Филип Дик - Ubikas

Ir vis dėlto, galvojo Elis, atrodo, jog iš dalies galėsime šį procesą kontroliuoti. Juk pavyko susigrąžinti šiuolaikinį liftą. Jei taip būtumėm visi kartu, veikti turim kaip komanda, susidedanti ne iš dviejų, bet iš dvylikos protų...

— Ką tu pamatei? — paklausė Džo. — Kodėl neleidai įeiti į liftą?

— Negi nepastebėjai, kad liftas senovinis? Atvira kabina, variniai papuošimai, liftininkas ant kėdės, žodžiu, dvidešimto amžiaus pradžios...

— Nepastebėjau, — atsakė Džo.

— O ką tu matei?

— Ką ir dabar. Normalų liftą, kokį kasdien matau atėjęs į darbą. Visad jį matydavau ir dabar matau. — Jis įžengė į kabiną ir atsigręžė Elį.

Vadinasi, mes jau skirtingai suvokiant tikrovę, suprato Elis.

Įdomu, kuo tai baigsis. Šis epizodas atrodė baisus ir nė kiek nepatiko. Nežinia kodėl jam matėsi, jog tai katastrofiškiausia permaina po Ransaiterio mirties, jie abu juda į praeitį nevienodu greičiu; jis intuityviai ir skaudžiai juto, kad lygiai tą patį prieš mirų patyrė Vende Rait.

Kažin, kiek jam liko laiko?

Staiga jis pajuto, kaip kūną ima kaustyt klastingas šaltis, nežinia kada pradėjęs į jį smelktis — į jį ir į visą aplinkinį pasaulį. Nejučia prisiminė paskutines minutes Mėnulyje. Šaltis bjaurojo daiktų paviršių, tvinko, pūtėsi lyg votys, kurios paskui pūškėdamos trūkinėjo. Šaltis skverbėsi į kiekvieną plyšelį, pasiekdavo daiktų vidų, šerdį, kur tvinksėjo jų gyvybė. Ir dabar jis regėjo ledo dykumą, kurioje styro pilkos uolos. Tikrovė virto vėjų gairinama plyne; pats vėjas stingo į ledą, ir pamažu uolos mažėjo ir tirpo. Pagaliau iš visur ėmė plūsti ir viską semti tamsa.

Tačiau, mąstė Elis, visa tai egzistuoja tik mano vaizduotėje. Ne, pasaulis nepalaidotas po vėjo, speigo, tamsos ir ledo klodais, jie sukaustė tik mano sielą, bet man rodos, kad viską matau aplink save. Keista. Nejaugi visas pasaulis susikaupė many? Ir jį gaubia mano kūno kevalas? Kada tai įvyko? Tikriausiai šitaip ateina mirtis, nusprendė jis. Netikrumas, kurį jaučiu, visų funkcijų lėtėjimas, vedantis į visišką entropiją, — tai mirties procesas, o ledas, kurį matau, — ženklas, jog procesas spartėja. Kai užmerksiu akis, galvojo Elis, išnyks visas pasaulis. Tačiau neregėti šviesų, rodančių kelią į naujas įsčias. Kurgi padūmavusi raudona žara, simbolizuojanti ištvirkaujančias poras? O purpurinė pašvaistė — gyvuliško godumo reikšlas? Viskas, ką jaučiu — visuotinis šaltis, o matau vien klampią tamsą ir speige stingstančią plynę, virš kurios užgeso saulė.

Tai negali būti paprasta mirtis, sakė jis sau. Ji nenatūrali: įprastinį išnykimą pakeitė kažkoks negailestingai primestas veiksnys.

Galbūt aš jį suprasiu, jei atsigulsiu pailsėti. Tuomet gal sukaupsiu energijos galvoti.

— Kas tau yra? — sunerimo Džo. Jie tebekilo liftu.

— Nieko, — trumpai atsakė Elis.

Jiems gal ir pavyks, bet man jau ne, galvojo jis.

Jie vis kilo aukštyn, apgaubti negyvos tylos.

Tik įžengęs į konferencijų salę, Džo pastebėjo, kad Elio nėra. Jis iškišo galvą koridoriun ir pamatė Eli, stovintį prie sienos.

— Kas atsitiko? — paklausė Džo. Elis nė nekrustelėjo. — Tau negera? — Džo priėjo prie jo.

— Aš pavargau, — pratarė Elis.

— Prastai atrodai. — Džo pasidarė baisu.

— Nueisiu į tualetą. O tu pažiūrėk, ar jiems nieko neatsitiko. Aš greit grįšiu. — Nelabai orientuodamasis, Elis žengė tolyn. — Viskas gerai, — dar pasakė. Ėjo svirduliuodamas, lyg sunkiai įžiūrėdamas kelią.

— Aš einu su tavim, — pasakė Džo. — Kad kartais ko neatsitiktų.

— Gal bus geriau, kai nusiprausiu šiltu vandeniu, — sumurmėjo Elis. — Atradęs nemokamo tualeto duris, Džo padedamas atidarė ir įėjo. Džo liko koridoriuje. Kažkas jam negerai, pamanė jis. Elis pasikeitė išvydęs senovinį liftą. Bet kodėl?

