Филип Дик - Ubikas

— Su šituo skelbimu? — paklausė Džonas Ildas.

— Lig tol aš visai nekreipiau dėmesio į etiketes, tik šiandien krito į akis. Iš kur man žinoti, kada atsirado šis skelbimas? Ir kas gali pasakyti?

— Niekas, — pareiškė Donas Denis. — Kaip tau atrodo, Eli? Ar tai ne Ransaiterio pokštas? Gal jis prieš mirtį buvo užsakęs tokių etikečių? Arba Holis? Juk galėjo pademonstruoti tokį juodą humorą žinodamas, jog ketina Ransaiterį nužudyti? Kai mes pamatysime šį skelbimą, Ransaiteris jau bus Ciuriche, šaldykloje, kaip kad buvo nurodęs testamente...

— Iš kur Holis sužinojo, kad mes Ransaiterį vešim į Ciurichą, o ne į Niujorką? — paklausė Titas Apostas.

— Tenai juk Ela, — atsakė Donas Denis.

Semis Mandou prie televizoriaus tylėdamas studijavo Elio duotą penkiasdešimties centų monetą, iš įtampos suraukęs savo žemą, rodančią menką protelį, išblyškusią kaktą.

— Kas yra, Semi? — paklausė Elis ir išsigando — matyt, dar vienas incidentas.

— Argi ant penkiasdešimties centų neturi būti Volto Disnėjaus galvos?

— Disnėjaus, o jeigu senesnė moneta — Fidelio Kastro. Parodyk.

— Dar viena iš apyvartos išėjusi moneta, — paskelbė Pet Konli, Semiui einant prie Elio.

— Ne, — tarė Elis, įsižiūrėjęs į monetą. — Pernai metų, visiškai tinkama. Ją priims bet koks automatas. Ir televizorius.

— Tad kas atsitiko? — nedrąsiai paklausė Edi Dorn.

— Tai, ką sakė Semis. Ne tas portretas. — Jis atsistojo, priėjo prie Edi ir įdėjo monetą į jos drėgną delną. — Ką jis tau primena?

— Aš... aš nežinau, — patylėjusi ištarė Edi.

— Netiesa, žinai.

— Tegul bus žinau, — piktai metė Edi, priversta prisipažinti. Ji pastūmė jam monetą sudrebėdama iš pasidygėjimo.

—Ransaiterio portretas! — paskelbė Elis.

— Pridėk prie savo sąrašo, — visiems tylint, vos girdimai pasakė Tipė Džekson.

— Man rodos, vyksta du skirtingi procesai, — tarė Pet, kai Elis grįžo į savo vietą ir ėmė rašyti. — Akivaizdu, kad pirmąjį sudaro irimas. Šitai visi pripažįstame.

— Koks gi antrasis? — pakėlė galvą Elis.

— Nesu tikra, — dvejojo Pet. — Kažkuo susijęs su Ransaiteriu. Reiktų patikrinti visas monetas, kiek turime. Ir banknotus. Duokit man pagalvoti.

Visi susirinkusieji išsitraukė pinigines, iškratė kišenes.

— Radau penkių poskredų banknotą, — pasakė Džonas Ildas, — su gražiai išgraviruotu pono Ransaiterio portretu. Kiti... — Jis ilgai vartė pinigus. — Kiti normalūs, geri. Ar norit pamatyti tą banknotą, pone Hemondai?

— Aš pats turiu du, — atsakė Elis. — Kas dar? — Jis apsidairė. Pakilo šešios rankos. — Taigi aštuoni iš mūsų turi, jei taip galime pavadinti, Ransaiterio pinigų. Tikriausiai lig vakaro visi mūsų grynieji virs Ransaiterio pinigais. Arba per dvi dienas. Ką gi, mes jais galėsim naudotis: įjunginėti automatus ir prietaisus, apmokėti skolas.

— Kažin, — suabejojo Donas Denis. — Kodėl taip manai? Šitie, kaip tu juos vadini, Ransaiterio pinigai... — jis pabaksnojo į banknotą. — Kaipgi bankai juos priims? Jie nėra išleisti legaliai, jų neįvedė vyriausybė. Jie juk padirbti, netikri.

— Na, — nesiginčijo Elis, — gal ir netikri, gal bankai jų ir nepriims. Ne tai svarbiausia.

— Svarbiausia, — prabilo Pet Konli, — išsiaiškinti, kuo remiasi antrasis procesas — Ransaiterio apsireiškimas.

— Va, va, — linktelėjo pritardamas Donas Denis, — būtent Ransaiterio apsireiškimas. Antrasis procesas, vykstantis lygia greta su pirmuoju, irimu. Kai kurios monetos pasensta, ant kitų atsiranda Ransaiterio portretas. Žinai ką? Manau, kad šie procesai priešingi. Vieną sudaro lyg ir nutolimas, išnykimas. Tai pirmasis procesas. Antrasis — atsiradimas lig tol nebuvusių daiktų.

