Филип Дик - Ubikas

Džoriui užkrovėme nepakeliamą naštą, galvojo Džo. Ir už tai sumokėjom.

Pro šalį dardėjo senas, iškleręs, ketvirtainis kaip dėžutė „Dodge“ markės taksi. Džo pakėlė ranką, ir automobilis triukšmingai sustojo prie šaligatvio. Nagi, pažiūrėkim, pamanė Džo, ar tikrai, kaip sakė Džoris, šitas pseudopasaulis toks ribotas.

— Pavėžinkit mane po miestą, — paprašė jis vairuotoją. — Noriu pamatyti kuo daugiau namų, gatvių ir žmonių. O kai apžiūrėsiu visą De Moiną, prašom vežti į kitą miestą, noriu ir su juo susipažinti.

— Aš, pone, į kitus miestus nevažinėju, — paaiškino vairuotojas, atidarydamas dureles. — Tačiau mielai pavežiosiu po De Moiną. Gražus miestas, pone. Jūs ne iš mūsų valstijos?

— Iš Niujorko, — atsakė Džo, sėsdamas į taksi.

Taksi įsimaišė tarp kitų automobilių.

— Ką niujorkiečiai mano apie karą? — Užkalbino vairuotojas Džo. — Kaip sakot, ar mes į jį įstosim? Ruzveltas norėtų mus įtraukti.

— Neturiu noro šnekėtis nei apie politiką, nei apie karą, — šiurkščiai atrėžė Džo.

Toliau važiavo tylėdami. Žvelgdamas į namus, žmones ir automobilius, Džo negalėjo suprasti, kaip Džoris įstengia visa tai išlaikyti. Šitiek visokių detalių, stebėjosi jis. Tikriausiai netrukus pasieksiu šio pasaulio ribą.

— Vairuotojau, ar De Moine yra viešnamių?

— Nėra.

Matyt, Džoris nemoka jų sukurti. Dėl jaunumo. O gal jis nusistatęs prieš. Staiga pajuto nuovargį. Kurgi aš važiuoju, klausė savęs. Ir ko? Noriu įsitikinti, kad viskas, ką pasakojo Džoris, yra tiesa? Juk jau žinau , kad tiesa: mačiau, kaip išgaravo daktaras. Kaip iš Dono Denio pavidalo išniro Džoris. Šito man turėtų pakakti. Mano važinėjimai Džoriui prideda darbo, todėl jo apetitas bus dar didesnis. Gana, nėr jokios prasmės. Be to, kaip sakė Džoris, „Ubiko“ poveikis vis tiek baigsis. Nenoriu paskutines gyvenimo valandas ar minutes praleisti trankydamasis po De Moiną. Reikia prasimanyti ko nors kito.

Šaligatviu lengvai ir iš lėto, žvalgydamasi į vitrinas, ėjo graži mergina juokingom gelsvom kasytėm, su atsegtu megztuku ant palaidinės, skaisčiai raudonu sijonu, aukštakulniais bateliais.

— Sustokit, — liepė Džo vairuotojui, — prie tos merginos su kasytėm.

— Ji su jumis net nekalbės, — pasakė vairuotojas. — Pašauks policininką.

— Na ir kas, — tarė Džo. Jam jau nesvarbu.

Senutėlis „Dodge“ pribarškėjo prie šaligatvio, ratai cypdami užkliudė kraštą. Mergina pakėlė akis.

— Labas, panele, — užkalbino ją Džo.

Ji smalsiai į ji pasižiūrėjo; jos gyvos, protingos mėlynos akys truputį išsiplėtė, bet jose nebuvo nei priešiškumo, nei baimės. Veikiau gal net pašaipa. Tačiau draugiška.

— Klausau jūsų, — atsiliepė ji.

— Aš tuoj mirsiu, — pasakė Džo.

— O varge, — susirūpino mergina. — Ar jums...

— Nieko jam nėra, — įsiterpė vairuotojas. — Klausinėjo apie mergšes. Nori jus vežtis.

Mergina nusijuokė. Nepiktai. Ir nenuėjo.

— Tuoj pietūs, — kreipėsi į ją Džo. — Kviečiu į „Matadoro“ restoraną. Girdėjau, kad neblogas.

Nuovargis didėjo, jautė, kaip slegia jo svoris, ir ūmai, apimtas nebylaus, beviltiško siaubo, suprato, jog tai tas pats silpnumas, koks buvo užėjęs viešbučio hole, kai jis parodė Pet policijos šaukimą. Ir šaltis. Vėl į kūną smelkėsi lediniai garai. „Ubikas“ baigia išsivadėti. Liko visai nedaug laiko.

Turbūt jo veide kažkas atsispindėjo, nes mergina priėjo arčiau ir pasilenkė prie lango.

— Kas jums yra? — paklausė.

— Mirštu, panele, — sunkiai ištarė Džo. Vėl ėmė tvinkčioti sukandžiota ranka. Vėl išryškėjo dantų žymės. Vien to užteko, kad jis paklaiktų iš baimės.

