Филип Дик - Ubikas

Taip ir yra, pamanė Džo. Aišku, kad ji nebegali keliauti laike. Iš tikrųjų dabar juk ne 1939, esam visiškai už laiko ribų. Tai įrodo, kad Elis neklydo. Ir tas užrašas sakė tiesą. Mes visi pusiau gyvybės būsenoj, kaip ir teigė anų eilučių autorius.

Tačiau Džo savo draugams, sėdintiems automobilyje, nieko nesakė. Kam aiškinti, kad padėtis beviltiška? Netrukus patys įsitikins. Protingesni, kaip Denis, gal jau ir supranta — iš to, ką papasakojau, ir iš savo patirties.

— Atrodo, labai susirūpinai, kad jos sugebėjimai dingo, — pasakė Donas Denis.

— Žinoma. Tikėjausi, kad bus galima viską pakeisti.

— Ne vien dėl to, — tarė Denis, paakintas nepaprastos intuicijos. — Jaučiu iš... — mostelėjo jis, — turbūt iš tavo baiso. Žodžiu, suprantu. Tai turi kažkokią prasmę. Yra svarbu. Ir tau kai kas paaiškėjo.

— Toliau tiesiai važiuoti? — paklausė Džo, lėtindamas ties kryžkele greitį.

— Suk dešinėn, — liepė Tipė Džekson.

— Pamatysi plytų namą su vertikaliai slenkančiu neoniniu pavadinimu, — ėmė aiškinti Pet. — „Meremonto“ viešbutis. Klaiki skylė. Dviems kambariams vienas tualetas, o vietoj dušo vonia. O jau maistas! Neįmanomas. Atsigert gali tik kažkokio marmalo „Nehl“.

— Man miestas patiko, — paprieštaravo Donas Denis. — Natūrali jautiena, o ne sintetiniai proteinai. Tikra lašiša...

— Su pinigais neturite vargo? — paklausė Džo. Staiga užpakaly išgirdo pratisą kauksmą. — Kas čia dabar? — atsigręžė jis į Denį.

— Nežinau, — nervingai atsakė Denis.

— Policijos sirena, — apšvietė juos Semis Mandou. — Nepasignalizavot, kad suksit.

— Kaip aš galėjau pasignalizuoti? Prietaisų skyde nėra mygtuko posūkiui rodyti.

— Reikėjo ranką iškišti, — mokė Semis. — Sirena kaukė visai čia pat. Atsigręžęs Džo pamatė, kad juos prisivijo motociklininkas. Nežinodamas, ką daryti, ėmė važiuoti lėčiau. — Sustokit prie krašto, — patarė Semis.

Džo pasuko prie šaligatvio ir sustojo.

Nulipęs nuo motociklo, prie jų žengė jaunas policininkas didelėm piktom akim žiurkiškame veide.

— Prašom vairuotojo pažymėjimą, — nužvelgęs Džo, pasakė jis.

— Neturiu, — prisipažino Džo. — Rašykit kvitą ir leiskit važiuoti. — Jis pamatė viešbutį. Donui Deniui tarė: — Žinai, veskis tenai visus.

„Willys-Knight“ nuvažiavo viešbučio link. Donas Denis, Pet, Semis Mandou ir Tipė Džekson išlipo ir nuėjo paskui „Willys-Knight“, kuris jau sustojo priešais pastatą. Džo liko vienas su policininku.

— Ar turite kokį nors asmens dokumentą? — paklausė šis.

Džo padavė jam savo piniginę. Raudonu pieštuku policininkas išrašė kvitą, atplėšė ir atkišo Džo.

— Neparodėte posūkio. Neturite vairuotojo pažymėjimo. Prieraše nurodyta, kur ir kada privalot prisistatyti. — Policininkas užvertė kvitų bloknotėlį, atidavė Džo piniginę, nužingsniavo prie motociklo, užvedė jį ir nuzvimbė net neatsigręžęs.

Džo išsiblaškęs dirstelėjo į šaukimą, prieš įsikišdamas jį kišenėn. Po to iš lėto perskaitė. Raudonu pieštuku pažįstama rašysena įspėjo:

Tau gresia daug didesnis pavojus, negu aš maniau. Tai, ką sakė Pet Konli...

Laiškas nutrūko. Vidury sakinio. Įdomu, kas būtų buvę toliau? Gal šaukime yra tęsinys? Kitoj lapelio pusėj nieko nebuvo, apvertė vėl. Ranka rašytas tekstas išnyko, bet lapelio apačioje smulkutėmis nelygiomis raidėmis buvo išspausdinta:

Apsilankyk Arčerio vaistinėje, kuri nebrangiai parduoda patikimus, gerai patikrintus namų apyvokoj vartojamus preparatus ir vaistus.

Nelabai kas aiškiau, pamanė Džo. Bet, žinoma, tekstas ne toks, kurio galėjai tikėtis De Moino kelių policijos šaukime, taigi dar vienas ženklas, kaip ir žodžiai, parašyti raudonu pieštuku.

Išlipęs iš „Pierce-Arrow“, jis įžengė į artimiausią krautuvėlę, prekiaujančią spauda, saldumynais ir tabako gaminiais.

— Ar galima pasižiūrėti į telefonų knygą? — paklausė jis drūtą vyrą, parduotuvės savininką.

— Antai ten, — draugiškai tarė krautuvininkas, storu nykščiu parodydamas sau už nugaros.

