Филип Дик - Ubikas

— Ką gi, Džo, lieka vienintelis kelias į tavo kambarį — laiptai. O tu jais neužlipsi, esi pernelyg silpnas.

— Užlipsiu. — Žengė žingsnį šonan, dairydamasis laiptų. Nebematau! — pamanė jis. Negaliu jų įžiūrėti! Jį slegiantis svoris suspaudė plaučius, kvėpuoti buvo sunku ir skausminga. Prisiėjo sustoti vien tam, kad galėtų įtraukti oro. Gal man širdies priepuolis? Jeigu taip, negalima lipti laiptais. Tačiau noras, begalinis troškimas būti vienam dar sustiprėjo. Užsirakinti tuščiame kambaryje ir tyliai gulėti. Išsitiesti ir su niekuo nekalbėti, nejudėti. Ir nesukti sau galvos dėl jokių problemų. Niekas net nežinos, kur aš. Kažkodėl tai atrodė labai svarbu — kad niekas nežinotų, nematytų. Labiausiai Pet. Tik jau ne ji. Jos neturi būt šalia manęs.

— Štai čia, — tarė Pet ir parodė jam, kur eiti, truputį pasukdama jį į kairę. — Tiesiai prieš tave. Įsikibk turėklų ir žygiuok viršun, į lovą. Aišku? — Lengvai, tarsi šokdama, ji ėmė lipti laiptais. Grakščiai pirštų galais žengė nuo pakopos ant pakopos. — Ar įveiksi?

— Aš... nenoriu... kad eitum... su manim.

— Na, ką tu! — Ji neva užjaučiamai caktelėjo liežuviu. Juodos akys sužibo. — Gal bijai, kad nepasinaudočiau tavo silpnumu? Ir nepadaryčiau ko nors bloga?

— Ne. — Jis papurtė galvą. — Tiktai noriu... būti... vienas. — Įsitvėręs turėklų, pasikėlė ant pirmos pakopos. Laikydamasis ant jos, pakėlė galvą ir pabandė įžiūrėti, kur baigiasi laiptai. Ar aukštai, ar daug pakopų.

— Ponas Denis prašė, kad pabūčiau su tavim. Galėsiu tau paskaityti ar atnešti, kas reikalinga. Slaugyti tave.

Jis užkopė dar vieną laiptelį.

— Vienas... — išstenėjo Džo.

— Galima pažiūrėti, kaip lipsi? Įdomu, per kiek laiko užsiropši. Jeigu iš viso užsiropši.

— Užlipsiu. — Jis užkėlė koją ant kito laiptelio, įsitvėrė turėklo ir ėmė tiestis viršun. Širdis tiesiog lipo per gerklę. Jis užsimerkė ir šniokšdamas sunkiai įtraukė oro.

— Hm, ar ir Vende taip darė? Ji juk buvo pirma, taip?

— Aš... ją... mylėjau.

— O, žinau. Dž. Dž. Ešvudas man sakė. Perskaitė tavo mintis. Su Dž. Dž. labai susidraugavau. Daug laiko praleisdavom kartu. Tarp mūsų prasidėjo lyg ir romanas. Taip, romanas.

— Mūsų... — pradėjo Džo, — ...teorija... — Jis giliau įkvėpė. — ...teisinga, — užbaigė jis. Įveikė dar vieną laiptelį, paskui su didžiausiu vargu — dar vieną. — Tu ir Dž. Dž.... susitarėt su Holiu. Sunaikinti...

— Taip ir buvo, — patvirtino Pet.

— Geriausius mūsų inercialus. Ir Ransaiterį. Visus nužudyti. — Jis pakilo dar laiptelį. — Mes nesam pusiau gyvybės būsenoje. Mes ne...

— Na, ir mirkit, — pasakė Pet. — Tačiau tu dar nesi miręs. Bet po vieną išmirsit. Ai, kam burną aušinti? Kam šnekėt vis tą patį? Neseniai viską man pasakei ir kartodamas, žinai, pradedi įkyrėti. Taip, esi labai nuobodus ir pedantiškas žmogus, Džo. Beveik toks pat nuobodus, kaip ir Vende Rait. Būtų buvusi graži pora.

— Todėl Vende ir mirė pirmoji, — ištarė jis. — Ne todėl, kad atsiskyrė... nuo grupės. O todėl... — Širdį pervėrė dieglys, jis susirietė. Statė koją ant aukštesnio laiptelio, bet nepataikė ir suklupo. Pajuto, kad sėdi susigūžęs kaip... Kaip Vende spintoje. Būtent. Ištiesęs ranką, suėmė švarko rankovę. Ir timptelėjo.

Medžiaga plyšo. Sausas sudūlėjęs audinys drisko lyg pigus pilkas popierius. Skydo tarsi apvalkalas, kuriuo vapsvos dengia savo lizdus. Viskas aišku. Netrukus ir paskui jį nusidrieks audinio skiaučių pėdsakai. Šiukšlinas takas, vedantis į viešbučio kambarį, kur jo laukia taip geidžiama vienatvė. Paskutiniai judesiai, valdomi kažkokio tropizmo. Jėga, stumianti jį į mirtį, irimą ir nebūtį. Baisūs alcheminiai procesai vedė jį į kapą.

Užlipo dar vieną laiptelį.

