Филип Дик - Ubikas

Ela... Reikia ir su ja šnektelėti, pasakyti, kokia padėtis. Juk esu jai žadėjęs viską pranešinėti.

Atsistojęs leidosi ieškoti moratoriumo savininko.

Nejau ir šį kartą išgirsiu tą prakeiktą Džorį, pagalvojo jis. O gal pavyks išlaikyti Elos sąmonę tiek, kad spėsiu jai papasakoti, ką šnekėjo Džo? Taip sunku su ja bendrauti, kai šitas Džoris auga, stiprėja vogdamas jos energiją — gal ir kitų, ne vien jos. Moratoriumas privalo ką nors daryti: Džoris kelia grėsmę visiems asmenims, esantiems pusiau gyvybės būsenoje. Kodėl jo nesutramdo?

Ko gero, neįstengia, toliau mąstė jis. Galimas daiktas, kad pusiau gyvųjų karalystėje tokio dar nėra buvę.

XV

Nejaugi man iš burnos eina blogas kvapas? Jei tau neduoda ramybės šitas klausimas, išbandyk naujausią putojanti „Ubiką“ — stiprų baktericidinį preparatą. Vartojamas pagal instrukciją, yra absoliučiai nekenksmingas.

Seno kambario durys atsidarė. Įėjo Donas Denis ir senyvas rimtas vyras žilais, dailiai nukirptais plaukais.

— Kaip jautiesi, Džo? — susijaudinęs paklausė Denis. — Kodėl neguli? Dėl Dievo meilės, tučtuojau gulkis!

— Prašom atsigulti, pone Čipai, — liepė gydytojas, ant tualetinio stalelio statydamas sakvojažą ir jį atidarydamas. — Man sakė, kad jūs sudirgęs ir sunkiai kvėpuojate. Ar ką nors skauda? — Jis priėjo prie lovos, laikydamas senamadišką stetoskopą ir gremėzdišką kraujospūdžio matuoklį. — Ar turėjot nusiskundimų širdimi, pone Čipai? O jūsų tėvai? Atsisekit marškinius. — Gydytojas prisitraukė medinę kėdę ir atsisėdo.

— Man jau praėjo, — tarė Džo.

— Tegul paklauso širdį, — griežtai pasakė Denis.

— Na, gerai. — Džo atsigulė ir atsisegė marškinius. — Ransaiteris vis dėlto užmezgė su manim kontaktą, — kreipėsi jis į Denį. — Mes esame šaldykloje, o jis bando mus pasiekti iš anapus. Kažkas nori mus pražudyti. Mums kenkia ne Pet, bent jau ne ji viena. Nei ji, nei Ransaiteris nesupranta, kas vyksta. Atidaręs duris, matei Ransaiterį?

— Ne.

— Sėdėjo antai ten, priešais mane, — paaiškino Džo. — Maždaug prieš porą minučių. „Nieko nepadarysi, Džo“, — tokie buvo jo paskutiniai žodžiai; po to jis nutraukė ryšį, nutilo, tiesiog išsijungė. Pažiūrėk, ar ant stalelio paliktas „Ubiko“ aerozolio flakonas.

Denis pažiūrėjo ir priėjęs paėmė ryškų flakoną.

— Va jis. Bet atrodo tuščias — Denis jį pakratė.

— Beveik tuščias, — pasakė Džo. — Kas liko, išpurkšk ant savęs. Nieko nelauk.

— Nešnekėkit, pone Čipai, — sudraudė daktaras, klausydamas pro stetoskopą. Paskui atraite Džo rankovę ir ėmė vynioti žąstą elastinga gumine juosta, rengdamasis matuoti kraujospūdį.

— Kaip širdis? — paklausė Džo.

— Dirba normaliai. Tik truputį tankokas ritmas.

— Girdi? — Džo atsigręžė į Denį. — Ir pasveikau.

— O kiti miršta, Džo, — pasakė Denis.

— Visi? — kilstelėjęs ištarė Džo.

— Visi, kurie buvo dar gyvi. — Denis tebelaikė flakoną, bet nesipurškė.

— Ir Pet?

— Išlipęs iš lifto, radau ją čia, antrame aukšte. Tas procesas dar tik buvo prasidėjęs. Atrodė priblokšta, matyt, negalėjo patikėti. — Jis padėjo flakoną. — Man regis, Pet įsivaizdavo, kad visa tai ji darė. Savo sugebėjimais.

— Teisingai, ji taip ir manė. Kodėl nesipurški „Ubiku“?

— Eik sau, Džo, vis tiek mirsim. Abu tai žinom. — Nusiėmęs akinius raginiais rėmeliais, patrynė akis. — Pamatęs, kaip atrodo Pet, apėjau visus mūsų kambarius pasižiūrėti mūsiškių. Mūsų grupės. Todėl taip ilgai čia neatėjau: paprašiau daktarą Teilorą, kad juos apžiūrėtų. Netikėjau, jog jie taip greitai išseks. Procesas įgavo velnišką pagreitį. Per paskutinę valandą...

