Филип Дик - Ubikas

— Artimiausius penkerius metus nelabai turėsite kuo džiaugtis, — tarė Džo.

— Kodėl gi ne? Visa Ajovos valstija mano taip, kaip aš. Žinote, kas jūs tokie, Ransaiterio darbuotojai? Iš to, ką jūs pasakėte ir ką šnekėjo kiti, sprendžiu, kad esate profesionalūs agitatoriai. — Blisas dėbtelėjo į Džo įžūliu, savim pasitikinčiu žvilgsniu.

Džo nieko jam nesakė. Žvelgė į pro šalį bėgančius senoviškus namus iš plytų, medžio ir betono, keistus automobilius, kurių dauguma, atrodo, buvo juodi, ir mąstė, ar iš visos grupės tik jis vienas susidūrė su šiuo trisdešimt devintųjų metų gyvenimo aspektu. Niujorke viskas bus kitaip, tikino jis save, o čia — Biblijos viešpatystė, Vidurinieji Vakarai, kur vyrauja izoliacionistai. Mes čia nepasiliksim, apsigyvensim arba Rytų, arba Vakarų pakrantėje.

Tačiau jis intuityviai jautė, kad būtent dabar iškilo svarbiausia jų problema. Mes per daug žinome, suvokė jis, kad šitokiu laiku galėtume ramiai gyventi. Jei būtume grįžę dvidešimt ar trisdešimt metų į praeitį, tada mūsų psichika lengviau prisitaikytų. Vėl išgyventi „Gemini“ programą ir primityvius pirmuosius „Apolono“ skrydžius gal ir nelabai įdomu, bet įmanoma. Betgi šis istorijos tarpsnis...

Žmonės dar tebesiklauso septyniasdešimt aštuntojo greičio plokštelės „Dvi juodos varnos“. Ir Džo Penerio. Taip pat programos „Mert and Marge“. Didžioji depresija dar nesibaigusi. Mūsų laikų Žemės gyventojai turi kolonijų Marse ir Mėnulyje, mes tobuliname tarpžvaigždinius skrydžius, o šitie nesugeba susitvarkyti su Oklahomos dykynėmis.

Šitas pasaulis gyvena pagal Viljamo Dženingso Brajeno retoriką, Skoupso „beždžionių procesas“ tebėra gyvas ir aktualus. Jokiu būdu neįstengsime pritapti prie jų pažiūrų, moralės, politinės ir sociologinės terpės. Šitiems žmonėms mes esame profesionalūs agitatoriai, dar blogesni už fašistus, gal net grėsmingesni už komunistų partiją. Mes — pavojingiausi šios epochos agitatoriai. Blisas absoliučiai teisus.

— Iš kur jūs visi atsiradot? — paklausė Blisas. — Tikrai negyvenate Jungtinėse Valstijose? Gal aš klystu?

— Ne, neklystat, — tarė Džo. — Mes esam Šiaurės Amerikos Konfederacijos piliečiai. — Iš kišenės jis išsitraukė dvidešimt penkių centų monetą su Ransaiterio atvaizdu ir padavė Blisui. — Turėkit atminimui.

Dirstelėjęs į pinigą, Blisas aiktelėjo.

— Šitas profilis! Tai juk velionis! Ponas Ransaiteris! — Įdėmiau pasižiūrėjęs išblyško. — O data! 1997-ieji metai!

— Neišleiskit, pasitaupykit, — patarė Džo.

Kai „Willys-Knight“ pasiekė Kukliojo Pastoriaus laidojimo biurą, pamaldos jau buvo pasibaigusios. Ant plačių baltų medinių dviaukščio namo laiptų stovėjo grupė žmonių, ir Džo iš karto juos visus pažino. Štai pagaliau ir jie: Edi Dorn, Tipė Džekson, Džonas Ildas, Frensė Speniš, Titas Apostas, Donas Denis, Semis Mandou, Fredas Zafskis ir — Pet. Mano žmona, tarė sau Džo, vėl apstulbintas jos grožio: juodų kaip naktis plaukų, sodrios akių ir odos spalvos, viso jos išvaizdos kontrastiškumo.

— Ne, — ištarė jis balsu, lipdamas iš automobilio. — Ji nebe žmona. Ištrynė tai. — Tačiau prisiminė, kad ji pasiliko žiedą. Originalų kaltinio sidabro žiedą su nefrito akute, kurį abu išsirinkom... tik tiek ir liko. Bet kaip sunku vėl su ja susitikti. Ir iš naujo pajusti nutrūkusios santuokos nuotaiką. Santuokos, kuri nė neegzistavo — ją primena tik žiedas. Kurį Pet panorėjusi gali bet kada sunaikinti.

— Labas, Džo Čipai, — šaltai, beveik kandžiai pasisveikino Pet, įdėmiai jį apžiūrinėdama.

— Labas, — nesmagiai tarė jis. Kiti taip pat jį ėmė sveikinti, bet jis matė vien tiktai Pet.

— O kur Elis Hemondas? — paklausė Donas Denis.

— Elis mirė. Ir Vende Rait.

— Apie Vendę jau žinom, — ramiai atsakė Pet.