— Tegul vairuotojas veža jus ligoninėn, — pasakė mergina.

— Gal papietautumėt su manim?

— Nejaugi šito norite? Kada jums... Šitaip bloga? Ar bloga? — Ji atidarė dureles. — Ar norit, kad palydėčiau į ligoninę? Ar norite?

— Į „Matadorą“, — nenusileido Džo. — Suvalgysim po Marso karklių kepsnį. — Prisiminė, kad tais laikais dar nebūdavo tokių atvežtinių delikatesų. — Arba bifšteksą. Mėgstate bifšteksą?

— Jis nori į „Matadorą“, — tarė vairuotojui mergina, sėsdamasi į automobilį.

— Gerai, panele.

Taksi nuriedėjo tolyn. Kitoje sankryžoje vairuotojas apsisuko. Dabar važiuojam į restoraną, suprato Džo. Kažin, ar jį pasieksiu.

Šaltis ir nuovargis sukaustė visą kūną. Jautė, kaip viena po kitos silpsta visos organizmo funkcijos. Vidaus organai nebeturėjo ateities: blužniai nebereikia gaminti raudonųjų kraujo kūnelių, inkstams — išskirti atliekų, žarnynui taip pat nebėra darbo. Tiktai širdis daužėsi kaip pašėlusi ir vis sunkiau darėsi kvėpuoti: įtraukdamas į plaučius oro, jautė, kaip krūtinę tarsi akmuo slegia. Mano antkapis, pamanė. Pastebėjo, jog ranka vėl kraujuoja: pamažu laša tirštas kraujas.

— Gal užrūkytumėt „Lucky Strike“? — paklausė mergina, ištiesdama pakelį. — Puikiai išdžiovintos, kaip skelbia reklama. Santrumpa „L. S. M. F. T“ pasirodys tik...

— Vadinuosi Džo Čipas.

— Norite, kad prisistatyčiau?

— Taip, — ištarė Džo pro sukąstus dantis ir užsimerkė — daugiau nebepajėgė šnekėti, bent kol kas. — Ar jums patinka De Moinas? — paklausė po kiek laiko, slėpdamas nuo jos savo ranką. — Ar seniai čia gyvenat?

— Jūs, atrodo, labai pavargęs, pone Čipai.

— Bala nematė, — numojo ranka Džo. — Nesvarbu.

— Ir dar kaip svarbu. — Mergina atidarė rankinę ir ėmė skubiai kažko ieškoti. — Aš nesu Džorio sukurtas fantomas kaip kad jis, — parodė ji į vairuotoją. — Arba kaip krautuviūkštės ir namai, ir ši purvina gatvė, ir visi tie žmonės su jų akmens amžiaus automobiliais. Prašom, pone Čipai. — Ji padavė jam voką. — Tai jums. Tuoj pat atplėškit. Negerai, kad abudu delsėme.

Sunkiais kaip švinas pirštais jis atplėšė voką.

Jame buvo gražus, puošnus dokumentas. Tačiau raidės susiliejo, jis buvo pernelyg išvargęs, kad perskaitytų.

— Kas čia parašyta? — paklausė jis, padėdamas popierių ant kelių.

— Tai „Ubiko“ firmos garantinis raštas, — pasakė mergina. — Nuo šiandien kol gyvas galėsite nemokamai gauti šio preparato. Nemokamai, nes aš žinau jūsų finansinius sunkumus, jūsų, tarkim, idiosinkraziją. Kitoj pusėj surašytos vaistinės, kurios prekiauja „Ubiku“. Sąraše yra ir dvi — dar nelikviduotos — De Moino vaistinės. Siūlau prieš važiuojant pietų užsukti į katrą nors. Vairuotojau, — ji pasilenkė į prieki ir padavė taksistui jau paruoštą raštelį, — prašom mus nuvežti šiuo adresu. Paskubėkit, vaistinės greit užsidarys.

Džo atsilošė gaudydamas kvapą.

— Spėsim į vaistinę, — nuramino jį mergina, patapšnodama jam ranką.

— Kas jūs? — pagaliau paklausė Džo.

— Ela. Ela Ransaiter, jūsų šefo žmona.

— Jūs čia, su mumis. Šiapus, šaldykloje.

— Kaip žinote, jau seniai čia esu. Manau, jog jau greitai atgimsiu iš kitų įsčių. Bent Glenas taip sako. Man vis sapnuojasi padūmavusi raudona šviesa, o tai blogas ženklas. Simbolizuoja moraliniu požiūriu netinkamas įsčias. — Ji smagiai ir maloniai nusijuokė.

— Jūs ir esate antroji jėga , — pasakė Džo. — Džoris mus žudo, o jūs stengiatės mums padėti. Už jūsų, kaip ir už Džorio, nieko daugiau nebėra. Dabar jau pažįstu abi poliarines esybes.

— Aš savęs nelaikau „esybe“, — piktokai tarė Ela. — Buvau ir esu Ela Ransaiter.