Филип Дик - Ubikas

— Tie užrašai ant sienų, — priminė Džo. — Rašei, kad mes mirę, o tu gyvas.

— Aš ir esu gyvas, — atšovė Ransaiteris.

— O mes visi — mirę?

— Taip, — ilgai tylėjęs atsakė Ransaiteris.

— Tačiau televizijos reklamoje...

— Norėjau, kad tu nepasiduotum. Ieškotum „Ubiko“. Ir reklama privertė tave ieškoti. Pats žinai, kad visą laiką stengiausi jį tau įduoti, bet žinai, kodėl nepavykdavo; ji mus nuolat nukeldavo į praeitį, pasinaudodama tais savo sugebėjimais. Jos paveiktas „Ubikas“ kas kartą regresuodavo ir tapdavo bevertis. Vienintelė nauda — laiškeliai, kuriuos pridėdavau prie to preparato. — Ryžtingu, energingu mostu ištiesė į Džo savo ilgą smilių. — Ar supranti, su kuo man teko galynėtis? Su ta pačia jėga, kuri jus visus pasiglemžė ir marina vieną po kito. Atvirai kalbant, pats stebiuosi, jog šitiek dar pavyko nuveikti.

— Kada suvokei, kas vyksta? Ar visada žinojai? Iš pat pradžių?

— Iš pat pradžių! — kandžiai pakartojo Ransaiteris. — Ką turi galvoje? Viskas truko mėnesius, gal net metus. Dievai žino, kiek laiko Holis, Mikas, Pet Konli, S. Doulas Melipounas ir Dž. Dž. Ešvudas kūrė savo planus, derino juos ir keitė, minkė lyg tešlą. Štai kaip atsitiko. Buvom nuvilioti į Mėnulį. Sutikom pasiimti Pet Konli, nepažįstamą moterį, kurios sugebėjimų nesupratome. Ko gero, net ir Holis jų iki galo nesuprato. Jos talentas kažkaip susijęs su mokėjimu grąžinti praeitį; ne, tai ne keliavimas laike... pavyzdžiui, ji negali persikelti į ateitį. Tam tikra prasme negali ir persikelti į praeitį: kiek suprantu, ji turi galią išjudinti atvirkštinį procesą, kuris atkuria buvusius materijos formavimosi etapus. Tačiau tu tai žinai, judu su Eliu išprotavote. — Perpykęs sugriežė dantimis. — Elis Hemondas... Kokia netektis! Bet aš nieko negalėjau padaryti: tąkart negalėjau prisibraut prie jūsų kaip dabar.

— Kodėl dabar galėjai? — paklausė Džo.

— Todėl, kad ji nebegali dar toliau nukelti mus į praeitį. Atsinaujino normali laiko tėkmė, iš praeities vėl judame į dabartį, iš jos — į ateitį. Matyt, ji išnaudojo savo galimybes. 1939-ieji — štai ta riba. Toliau jos talentas nebeveikia. Dėl ko? Ji juk įvykdė užduotį, su kuria ją siuntė Holis.

— Kiek žmonių ji pakenkė?

— Tik mums, grupei, kuri buvo Mėnulyje, tame požeminiame kambaryje. Net Zojos Virt ji nepaveikė. Pet sugeba reguliuoti savo skleidžiamo lauko diapazoną. Žemėje visi įsitikinę, kad mūsų grupė nuskrido į Mėnulį ir ten žuvo nuo atsitiktinio sprogimo. Rūpestingasis Stentonas Mikas mus sukišo į šaldyklą, bet su mumis taip ir nepavyko užmegzti kontakto, nes per vėlai susigriebta.

— Kodėl jiems neužteko bombos? — paklausė Džo.

Ransaiteris nustebęs kilstelėjo antakį.

— Kam apskritai jiems reikėjo Pet Konli? — kalbėjo Džo. Net būdamas toks išvargęs ir susinervinęs, jautė, jog čia kažkas ne taip. — Kuriam galui reikėjo išjudinti visą tą regresyvinį mechanizmą ir nugramzdinti mus į atvirkštinę laiko srovę, kad ji nuneštų net į 1939 metus? Nematau jokio tikslo.

— Įdomi mintis, — tarė Ransaiteris, linguodamas galvą ir suraukdamas savo niaurią, lyg akmuo sustingusią kaktą. — Reikia pagalvoti. Luktelėk. — Jis nuėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į parduotuves anapus gatvės.

— Man regis, — pasakė Džo, — kad mes susidūrėme ne su tikslinga, o su piktavališka jėga. Tai nėra esybė, kuri nori mus sunaikinti, nužudyti, likviduoti, kaip profilaktikos įstaigą, bet... — Jis nutilo — galop suprato, kaip yra. — ...neatsakingas padaras, kuriam smagu šitai daryti. Žudyti mus vieną po kito. Taip neturėtų ilgai trukti. Nepanašu, jog čia veiktų Holis: jo stilius — apgalvota, racionali žmogžudystė. O Stentonas Mikas, kiek žinau...