— Norų išsipildymas, — sušnibždėjo Edi Dorn.

— Kas, kas? — sukluso Elis.

— Gal tai Ransaiterio norų išsipildymas, — garsiau pasakė Edi. — Na, kad jo portretai būtų ant visų oficialių mokėjimo priemonių, visų mūsų pinigų, net ir monetų. Didinga!

— O kaip su degtukų dėžutėm? — paklausė Titas Apostas.

— Ką gi, nelabai didinga, — sutiko Edi.

— Mūsų firma jau reklamuojasi ant degtukų dėžučių, — paaiškino Donas Denis. — Taip pat per televiziją, laikraščiuose ir žurnaluose. Reklamą siuntinėjame ir paštu. Visa tai tvarko reklamos ir informacijos skyrius. Ransaiteriui buvo nusispjaut į šituos reikalus, juo labiau nusispjaut į kažkokias degtukų dėžutes. Jei čia iš tikrųjų būtų jo dvasios ar troškimų materializacija, jo veidą veikiau išvystume per televiziją, o ne ant pinigų ar degtukų dėžučių.

— Gal jį ir rodo televizija, — tarė Elis.

— Labai gali būti, — pritarė Pet. — Mes juk nebandėme. Nė vienas neturėjom laiko žiūrėti televizoriaus.

— Semi, įjunk, — liepė Elis vaikinui ir vėl padavė tą pačią penkiasdešimties centų monetą.

— Nežinau, ar aš noriu žiūrėti, — pasakė Edi, kai Semis įmetė monetą ir, žengęs žingsnį šonan, ėmė spaudyti mygtukus.

Atsivėrė durys, ir įžengė Džo Čipas. Elis pamatė, koks jo veidas.

— Išjunk, — tarė Elis ir atsistojo. Visi lydėjo jį akimis, kol ėjo prie Džo. — Kas atsitiko, Džo? — Jis laukė, bet Džo tylėjo. — Kas gi yra?

— Aš pasisamdžiau laivą, kad mane parvežtų, — kimiai išspaudė Džo.

— Kartu su Vende?

— Išrašyk čekį apmokėti kelionei. Laivas ant stogo. Man neužteko pinigų.

— Ar turite teisę disponuoti firmos fondais? — paklausė Elis Valterį V. Veilsą.

— Tokiam reikalui galiu. Einu į laivą, sutvarkysiu.

Pasiėmęs portfelį, Veilsas išėjo. Džo tylėdamas tebestovėjo tarpdury. Eliui pasirodė, kad nuo paskutinio matymo Čipas pasenęs šimtu metų.

— Mano kabinete... — Džo nusigręžė nuo stalo, sumirksėjo ir vėl nutilo. — Aš... man rodos, jums negalima žiūrėti. Kai aš ją radau, su manim buvo moratoriumo direktorius. Jis sakė niekuo negalįs padėti: per vėlu. Praėjo šitiek metų.

— Metų? — pašiurpo Elis.

— Einam pas mane, — ryžosi Džo.

Abu išėjo iš salės ir koridorium nusiskubino prie lifto.

— Skrisdamas čia išgėriau raminančiųjų. Jie įeina į bilieto kainą. Tikrai jaučiuos daug geriau. Tiesą sakant, išvis nieko nejaučiu. Vaistai veikia. Paskui, matyt, vėl bus tas pats.

Atvažiavo liftas. Tylėdami nusileido į ketvirtą aukštą, kur buvo Džo kabinetas.

— Nepatariu tau žiūrėti. — Džo atrakino duris ir pirmas įėjo. — Bet kaip nori. Jeigu jau aš nenumiriau, išlaikysi ir tu.

Jis įjungė šviesą.

— Viešpatie, — po valandėlės pratarė Elis.

— Neatidaryk maišelio, — perspėjo Džo.

— Ir neketinu. Kada tai įvyko — šįryt ar vakar vakare?

— Tikriausiai, kai ėjo pas mane. Mes — moratoriumo direktorius ir aš — koridoriuje radome rūbų skiautelių. Netoli mano durų. Tačiau kada ėjo per vestibiulį, atrodo, tebesijautė sveika ar bent apysveikė, nes niekas nieko nepastebėjo. O juk tokiam dideliam viešbuty visada esti žmogus, stebintis įeinančiuosius. Vien tai, kad ji pasiekė mano numerį...

— ...rodo, kad ji bent jau galėjo eiti.

— Aš galvoju apie mus visus, kurie likom, — tarė Džo.

— Kaip suprast?

— Ar ir mums taip bus?

— Nejaugi tai įmanoma?

— O jai kodėl buvo įmanoma? Dėl sprogimo. Visi išmirsim taip, kaip ji. Vienas paskui kitą. Ir iš kiekvieno liks dešimt svarų sverianti odos ir plaukų krūvelė, plastmasiniam maišely, su išdžiūvusiais kaulais.