Įveiksiu, ūmai suprato jis. Mane stumianti jėga graužia mano kūną; štai kodėl Vende ir Elis, ir Edi, — o dabar jau ir Zafskis — mirdami suiro, iš jų liko tarytum kokios lupenos, tuščias besvoris kiautas. Toji galybė grumiasi su milžiniška traukos jėga, todėl ir ėda silpstantį kūną. Tačiau mano kūne užteks peno, kad užlipčiau viršun. Tebeveikia biologinė būtinybė, ir tikriausiai netgi Pet, išjudinusi tą galybę, nesukliudys. Kaži, ką ji jaučia stebėdama, kaip jis kopia? Panieką? Pakėlė galvą, ieškodamas jos akimis, ir pamatė. Gyvas, ryškus veidas. Jame tik smalsumas. Jokio priešiškumo. Veikiau abejingumas. Jis nenustebo. Pet nė nekrustelėjo, kad jam padėtų ar sukliudytų. Džo tai pasirodė visai teisinga.

— Gal geriau? — paklausė Pet.

— Ne. — Kiek atsitiesęs įveikė dar vieną laiptelį.

— Atrodai kitaip. Ne toks sugniužęs.

— Nes žinau, kad užlipsiu.

— Nebetoli, — pritarė Pet.

— Nebeaukštai, — pataisė ją Džo.

— Tu neįmanomas. Koks priekabus, koks smulkmeniškas. Net merdėdamas... — Ji susigriebė ir gudriai pasitaisė: — Net tada, kai tau atrodo, jog merdėji. Man nereikėjo ištarti šito žodžio. Gali tave per daug prislėgti. Pasistenk nenusiminti. Gerai?

— Pasakyk... kiek liko... laiptelių.

— Šeši. — Ji lengvai ir tyliai nusliuogė aukštyn. — Atsiprašau — dešimt. Ar devyni. Turbūt devyni.

Džo vėl užlipo ant laiptelio. Paskui dar. Ir dar. Nebešnekėjo. Net nebežiūrėjo į priekį. Slinko kaip sraigė nuo vieno laiptelio ant kito, atsimušdamas į kietą plokštumą, jausdamas, kaip ima rastis tam tikras įgudimas, leidžiantis tiksliai dozuoti kūno judesius ir bemaž išsekusias jėgas.

— Jau čia pat viršus, — linksmai tarė Pet. — Ką pasakysi, Džo, apie savo didįjį kopimą? Didžiausią kopimą per visą žmonijos istoriją. Ne, netiesa. Prieš tave tą patį darė Vende, Elis, Edi ir Zafskis. Bet stebėjau tik tave.

— Kodėl mane?

— Tavo mirtį, Džo, noriu matyti dėl tos primityvios intrigėlės Ciuriche. Kuomet viską taip patvarkei, kad Vende Rait praleistų naktį su tavim viešbutyje. Šiąnakt bus kitaip. Tu būsi vienas.

— Ir aną naktį... buvau... vienas. — Dar laiptelis. Jis mėšlungiškai užsikosėjo. Per šlapią veidą ėmė ristis prakaito lašai, nusinešdami veltui iššvaistytą energiją.

— Vende ten buvo. Ne tavo lovoje, bet kitur. Pramiegojai jos apsilankymą. — Pet nusijuokė.

— Stengiuosi... nekosėti, — pasakė Džo. Įveikė dar du laiptelius ir suprato, kad beveik užlipo. Kaži, kiek laiko jis praleido ant tų laiptų? Net neįsivaizduoja.

Staiga išsigando pajutęs ne vien išsekimą, bet ir šaltį. Kada tai prasidėjo? Turbūt senokai: šaltis smelkėsi kūnan pamažu, jis tik dabar jį pajuto. Dieve mano, ištarė mintyse visas drebėdamas. Atrodė, jog drebulys net kaulus purto. Šitas šaltis baisesnis nei Mėnulyje, daug baisesnis, čia šalčiau negu viešbučio kambary Ciuriche. Ten buvo šaltis, o čia speigas.

Metabolizmas, mąstė jis, tai degimas, panašiai kaip besikūrenančioje krosnyje. Šiam procesui pasibaigus, gyvenimas baigiasi.

Žmonės tikriausiai ne taip supranta pragarą. Pragaras — tai šaltis, ten viskas šąla. Kūnas yra svoris ir šiluma; dabar svoris virto jėga, kuri mane naikina, o šiluma, mano kūno šiluma, blėsta. Ir nebegrįš — nebent jeigu atgimčiau. Tokia ir viso pasaulio dalia. Taigi nors nebūsiu vienas.

Tačiau jautėsi vienišas. Suprato, kad šis jausmas per ankstyvas. Šiaip butų dar ne laikas, bet kažkas paspartino įvykių eigą — iš pykčio ir smalsumo: polimorfinė iškrypėliška būtybė, geidžianti mane stebėti. Infantiliškas, atsilikęs protas, kuriam visa tai teikia malonumą. Sutraiškė mane tarsi vabzdį nutrauktom kojom. Niekingą vabalą, negalintį nei nuskristi, nei nuropoti. Kuris įstengia tik šliaužti į chaosą ir irimą. Į kapų karaliją, kur savo pačios nešvarumuose gyvena toji iškrypėliška būtybė. Ją vadiname Pet.