Džo susirado knygą ir tamsiame prieblandoj paskendusios krautuvikės užkaboryje ėmė ieškoti Arčerio vaistinės adreso, bet nieko nepešė.

Užvertęs knygą, Džo priėjo prie savininko, kuris tą valandėlę kažkokiam berniukui pardavė pakelį „Necco“ vaflių.

— Gal kartais žinote, kur galėčiau rasti Arčerio vaistinę?

— Niekur, — atsakė pardavėjas. — Tiksliau — dabar jau niekur.

— Kaip suprast?

— Prieš daug metų uždaryta.

— Bent pasakykit, kur ji buvo. Nubraižykit planą, kaip nueiti.

— Nereikia plano, pasakysiu kur. — Dičkis vyras palinko į priekį ir parodė krautuvėlės duris. — Matot stulpelį su kirpyklos iškaba? Eikit prie jo ir atsigręžkit į šiaurę. Šiaurė tenai. — Jis mostelėjo ranka. — Pamatysit seną geltoną namą su puošniu frontonu. Antram aukšte keli kambariai dar gyvenami, bet apačioj, kur buvo parduotuvės, jau tušti. Tačiau dar įžiūrėsit užrašą „Arčerio vaistinė“. Lengvai rasit. Matot, kaip buvo: Edis Arčeris susirgo gerklės vėžiu ir...

— Dėkui, — tarstelėjo Džo ir išėjo iš krautuvėlės į blyškią saulės šviesą; greit žengė per gatvę stulpelio link ir, kaip liepta, atsigręžė į šiaurę.

Toli, beveik gatvės gale, jis pamatė aukštą geltoną namą vietom nusilupusiu tinku. Namas jam pasirodė keistokas. Atrodė, lyg jis virpa ir svyruoja tolydžio keisdamas savo pavidalą: čia solidus realaus pasaulio daiktas, čia kažkokia efemeriška forma. Viena tos vibracijos fazė trukdavo kelias sekundes ir iškart pereidavo į priešingą; fazių kaita, buvo tokia reguliari, tarsi būtų pulsavusi kokia gyva būtybė.

Gal jau man galas, pamanė Džo ir pasuko apleistos vaistinės linkui, neatitraukdamas nuo jos akių: žiūrėjo, kaip namas pulsuoja, kaip keičiasi sulig abejomis fazėmis. Priėjęs visai arti, pamatė, kokie gi tie pasikeitimai. Stabilesnėje, realesnėje fazėje tai buvo Džo epochos namų apyvokos prekių parduotuvė: joje savitarna, vietoj pardavėjų — homeostatiniai aparatai, lentynose — dešimtys tūkstančių prekių, reikalingų moderniam butui. Džo visą gyvenimą naudojosi itin patogiomis tokio tipo parduotuvėmis, kurias kontroliavo kompiuteriai.

Efemeriškoje fazėje pastatas virsdavo maža senamadiška vaistinėle su rokoko stiliaus puošyba. Ankštose vitrinose Džo matė diržus nuo išvaržos, eiles akinių stiklų, piestelę su grūstuvėliu, buteliukus visokiausių tablečių, užrašą DĖLĖS, didelius butelius stikliniais kamščiais su turtingu Pandoros paveldu — patentuotais vaistais ir mikstūromis, kurios nei gydo, nei kenkia... Pastebėjo ir žodžius ARČERIO VAISTINĖ, išvedžiotus lentinėje iškaboje viršum lango. Ir nė ženklo tuščio, apleisto, uždaryto pirmojo aukšto — 1939 metai kažkodėl peršokti. Taigi, kai įeisiu į vaistinę — arba šoktelėsiu dar toliau praeitin, arba atsidursiu savo epochoje. O man turbūt reikia senesnės praeities, prieš 1939 metus.

Valandėlę stovėjo visa esybe jausdamas besikaitaliojančias fazes, kurios jį nešiojo tartum potvyniai ir atoslūgiai: čia nuplukdo atgal, čia vėl išmeta dabartin. Praeiviai nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio; tikriausiai jie nematė to, ką regėjo Džo: nei Arčerio vaistinės, nei 1999 metų ūkinių prekių parduotuvės. Tai labiausiai ir glumino.

Tą akimirką, kai namas atgavo senąjį pavidalą, Džo žengė į vidų. Atsidūrė Arčerio vaistinėje.

Dešinėje ilgas prekystalis marmuriniu viršum. Lentynose išblukusios dėžutės. Vaistinė, sakytum, skendėjo juodumoje: ne vien todėl, kad nebuvo šviesos, bet dėl to, kad išdažyta slepiamom spalvom; toks vaizdas, lyg norėta, kad kambarys susilietų su šešėliais, kad jame visą laiką būtų prieblanda. Slogi, tiršta atmosfera slėgė Džo ir gniuždė nelyginant sunki našta, užversta jam ant nugaros. Vibracijos liovėsi, bent jau jis jų nebejautė. Nebuvo tikras, ar pasirinko teisingą fazę, ėmė galvoti, ką jam būtų davęs alternatyvinis variantas. Gal būčiau grįžęs — net galutinai — į savo laikus, spėliojo jis. Palikęs šį deformuotą pasaulį, nuolat besiritantį atgalios. Bet šaukštai popiet. Jis vaikštinėjo po vaistinę, žiūrinėdamas žalvarinius indus ir medžio, turbūt riešutmedžio, baldus... Pagaliau priėjo prie receptų langelio vaistinės gale.