— Sakau, pasipurkšk „Ubiku“, — pasakė Džo. — Arba aš apipurkšiu.

Donas Denis vėl paėmė flakoną, pakratė ir nukreipė į save purškiklį.

— Tegul bus taip. Jeigu jau nori. Nematau jokios priežasties, kodėl negalėčiau to padaryti. Tai jau galas, tiesa? Juk visi mirė, likom tik mudu, o po kelių valandų „Ubikas“ nebeveiks. Daugiau jo niekur nebegausi. Tada liksiu aš vienas. — Apsisprendęs Denis paspaudė flakono galvutę; akimirksniu jį apgaubė virpančių, raibuliuojančių, šokančių metalinio atspalvio šviesos dalelių debesis. Doną Denį paslėpė švytinti energijos aura.

Daktaras Teiloras pakėlė akis nuo kraujospūdžio matuoklio ir pažiūrėjo ton pusėn. Migla ėmė kondensuotis: ant kilimo blizgėjo maži klaneliai, o per sieną Deniui už nugaros sroveno skaidrūs latakai.

Denį slėpęs debesis išnyko.

Tačiau garuojančio „Ubiko“ klane, sušlapinusiame murziną, aptrintą kilimą, stovėjo ne Donas Denis.

Jo vietoj atsirado dailus vaikinukas juodom, kaip sagos apskritom akim, žvelgiančiom iš po gauruotų antakių. Apsirengęs ne šitų laikų drabužiais: baltais nailoniniais marškiniais, džinsais, apsiavęs odiniais bateliais. Amžiaus vidurio apranga. Jo pailgas veidas šypsojosi, bet šypsena buvo kreiva, tiesiog skersas plyšelis, kuris tuoj pat virto kandžia grimasa. Veido dalys visiškai nesiderino. Per daug rangytos ausys netiko prie akių, atrodančių lyg iš chitino. Plaukai tiesūs, o antakiai susiraitę. Nosis, pamanė Džo, pernelyg siaura, smaila ir ilga. Net smakras neatitiko veido formos: jį kirto gilus griovelis, matyt, siekiantis net patį kaulą... Sakytum jo kūrėjas, pamanė Džo, kirto jam norėdamas sunaikinti. Tačiau pasirodė, kad medžiaga, iš kurios jis padarytas, per daug tvirta — vaikėzas neskilo pusiau. Jis toliau gyvavo iš keršto net savo kūrėjui, piktai visiems vaipydamasis, taip pat ir tam, kas jį sukūrė.

— Kas tu toks? — paklausė Džo.

Berniūkštis ėmė gniaužyti pirštus; turbūt šie judesiai jam padėdavo nemikčioti.

— Kartais vadinuosi Metu, kai kada Bilu, o dažniausiai Džoriu. Tai mano tikrasis vardas. — Jam kalbant buvo matyti pilkšvi nešvarūs dantys ir liežuvis su apnašom.

— Kur Denis? — paklausė Džo patylėjęs. — Jis net neįėjo į šį kambarį, tiesa? — Miręs, pamanė jis, kaip ir kiti.

— Denį seniai prarijau, — atsakė Džoris. — Dar jiems neatvykus iš Niujorko. Pirmiausia suėdžiau Vendę Rait. Paskui Denį.

— Ką reiškia „suėdžiau“? — Nejaugi tiesiogine prasme, pamanė Džo, krūptelėdamas iš pasibjaurėjimo. Visą užliejo koktumo banga, kūnas, regis, stengėsi susitraukti ir išnykti. Šiaip taip pavyko neišsiduoti.

— Padariau tai, ką visada darau. Sunku paaiškinti, bet aš jau seniai taip elgiuosi su žmonėmis, esančiais pusiau gyvybės būsenoje. Iščiulpiu gyvybę, kiek esti likę. Vienas žmogus jos ne kiek beturi, o man reikia daug. Anksčiau tai darydavau žmogui ilgiau pabuvus pusiau gyvybės būsenoje, bet dabar turiu griebti iš karto. Jei noriu pats gyventi. Jei prieisi ir paklausysi — aš išsižiosiu — išgirsi jų balsus. Ne visų, tačiau tų, kuriuos paskiausiai prarijau. Tavo pažįstamų. — Jis pradėjo nagu krapštyti iltinį dantį; pakreipęs galvą žiūrėjo, aišku, laukdamas jo reakcijos. — Neturi ko pasakyti?

— Vadinasi, ten, hole, dėl tavęs pradėjau mirti?

— Dėl manęs, ne dėl Pet. Aš ją suėdžiau koridoriuje prie lifto, paskui ėmiausi kitų. Maniau, kad tu jau miręs. — Pasukiojo „Ubiko“ flakoną, kurį tebelaikė. — Niekaip nesuprantu. Iš ko tas purškalas ir kur Ransaiteris jo gauna? — Džorio veidą iškreipė pyktis.

— Tačiau tu teisus: Ransaiteris jo negali padaryti. Jis juk gyvena aname pasauly. Šitas flakonas atsirado mūsų aplinkoje. Kitaip ir būti negali, nes iš išorės mus pasiekia tik žodžiai.