Филип Дик - Ubikas

— Na, gerai, — mėgino blaiviai samprotauti Elis. — Veikia kažkokia jėga, sukelianti žaibišką irimą. Ji atsirado per sprogimą Mėnulyje arba po jo. Mes tai jau žinojom. Dar žinom ar tariamės žiną, jog esama ir kitos, priešingos jėgos. Ji kažkaip susijusi su Ransaiteriu. Ant mūsų pinigų pradeda atsirasti jo portretai. Degtukų dėžutė...

— Ransaiteris pasirodė ir mano videofone, — pasakė Džo. — Viešbutyje.

— Videofone? Kaip?

— Ką aš žinau? Tiesa, ekrane jo nemačiau, tik ragelyje girdėjau balsą.

— Ką jis sakė?

— Nieko ypatinga.

Elis įdėmiai pažiūrėjo į jį.

— O jis tave girdėjo? — galop paklausė.

— Ne. Mėginau kažką jam pasakyti, bet ryšys buvo vienpusis. Aš tiktai klausiausi.

— Štai dėl ko negalėjau tau prisiskambinti.

— Žinoma, — linktelėjo Džo.

— Prieš tau įeinant mes norėjom įjungti televizorių. Supranti, laikraščiuose nieko nėra apie jo mirtį. Nesuvokiama.

Jam nepatiko Džo išvaizda. Džo atrodė susenęs, sumenkęs ir nusikamavęs. Galbūt viskas taip ir prasideda? Privalome užmegzti ryšį su Ransaiteriu, pagalvojo Elis. Neužtenka girdėti jo balsą. Matyt, jis nori susisiekti su mumis, bet...

— Jei norime likti gyvi, turime jį pasiekti.

— Jokios naudos, jei pamatysi jį televizoriaus ekrane, — pasakė Džo. — Bus tas pats, kaip su videofonu. Nebent jis pasakytų, kaip su juo susižinoti. Galgi jis gali pasakyti. Galbūt jis žino ir supranta, kas nutiko.

— Jis tikrai žino, kas jam pačiam atsitiko, — pridūrė Elis. — O mes juk nežinome. — Vis dėlto jis turi būti gyvas, mąstė Elis, nors moratoriumui ir nepavyko jo grąžinti į pusiau gyvybės būseną. Tačiau aišku, kad dėl tokio svarbaus kliento moratoriumo savininkas stengėsi iš paskutiniųjų. — Ar fon Fogeizangas jį girdėjo? — paklausė jis Džo.

— Norėjo, bet ragelyje buvo tylu, tik paskui atsirado tolimas ūžimas. Ir aš girdėjau. Tuštuma. Visiškos tuštumos garsas. Labai keistas ūžesys.

— Man tai nepatinka, — pareiškė Elis nesuprasdamas, kodėl nepatinka. — Kad taip ir fon Fogeizangas būtų girdėjęs... Bent jau galėtume neabejoti, jog tai tikras dalykas, jog tau nepasivaideno. Arba kad mums visiems nepasivaideno — kaip ta degtukų dėžutė.

Bet kai kurie dalykai išties nebuvo haliucinacijos: automatai nepriėmė senų monetų — mechanizmai objektyvūs, reaguoja tik į fizinius reiškinius. Jiems nė motais psichologiniai motyvai, jie neturi vaizduotės.

— Kuriam laikui paliksiu šitą pastatą, — pasakė Elis. — Parink iš akies koki miestą, su kuriuo abu neturėtume nieko bendra, kuriame nebūtume buvę.

— Baltimorė.

— Puiku. Vykstu į Baltimorę. Noriu pažiūrėti, ar pirma pasitaikiusi parduotuvė priims Ransaiterio pinigus.

— Nupirk šviežių cigarečių, — paprašė Džo.

— Gerai. Bus proga įsitikinti, ar Baltimorės parduotuvėse cigaretės irgi pagedusios. Patikrinsiu ir kitus produktus. Keliausi su manim ar grįši viršun ir jiems praneši apie Vendę?

— Važiuosiu su tavim.

— Gal jiems išvis apie ją nesakyti?

— Manau, kad reikia, — nesutiko Džo, — nes tai gali pasikartoti. Net iki mūsų grįžimo. Gal net ir dabar jau vyksta.

— Todėl turim kuo greičiau suvažinėti į Baltimorę. — Ir Elis apsigręžęs išėjo iš kabineto; Džo paskui jį.

IX

Tavo plaukai tokie sausi, tokie neklusnūs. Ką daryti? Įtrink riebaus „Ubiko“ eliksyro. Po penkių dienų pamatysi — tavo plaukai vėl stangrūs ir blizgantys. Vartojamas pagal instrukciją, aerozolinis plaukų eliksyras „Ubikas“ visiškai nekenksmingas.

Jie pasirinko „Sėkmės“ supermarketą Baltimorės pakraštyje.

— Duokit „Pall Mall“ pakeli, — kreipėsi Elis į kompiuterinį pardavėją.

— „Wings“ pigesnės, — tarė Džo.

— „Wings“ nebegaminamos, — suirzo Elis. — Jau daug metų.

