džorio grynai praktiniais sumetimais. — Ir pridūrė: — Be to, vienas Dievas žino, kaip nekenčiu Džorio.

— Ar jums atgimus aš nemirsiu? — paklausė Džo.

— Jūs visam gyvenimui aprūpintas „Ubiku“. Kaip teigia firmos raštas.

— Gal man pavyks įveikti Džorį.

— Tai yra sunaikinti? — Ela pagalvojo. — Jis nėra nepažeidžiamas. Galbūt laikui bėgant išmoksite jį neutralizuoti. Daugiau turbūt neverta tikėtis. Abejoju, ar įstengtumėt jį sunaikinti, kitaip tariant, suryti, kaip kad jis ryja moratoriume netoli jo esančius pusiau gyvus žmones.

— Velniava! Pasakysiu Glenui Ransaiteriui, kokia padėtis, ir paprašysiu pasirūpinti, kad Džorį išgabentų iš šito moratoriumo.

— Gleno tenai niekas neklausys.

— Tačiau Šionheitas fon Fogelzangas...

— Džorio šeima Herbertui kasmet moka didžiulius pinigus, kad laikytų jį moratoriume ir sugalvotų, kaip tai pateisinti. Beje, kiekvienas moratoriumas turi savo Džorį. Kur pusiau gyvieji, ten ir kova; tai mūsų būties dėsnis, taisyklė. — Ji nutilo. Džo pirmą kartą jos veide išvydo pyktį. Nemalonią įtampą, kuri sudrumstė iš jos sklindančią ramybę. — Reikia kovoti šiapus karsto dangčio, — toliau kalbėjo Ela. — Tiems, kurie yra pusiau gyvybės būsenoje, kuriais minta Džoris. Man atgimus, pone Čipai, turėsite jiems vadovauti. Ar sugebėsite? Bus nelengva. Džoris be atvangos jus alins, kraus ant jūsų naštą, kuri slėgs kaip... — ji stabtelėjo, — ...kaip artėjanti mirtis. Galų gale taip ir yra. Mat pusiau gyvybės būsenoje irgi palengva nykstame. Džoris tik paskubina išnykimą. Nuovargis ir šaltis galų gale vis tiek ateis. Tačiau ne taip greitai.

Aš kas kartą prisiminsiu, ką jis padarė Vendei, pamanė Džo. Tai man pridės jėgų. Daugiau nieko nereikės.

— Štai ir vaistinė, — tarė vairuotojas. Senutėlis gremėzdiškas „Dodge“ žviegdamas sustojo prie šaligatvio.

— Aš su jumis neisiu, — pasakė Ela, kai Džo atidarė dureles ir išsiropštė lauk. — Sudie. Dėkui, kad esat ištikimas Glenui. Dėkui už tai, ką ateity darysite dėl jo. — Ji pasislinko artyn, pabučiavo į skruostą. Jos lūpos buvo pritvinkusios gyvybės. Mažą jos dalelę bučiniu perdavė jam. Pasijuto stiprėliau. — Sėkmės kovoje su Džoriu. — Ji vėl atsitraukė ir ramiai atsišliejo į atlošą, rankinuką pasidėjo ant kelių.

Džo užtrenkė dureles, pastovėjo ir nusvirduliavo į vaistinę. Jam už nugaros suburzgė nuvažiuodamas „Dodge“. Tačiau jis neatsigręžė.

Iškilmingoje, lempų apšviestoje vaistinės salėje Džo pasitiko praplikęs vaistininkas tamsia kostiumo liemene, su varlike ir stropiai išlygintom sintetinėm kelnėm.

— Deja, pone, jau uždarome. Kaip tik ėjau rakinti durų.

— Bet aš įėjau, todėl prašom aptarnauti. — Jis atkišo Elos duotą pažymėjimą. Vaistininkas prisimerkęs pro savo apskritus be rėmelių akinius ėmė žlibinėti gotiškasias raides. — Ar aptarnausite? — vėl paklausė Džo.

— „Ubikas“... Kad, rodos, baigėm. Palaukit, pažiūrėsiu. — Jis apsigręžė eiti.

— Džoris! — ištarė Džo.

— Ką sakot, pone? — grįžtelėjęs paklausė farmacininkas.

— Tu esi Džoris, — pasakė Džo. Dabar jau žinau, pamanė jis. Jau moku jį atpažinti. — Tu sukūrei šitą vaistinę ir viską, kas joje yra, išskyrus „Ubiko“ aerozolio flakonus. „Ubikas“ ne tavo valioj — jis priklauso Elai.