— Tai jau Pet reikalas, — šiurkščiai pertraukė jį Ransaiteris, atsigręždamas nuo lango. — Psichologiniu požiūriu ji sadiste. Tokie žmonės mėgsta musėms plėšyti sparnelius. O ji žaidžia mumis. — Jis žiūrėjo, kaip Džo reaguos.

— Man panašiau į vaiko išdaigas, — pasakė Džo.

— Ar nematai, kokia Pet? Pikta ir pavydi. Pirmiausia nužudė Vendę — nes ant jos užsiuto. Visai neseniai ji žiūrėjo, kaip tu lipi laiptais, ir džiaugėsi, tiesiog mėgavosi tavo kančiomis.

— Iš kur žinai? — apstulbo Džo. Juk laukei šiame kambary, pamanė. Negalėjai matyti. Ir dar: kaip Ransaiteris sužinojo, kad aš eisiu į šitą kambarį?

Ransaiteris garsiai atsiduso.

— Aš tau ne viską pasakiau. Iš tikrųjų... — Nutilo, piktai prikando lūpą ir kalbėjo toliau: — Tai, ką papasakojau, nevisiška tiesa. Mano santykis su šiuo regresuojančiu pasauliu ne visai toks kaip jūsų. Tu neklysti, Džo — aš tikrai per daug žinau. Ir vis todėl, kad šiame pasaulyje esu ateivis iš svetur.

— Ir apsireiški.

— Taip. Palieku ženklus čia vienur, čia kitur. Esminiais momentais ir svarbiausiose vietose. Kaip kad kelių policijos kvitą. Taip buvo ir su Arčerio vaistine...

— Neįrašei jokio reklaminio klipo. Tai buvo tiesioginė transliacija.

Ransaiteris nenorom linktelėjo.

— Kuo skiriasi mūsų padėtis nuo tavo? — paklausė Džo.

— Nori, kad pasakyčiau?

— Taip. — Džo sukluso, nors ir žinojo, ką išgirs.

— Aš nemiriau, Džo. Užrašas ant sienos sakė tiesą. Jūs visi gulite šaldykloj, o aš... — sunkiai kalbėjo Ransaiteris, nežiūrėdamas į Džo. — ...aš sėdžiu Mylimų Žmonių Moratoriumo pasikalbėjimų kambary. Mano paliepimu visi esate sujungti laidais, todėl ir toliau egzistuojate kaip grupė. Aš stengiuosi su jumis susisiekti. Štai kodėl esu ateivis iš svetur, štai iš kur tie mano apsireiškimai, kaip tu vadini. Jau ištisa savaitė, kaip aš bandau jus prikelti aktyviai pusiau gyvybės būsenai. Tik viskas veltui. Užgęstat vienas paskui kitą.

— O kaip su Pet Konli?

— Ji su jumis, pusiau gyva. Prijungta prie visos grupės.

— Ar atvirkštinį procesą ji sukėlė? O gal tai tėra normalūs irimo požymiai, būdingi pusiau gyvybės būsenai?

Džo įsitempęs laukė atsakymo, nuo kurio dabar viskas priklausė.

Ransaiteris krenkštelėjo, susiraukė ir tiesiai šviesiai pasakė:

— Normalūs irimo požymiai. Ir Ela tai patyrė. Esantys pusiau gyvybės būsenoje visi tai patiria.

— Meluoji. — Džo pasijuto, tarsi kas būtų smeigęs į nugarą peiliu.

— Džo, dėl Dievo, aš tau išgelbėjau gyvybę, — verdamas jį žvilgsniu, pasakė Ransaiteris. — Man pavyko prisibrauti prie tavęs tiek, kad grąžinčiau tave į normalią, veiklią pusiau gyvybės būseną — ir ji veikiausiai niekad nesibaigs. Jei nebūčiau laukęs šitam viešbučio kambary, kai tu įšliaužei pro duris... Velniai griebtų, jei ne aš, dabar gulėtum kaip mumija toj išklerusioj lovoj! Aš — Glenas Ransaiteris, tavo šefas, žmogus, kuris kovoja dėl jūsų gyvybių... Čia, realiame pasaulyje, aš vienas stengiuosi dėl jūsų. — Tebežiūrėjo į Džo pasipiktinęs ir nustebęs. Nustebęs ir įskaudintas, lyg nesuvoktų, kas čia darosi. — Ta mergšė, — toliau kalbėjo jis, — toji Pet Konli, būtų tave numarinusi, kaip numarino... — Ir nebaigė.

— Kaip numarino Vendę ir Elį, Edi Dorn ir Fredą Zafskį, o gal jau ir Titą Apostą, — išvardijo Džo.

— Džo, padėtis labai sudėtinga, — susitvardęs tyliai prabilo Ransaiteris. — Paprastais atsakymais jos nepaaiškinsi.

— Visa bėda, kad tu nežinai tų atsakymų, — atrėžė Džo. — Juos tik sugalvojai, sukūrei norėdamas paaiškinti, kaip čia atsiradai. Iš kur visi tie tavo apsireiškimai.

— Aš šitaip nevadinu — judu su Eliu prasimanėt tokį žodį. Nekaltink manęs tuo, ką patys...