Филип Дик - Ubikas

— Ir tu mus žudai, — prabilo Denis. — Vieną po kito. Bet už ką? — Jis kreipėsi į Džo: — Kokią priežastį ji gali turėti? Juk mūsų net nepažįsta.

— Ar dėl to ėjai į Ransaiterio Korporaciją? — kamantinėjo ją Džo. Stengėsi kalbėti ramiai, bet pats išgirdo, kaip balsas ėmė virpėti, ir pajuto sau baisią panieką. — Tave surado ir rekomendavo Dž. Dž. Ešvudas. Jis dirbo Holiui, tiesa? Vadinasi, mus ištikusi nelaimė — ne bombos sprogimas, bet tu?

Pet nusišypsojo.

Ir viešbučio holas sprogo tiesiai Džo į veidą.

XIII

Pakelk rankas, ir pamatysi, kokios dailios tavo linijos! Nauja, itin švelnaus audinio liemenėlė „Ubikas“ ir speciali „Ubiko“ gracija sakyte sako: pakelk rankas ir pamatysi, kaip išgrakštėjai! Užsisegta pagal instrukciją, visą dieną tvirtai, bet nespausdama palaiko dailią biusto formą.

Aplinkui kunkuliavo tamsa, lipdama prie jo lyg suskretusi, šlapia ir šilta vilna. Siaubas, buvęs tik nuojauta, sumišęs su tamsa, tapo apčiuopiamas ir konkretus. Buvau neatsargus, suprato jis. Nepaklausiau Ransaiterio; parodžiau jai šaukimą.

— Kas yra, Džo? — sunerimo Denis. — Kas tau pasidarė?

— Viskas gerai. — Jis jau šiek tiek matė; tamsa išdriko į pilkas horizontalias juostas, tarsi pradėjo sklaidytis. — Tiktai pavargau, — tarė jis ir pajuto, koks pailsęs kūnas. Neatsiminė, kad kada nors būtų šitaip nusikamavęs. Niekada per visą gyvenimą.

— Aš tave pasodinsiu į krėslą, — pasisiūlė Donas Denis.

Džo alkūnę suspaudė ranka, ir jis suprato esąs vedamas. Staiga išsigandęs, kad jį jau reikia vesti, Džo numetė Denio ranką.

— Viskas gerai, — pakartojo. Priešais ėmė ryškėti Denio figūra, jis sutelkė į ją visą dėmesį ir netrukus išvydo XIX ir XX amžių sandūros holą su krištoliniu kandeliabru ir painiu geltonai šviečiančiu lempučių rezginiu. — Leisk man atsisėsti. — Apgraibomis susirado krėslą pintiniu dugnu.

— Ką tu jam padarei? — piktai paklausė Donas Denis Pet.

— Nieko ji man nepadarė, — pasakė Džo, stengdamasis kalbėti kuo tvirčiau. Tačiau balsas spigiai, nenatūraliai užlūžo. Nuskambėjo lyg iš plokštelės, grojamos per dideliu greičiu. Koks plonas balsas. Kaip ne mano.

— Tikra tiesa, — tarė Pet. — Nieko nepadariau — nei jam, nei kam nors kitam.

— Noriu eit į kambarį ir atsigulti.

— Aš tau paimsiu kambarį, — nervingai tarė Denis. Jis sukinėjosi aplinkui Džo, čia išnykdamas, čia atsirasdamas pulsuojančioje šviesoje. Prigesdama ji darėsi blausiai raudona, paskui vėl švystelėdavo geltonai ir vėl prigesdavo. — Tučtuojau grįšiu, — prižadėjo Denis ir nuėjo prie portjė stalo. Pet pasiliko.

— Ar galiu tau kuo padėti? — maloniai paklausė ji.

— Ne, — atsakė. Prireikė didžiausių pastangų šitam žodžiui ištarti: atrodė, jog jis buvo nugrimzdęs kažkokioj ertmėj, kuri atsivėrė jo širdyje, tuštumoj, kuri kas akimirką didėjo. — Gal cigaretę, — pridūrė. Šie du žodžiai atėmė visas jėgas. Širdis ėmė daužytis. Nuo pašėlusio jos plakimo pasidarė dar sunkiau — jį tarsi prislėgė didžiulis svoris, suspaudė milžiniškas kumštis. — Ar turi? — dar paklausė ir pakėlė akis, ieškodamas jos raudonoje migloje. Pulsuojančiam iliuzinės tikrovės mirgėjime.

— Deja, neturiu.

— Kas... man yra?

— Gal širdies nepakankamumas, — atsakė Pet.

— Kaip manai, ar viešbutyje yra gydytojas? — vargais negalais išspaudė jis.

— Abejoju.

— Gal sužinotum? Paieškotum?

— Man regis, tau tik psichosomatinis negalavimas. Ne liga. Praeis.

— Gavau tau kambarį, Džo, — grįžęs pranešė Donas Denis. — Antrame aukšte, 203. — Jis nutilo, ir Džo pajuto jo įdėmų, susirūpinusį žvilgsnį. — Džo, tu baisiai atrodai. Toks nusilpęs, tiesiog vėjo nupučiamas. Viešpatie, žinai, ką man primeni? Lygiai taip atrodė Edi Dorn, kai mes ją radome.