Prisivertęs pajudėti, Džo pamažėle apėjo prekystalį ir prisiartino prie lentynų su vaistais. Žiūrinėjo visas iš eilės, ieškodamas „Ubiko“. Šviesa vaistinėje pritemo, senoviški interjero elementai ėmė nykti.

— Sugadinau visą vaistinėj buvusį „Ubiką“, — plonu berniokišku Džorio balsu pasakė vaistininkas. — Jis vėl virto kepenų ir inkstų balzamu. Iš jo jokios naudos.

— Eisiu kiton vaistinėn, — Džo užsigulė ant prekystalio retai, trūksmingai alsuodamas.

— Bus uždaryta, — atsiliepė Džoris iš praplikusio vaistininko.

— Tada rytoj. Lig ryto ištversiu.

— Neištversi. Be to, anoj vaistinėj „Ubikas“ irgi bus regresavęs.

— Kitam mieste... — sušnibždėjo Džo.

— Kad ir kur nukeliautum, visur „Ubikas“ bus regresavęs. Virtęs tepalu, milteliais, eliksyru ar balzamu. Niekur nepamatysi aerozolio, Džo Čipai. — Prisidengęs praplikusio vaistininko pavidalu, Džoris išsišiepė parodydamas tarsi celiulioidines dantenas.

— Aš galiu... — Džo nutilo sukaupdamas visą gyvastį. Mėgindamas ja sušildyti nuo šalčio stingstantį savo kūną. — Galiu jį grąžinti į dabartį. Į 1999 metus.

— Tikrai, pone Čipai? — Vaistininkas padavė jam keturkampę dėžutę. — Prašom. Atidarykite ir pamatysite...

— Žinau, ką pamatysiu. — Jis sutelkė dėmesį į melsvą balzamo buteliuką. Pasidaryk naujoviškas, liepė jam mintyse, nukreipdamas į jį visą savo troškimą, visą likusią energiją. Niekas nepasikeitė. Esame realiame pasaulyje, kalbėjo Džo balzamo buteliukui. — Aerozolio flakonas... — pasakė garsiai. Ir užsimerkė norėdamas pailsėti.

— Čia ne aerozolio flakonas, pone Čipai, — tarė vaistininkas. Vaikščiodamas po vidų, išjungė šviesas; galiausiai įkišo raktelį kasos aparatan, ir bildėdamas išlindo stalčiukas. Vaistininkas įgudusiais pirštais išėmė banknotus ir monetas, sudėjo į užrakinamą geležinę dėžutę.

— Esi aerozolio flakonas, — pasakė Džo kartoninei dėželei, kurią laikė rankoje. — Dabar 1999 metai, — pridūrė sutelkdamas į tuos žodžius visą valią, atiduodamas jiems visą save.

Užgeso paskutinė lemputė, išjungta pseudovaistininko. Iš gatvės sklindančiuose žibinto atšvaituose Džo žiūrėjo į daiktą, kurį laikė — vis tą pačią dėžutę.

— Gana, pone Čipai, — tarė vaistininkas, atidarydamas duris. — Laikas namo. Ji suklydo, ar ne? Ir jos daugiau nebematysit, per toli nukeliavo pasitikdama savo naująjį gimimą. Pamiršo ir jus, ir mane, ir Ransaiterį. Dabar Ela regi visokiausias šviesas: padūmavusią raudoną, gal ir skaisčiai oranžinę...

— Aš laikau aerozolio flakoną, — pertraukė jį Džo.

— Ne. Man labai gaila, pone Čipai. Tikrai gaila. Bet vis tiek klystate.

Džo padėjo dėžutę ant prekystalio. Oriai nusigręžė ir pradėjo lėtą ilgą kelią per vaistinę durų link, kurias vaistininkas laikė atidaręs, laukdamas jo. Abu tylėjo. Pagaliau Džo išėjo į gatvę, kur jau buvo tamsu.

Paskui jį išsekė ir vaistininkas, pasilenkęs užrakino duris.

— Turbūt pasiskųsiu gamintojui. Dėl... — Džo nutilo. Kažkas suspaudė gerklę, nebegalėjo nei atsikvėpti, nei žodžio ištarti. Paskui gniaužtai atsileido. — Dėl regresuojančios vaistinės, — užbaigė jis.