— Ne, mes nežinojom, — atrėmė Donas Denis. — Įtarėm, bet nebuvom tikri. Bent jau aš. — Džo jis paklausė: — Kas jiems atsitiko? Nuo ko jie mirė?

— Nuo išsekimo, — atsakė Džo.

— Kodėl? — kimiai savo ruožtu paklausė Titas Apostas, sprausdamasis į ratą, supantį Džo.

— Džo Čipai, paskutiniai žodžiai, kuriuos tu pasakei prieš išeidamas su Eliu Hemondu... — įsikišo Pet.

— Pats žinau, ką pasakiau, — atkirto Džo.

— Kažką kalbėjai apie metus. Sakei: „Praėjo šitiek metų“. Ką tai reiškia?

— Pone Čipai, — susijaudinusi kreipėsi Edi Dorn, — nuo mūsų atvykimo miestas be galo pasikeitė. Mes nieko nesuprantam. Ar jūs tą patį matote? — Ranka ji apvedė laidojimo biurą, gatvę ir kitus namus.

— Kad aš nežinau, ką jūs matote, — atsakė Džo.

— Baik, Čipai, — piktai metė Titas Apostas. — Neišsisukinėk. Dėl Dievo, pasakyk, kaip tau atrodo šitas miestas. Šitas trantas. — Jis mostelėjo į „Willys-Knight“. — Tu juo atvažiavai. Pasakyk mums, kas tai. Pasakyk, kuo tu atvažiavai.

Visi laukė įbedę akis į Džo.

— Pone Čipai, — sumekeno Semis Mandou, — čia juk tikras senovinis automobilis, ar ne? — Jis nusijuokė. — Kiek jam metų?

— Šešiasdešimt devyneri, — atsakė Džo pagalvojęs.

— Taigi trisdešimtųjų metų, — pasakė Tipė Džekson Donui Deniui. — Maždaug taip ir manėm.

— Mes manėm, kad trisdešimt devintų, — ramiai patikslino Donas Denis negarsiu rimtu baritonu. Jokios isterijos. Net tokiomis aplinkybėmis.

— Labai nesunku nustatyti, — tarė Džo. — Niujorke, savo bute, žvilgtelėjau į laikraštį. Rugsėjo dvyliktos. Taigi šiandien 1939-ųjų rugsėjo trylikta. Prancūzai įsitikinę, kad pralaužė Zygfrido liniją.

— Vien jau todėl gali dvėst iš juoko, — leptelėjo Džonas Ildas.

— Aš tikėjausi, kad jūs, kaip nemaža grupė, grįšit į artimesnę praeitį. Ką gi, apsirikau.

— Jeigu trisdešimt devintieji, vadinasi, trisdešimt devintieji, — spigiu balsu prašneko Fredas Zafskis. — Visi patinam tą pačią tikrovę. O kas mums belieka? — Jis energingai mostikavo rankom, lyg norėdamas visus palenkti savo pusėn.

— Užsirauk, Zafski, — irzliai nutildė jį Titas Apostas.

— O tau kaip viskas atrodo? — paklausė Džo Pet.

Ji gūžtelėjo.

— Negūžčiok. Atsakyk.

— Mes persikėlėm į praeitį.

— Ne visai.

— Tad ką, tavo manymu, padarėme? Persikėlėm į ateitį?

— Niekur mes nepersikėlėm, — pasakė Džo. — Kur buvom, ten ir esam. Tačiau kažkodėl — dėl kurios nors iš galimų priežasčių — tikrovė pasitraukė atgal; praradusi atsparos taškus, grįžo į ankstesnes formas. Formas, kurias ji turėjo prieš šešiasdešimt metų. Ji gali dar toliau trauktis. Bet šiuo tarpu man labiau rūpi, ar jums buvo pasirodęs Ransaiteris.

— Ransaiteris, — šįsyk beveik isteriškai prapliupo Donas Denis, — guli šitam name, savo karste, šaltas kaip ledas. Mes jį matėm tik tokiu pavidalu ir kitokio nesitikim pamatyti.

— Ar žodis. „Ubikas“ jums ką nors sako, pone Čipai? — paklausė Fransiska Speniš.

Džo ne iš karto suvokė, ką ji pasakė.

— Varge mano, nejaugi nemokat atskirti, kai...

— Frense sapnuoja tokius sapnus, — paaiškino Tipė Džekson. — Visada jai kas nors sapnuojasi. Frense, papasakok jam, kaip sapnavai „Ubiką“. — Kreipdamasi į Džo, pridūrė: — Dabar Frensė tau papasakos, taip sakant, „Ubiko“ sapną. Vakar sapnavo.

— Tai ir yra „Ubiko“ sapnas, — susijaudinusi tarė Fransiska Speniš, nervingai sunerdama rankas. — Paklausykit, pone Čipai, aš pirmą kartą regėjau tokį sapną. Iš dangaus nusileido tarsi kokia Dievo ranka. Didžiulė kaip kalnas. Aš iškart supratau, kokia ji svarbi; sugniaužtas kumštis atrodė it uola, ir aš žinojau, kad jame esama kažko be galo vertinga, nuo ko priklauso mano ir visų Žemės žmonių gyvenimas. Aš laukiau, kad kumštis atsigniaužtų, ir pagaliau atsigniaužė. Ir aš pamačiau, kas jame yra.