Elis netrukus pasirodė.

— Kas dar? — paklausė Džo, pamatęs jo veidą.

— Tu tik pažiūrėk, — tarė Elis, vesdamasis Džo į tualetą ir ten parodydamas sieną. — Matai, kas išbraižyta? Visuose vyrų tualetuose esti prirašinėta visokių dalykų. Bet tu perskaityk.

Raudonu pieštuku ar tušinuku buvo pakeverzota:

ŠOK UNITAZAN IR SĖSKIS SKERSAI

TIK AŠ ESU GYVAS — JŪS MIRĘ SENIAI

— Ar čia Ransaiterio raštas? — paklausė Elis. — Pažįsti?

— Taip, — linktelėjo Džo. — Jokios abejonės.

— Dabar jau žinom tiesą.

— Manai, jog tai tiesa?

— Žinoma. Garantuotai.

— Bet kokiu būdu mes sužinom? Iš užrašo ant tualeto sienos! — Džo pirmiausia pajuto nuoskaudą.

— Tokie jau yra užrašai ant sienų — drebia tiesiai šviesiai. Mes juk galėjom ištisus mėnesius, o gal ir amžinai žiūrėti televizorių, klausyti, kas ką sako videofonu, skaityti laikraščius — ir nieko nesužinoti. Kol kas nors nepasakys į akis.

— Bet mes gi nemirėm. Tiktai Vende.

— Mes esam pusiau gyvi. Veikiausiai tebeskrendam iš Mėnulio į Žemę: po sprogimo, kuris mus užmušė — mus, ne Ransaiterį. Tai jis stengiasi sugauti mūsų protofazonų srautą. Kol kas jam nesiseka, mūsų signalai neprasimuša iš šio pasaulio į tą pasaulį, kur jis gyvena. Bet jam pavyko mus pasiekti. Visur randame jo paliktus ženklus, net visai atsitiktinėse vietose. Kiekvienam žingsny su juom susiduriam, tik su juom, nes jis vienintelis...

— Su juo, tik su juo, — pataisė jį Džo. — Tu sakei „juom“.

— Man bloga, — sudejavo Elis.

Jis atsuko čiaupą, puolė praustis, bet vanduo pasirodė esąs šaltas. Džo pamatė, kad jame šokinėja ledokšniai.

— Grįžk į salę, — sumurmėjo Elis. — Aš irgi ateisiu, kai tik pasidarys geriau. Jeigu pasidarys...

— Aš liksiu su tavim, — nenusileido Džo.

— Ne, eik sau po velnių! — Elis ėmė stumti jį iš tualeto ir pagaliau išgrūdo į koridorių. Jo papilkusiame veide sustingo siaubas. — Eik ir pažiūrėk, ar jiems ko nors neatsitiko! — Susirietęs dvilinkas, delnais užsidengęs akis, Elis įsverdėjo atgal. Durys užsitrenkė.

— Gerai, — dvejodamas tarė Džo. — Aš būsiu su jais salėje. — Valandėlę jis stovėjo ir klausėsi. Už durų nė garso.

— Eli! — pašaukė Džo. Viešpatie, kaip baisu. Jam tikrai kažkas darosi. — Noriu pažiūrėti, ar tau nebloga, — pasakė Džo ir pastūmė duris.

— Per vėlu, Džo. Nežiūrėk į mane, — tyliai ir ramiai ištarė Elis. Tualete buvo tamsu: matyt, Eliui pavyko išjungti šviesą. — Tu man jau niekuo negali padėti, — vos girdimai, bet ryžtingai kalbėjo Elis.

— Mums nereikėjo atsiskirti nuo kitų. Todėl ir žuvo Vende. Tu gal dar pagyvensi, nors neilgai, jeigu eisi pas juos ir visą laiką būsite drauge. Pasakyk jiems, išaiškink, kad visad būtumėt kartu. Supratai?

Džo ištiesė ranką prie mygtuko, bet ją stumtelėjo silpnas, besvoris mostas. Jis atitraukė ranką, išsigandęs Elio bejėgiškumo. Viskas aišku. Nebereikia nė šviesos.

— Einu pas juos, — pasakė jis. — Aš supratau. Ar labai baisu?

Po valandėlės Džo išgirdo silpnutį švagždesį:

— Ne, nelabai. Tiktai... — Balsas nuslopo. Vėl stojo tyla.

— Gal kada nors dar susitiksim, — pasakė Džo ir suprato leptelėjęs nei šį, nei tą — tiesiog pasibaisėjo, kad sušneko tokią nesąmonę. Bet nieko geresnio nesugalvojo. — Aš noriu ką kita pasakyti, — toliau kalbėjo jis, nors žinojo, kad Elis nebegirdi. — Tikiuosi, tau geriau. Aš tuoj ateisiu pasižiūrėti, kaip tu jautiesi, tik pirma jiems papasakosiu apie užrašą ant sienos. Liepsiu neiti čia ir nežiūr... — jis stengėsi parinkti žodžius, — kad tau netrukdytų, — užbaigė.