— Gamina, tik nebereklamuoja. Padori firma, kuri nesigiria. Duokit „Wings“ vietoj „Pall Mall“, — paprašė jis automatą.

Nuožulniu loveliu ant prekystalio nuslydo pakelis cigarečių.

— Devyniasdešimt penki centai, — pasakė elektroninis pardavėjas.

— Prašom dešimties poskredų banknotą. — Elis įkišo pinigą, ir automatas suburzgė tikrindamas jį.

— Jūsų grąža, pone, — tarė automatas, padėdamas priešais Elį tvarkingą krūvelę banknotų ir monetų. — Prašom paeiti toliau.

Vadinasi, Ransaiterio pinigai galioja, pamanė Elis, kai jiedu užleido vietą kitam pirkėjui: pagyvenusiai apkūniai moteriai juodu drobiniu lietpalčiu, su meksikietišku tinkleliu pirkiniams. Jis atsargiai atplėšė pakelį. Cigaretė subyrėjo tarp pirštų.

— Jei čia būtų „Pall Mall“, tai kažką įrodytų, — pasakė Elis. — Stoju vėl į eilę.

Jis žengė atgal ir pamatė, kad pagyvenusi moteris tamsiu lietpalčiu piktai barasi su automatiniu pardavėju.

— Nudžiūvo dar neparnešta namo. Galit pasiimti. — Ji pastatė ant prekystalio vazonėlį, kuriame stirksojo sudžiūvusi gėlė, galbūt azalija — stagarus sunku buvo pažinti.

— Pinigų jums negaliu grąžinti, — pareiškė automatas. — Augalus mes parduodame be garantijos. Mūsų taisyklė: „Pirkėjau, būk atidus!“ Prašom paeiti toliau.

— O laikraštis „Saturday Evening Post“, — neatlyžo ponia, — kurį pasiėmiau nuo spaudos stalelio, pernykštis. Kas čia pas jus darosi? Pietūs iš Marso kirmėlių...

— Prašom toliau, — visai jos nepaisydamas, pakvietė automatas kitą pirkėją.

Elis išėjo iš eilės. Ėmė slankioti po parduotuvę, kol atsidūrė priešais aukštą, gal pustrečio metro, cigarečių blokų piramidę.

— Paimk kokį nors, — patarė jis Džo.

— „Domino“. Kainuoja tiek pat, kaip ir „Wings“.

— Dėl Dievo, negriebk nežinomos markės. Imk „Winston“, „Kool“ ar panašiai. — Jis pats ištraukė vieną bloką ir pakratė. — Tuščias. Iš svorio matyti.

Tačiau viduje kažkas sučežėjo, lengvutis ir mažas. Elis atplėšė dėžutę ir pažiūrėjo vidun. Popieriaus lapelis. Prirašytas jiedviem taip pažįstama rašysena. Abu perskaitė:

Būtinai turiu su jumis užmegzti ryšį. Padėtis rimta ir vis blogėja. Yra keletas variantų jai paaiškinti, ir mes juos aptarsime. Nepraraskit vilties. Man labai gaila Vendės Rait — mes padarėme viską, ką galėjome.

— Taigi jis žino apie Vendę. Tuomet gal kitiems taip nebebus.

— Atsitiktinė cigarečių dėžutė, — nustebęs kalbėjo Džo, — pirmoj pasitaikiusioj parduotuvėj, iš akies pasirinktame mieste. Ir joje randame Gleno Ransaiterio raštelį, skirtą mums. Kas gi kituose blokuose? Tokie patys rašteliai?

Jis paėmė „L&M“ bloką, pakratė ir atidarė. Dvidešimt pakelių cigarečių, viskas normalu. O gal ne? Elis ištraukė vieną pakelį.

— Matai, pakelis kaip pakelis, — tarė Džo ir išėmė bloką iš vidurio rietuvės. — Ir šitas pilnas. — Jis neatidarė, bet paėmė dar vieną. Paskui kitą. Visuose buvo cigarečių pakeliai. Ir visos cigaretės trupėjo tarp pirštų.

— Iš kur jis galėjo žinoti, kad mes čia atvažiuosim? — stebėjosi Elis. — Ir paimsim būtent šitą bloką?

Kažkoks absurdas. Bet ir čia veikia dvi priešingos jėgos. Irimo procesas — prieš Ransaiterį. Per visą pasaulį. Gal net per Visatą. Ko gero, net saulė užges ir Ransaiteris pakeis ją kokiu nors savo šviesuliu. Jei pajėgs. Taip, čia visa esmė — kiek iš tikrųjų Ransaiteris gali? Kitaip tariant — kiek gali siekti irimo procesas?

— Dar ką nors pamėginkim, — pasiūlė Elis ir nuėjo taku tarp skardinių, paketų, dėžučių, kol pasiekė elektroninės aparatūros skyrių. Čia išrinko brangų vokišką juostinį magnetofoną. — Atrodo kaip reikiant, — tarė jis Džo, kuris atsekė iš paskos, ir paėmė įpakuotą prekę. — Perkam ir parsivežam į Niujorką.