— Nieko panašaus, — atšovė Pet. — Edi Dorn mirė. O Džo gyvas. Juk taip, Džo?

— Noriu eit viršun. Noriu gult. — Kaži kaip vis dėlto atsikėlė. Širdis suplazdėjo lyg abejodama, akimirką sustojo ir vėl ėmė mušti, daužytis į krūtinę tartum geležies luitas, trankantis betono plokštę. Kiekvienas dūžis sukrėsdavo visą kūną. — Kur liftas?

— Aš tave nuvesiu, — tarė Denis. Vėl jo ranka suspaudė Džo alkūnę. — Vos pastovi ant kojų. Pasidarei kaip plunksnelė. Kas tau yra, Džo? Ar gali atsakyti? Ar žinai? Pamėgink paaiškinti.

— Jis nežino, — pareiškė Pet.

— Reikia iškviesti gydytoją, — nusprendė Denis. — Nedelsiant.

— Ne, — pasakė Džo ir pamanė: kai atsigulsiu, bus geriau. Jį traukė kažkokia galinga jėga, nešė nelyginant atoslūgis, vertė gultis. Jautė vienintelį norą: išsitiesti aukštielninkam ir gulėti vienui vienam viešbučio kambaryje. Kur jo niekas nematytų. Reikia eit iš čia. Privalau būti vienas. Bet kodėl? Jis nežinojo; tiesiog užėjo intuityvus, nesąmoningas, nesuprantamas noras.

— Eisiu pakviesti gydytojo, — tarė Denis. — Pet, pabūk su juo. Neišleisk iš akių. Grįšiu kaip galėdamas greičiau.

Denis nuėjo — Džo lyg pro rūką matė jį nutolstant. Atrodė, kad jis traukiasi ir mažėja. Galop visai išnyko. Liko Patricija Konli, bet Čipas jautėsi toks pat vienišas. Nors ji buvo šalia, pasijuto visiškai izoliuotas.

— Na, Džo, — prabilo ji, — ko norėtum? Pasakyk, ką turiu padaryti.

— Liftas... — sušvokštė jis.

— Nori, kad nuvesčiau prie lifto? Mielai.

Mergina ėmė eiti, jis mėgino sekti paskui ją. Jam rodės, kad ji žengia nepaprastai greitai. Neatsigręžia ir nepalaukia — jis vos ją beįžiūrėjo. Ar ji iš tikrųjų taip greit juda? Ne, čia aš kaltas: vos velkuosi spaudžiamas Žemės traukos. Kūnas virto gryna mase. Jautė jį vieninteliu aspektu — kaip daiktą, veikiamą svorio jėgos. Vienintelė savybė, vienintelis požymis. Ir vienintelis pojūtis — inercija.

— Neik taip greitai, — pasakė. Pet jis nebematė, lengvai žingsniu ji išslydo iš jo akiračio. Sustojo, nes užduso, nebegalėjo paeiti. Juto, kaip veidu žliaugia prakaitas, o akis graužia sūrus skystimas. — Palauk.

Pet vėl išdygo šalia. Ji pasilenkė, ir prie jo priartėjo jos veidas. Tobuli, ramybės kupini bruožai. Jokios užuojautos, šaltas ir objektyvus mokslininkės žvilgsnis.

— Nori, kad nušluostyčiau prakaitą? — paklausė ji ir išsitraukė mažą dailią nosinaitę nėrinių kraštais. Šypsojosi, kaip ir anksčiau.

— Nuvesk į liftą. — Jis privertė savo kūną judėti. Žingsnis. Dar vienas. Jau mauti liftas ir šalia jo laukiantys žmonės. Senoviškas ciferblato pavidalo diskas virš sustumiamu jų durų. Raityta rodyklė svyravo tarp trijų ir keturių, pakrypo į kairę, prie trijų, paskui vėl suvirpo tarp trijų ir dviejų.— Aš tuoj, — tarė Pet. Iš rankinuko ji išsiėmė cigaretes ir žiebtuvėlį, užsirūkė išpūsdama pro nosį pilkų dūmų sruogą. — Liftas prieštvaninis, — pareiškė Pet, ramiai susidėjusi rankas. — Žinai, ką? Man rodos, tai toks senovinis atviras geležinis narvas. Ar nebijosi?

Rodyklė praslinko pro skaičių 2, susvyravo ties 1 ir ryžtingai sustojo žemiau. Atsidarė durys.

Džo išvydo grotuotą ažūrinį narvą. Ant kėdės sėdėjo livrėja apsirengęs liftininkas ir spaudė valdymo rankeną.

— Kylam į viršų, — pranešė jis. — Prašom pasislinkti toliau nuo durų.

— Aš į jį nelipsiu, — pasakė Džo.

— Kodėl? — paklausė Pet. — Gal manai, kad lynas trūks? Tu šito bijai? Matau, kad bijai.

— Tą patį ir Elis matė.