Филип Дик - Ubikas

Ildas pažiūrėjo į štampą kitoje dėžės pusėje.

— 1997. Dviejų metų senumo.

— Neįmanoma, — pasakė Edi Dorn. — Prieš dvejus metus ir šito laivo dar nebuvo. Visi daiktai jame naujutėlaičiai.

— Gal Ransaiteris nusprendė kai kur sutaupyti? — spėjo Titas Apostas.

— Nieko panašaus, — pyktelėjo Edi. — Dėl „Pratfall II“ jis negailėjo nei pastangų, nei pinigų ar įrengimų. Kas tik jam yra dirbęs, žino: šis laivas — Ransaiterio džiaugsmas ir pasididžiavimas.

— Buvo jo džiaugsmas ir pasididžiavimas, — pataisė Frensė Speniš.

— Nesutinku, — tarė Džo, įkišdamas į videofoną raudoną kortelę. — Duokit Mylimų Žmonių Moratoriumo Ciuriche numerį. — Frensei Speniš jis pasakė: — Šis laivas tebėra Gleno džiaugsmas ir pasididžiavimas, nes Ransaiteris tebeegzistuoja.

Iš telefono iškrito raudonoji kortelė su išmuštais atitinkamais ženklais. Džo įdėjo ją į numerio priėmimo plyšį. Šį sykį kompiuterinis aparato mechanizmas reagavo ramiai: ekrane pasirodė išblyškęs, savim patenkintas pataikūno ir įkyruolio, Mylimų Žmonių Moratoriumo direktoriaus veidas. Džo prisiminė, kaip jis jam nepatiko.

— Aš — Herbertas Šionheitas fon Fogelzangas. Skausmo valandą nutarėte kreiptis į mane, pone? Malonėkite pasakyti savo pavardę ir adresą, kad žinočiau, jei kartais nutrūktų ryšys. — Moratoriumo savininkas buvo pilnas ramios didybės.

— Atsitiko nelaimė, — tarė Džo.

— Tai, ką mes vadinam nelaime, — švelniai paprieštaravo fon Fogelzangas, — iš tikrųjų yra Dievo apvaizda. Tam tikra prasme visas žmogaus gyvenimas gali būti pavadintas nelaime. Tačiau...

— Nenoriu leistis į teologinę diskusiją, — pertraukė jį Džo. — Bent jau ne dabar.

— Tačiau kaip tik dabar religijos paguoda jums labiausiai reikalinga. Ar velionis jūsų giminaitis?

— Mano šefas. Glenas Ransaiteris, Ransaiterio Korporacijos Niujorke prezidentas. Pas jus yra jo žmona Ela. Mes nusileisime po aštuonių ar devynių minučių. Ar galite atsiųsti šaldytuvą?

— O dabar jį laikote šaldytuve?

— Ne, jis kaitinasi Floridoje!

— Kaip supratau, jūsų humoristinis atsakymas reiškia „taip“.

— Kad Ciuricho kosmodrome lauktų šaldytuvas, — dar pasakė Džo ir padėjo ragelį. Vadinasi, ateityje reikės turėti reikalų su tokiu žmogum. Jį apstojusiems inercialams pasakė: — Mes dar pasieksim Rėjų Holį!

— Ką — vietoj pono Fogelzango? — paklausė Semis Mandou.

— Ne, pasieksim ir pribaigsim. Už tai, ką jis šiandien padarė. Glenas Ransaiteris... Stovi sušaldytas plastmasiniam karste, padabintame dirbtiniais rožių žiedais. Vieną kartą per mėnesį prikeliamas aktyviam pusiau gyvenimui. Yrantis, silpstantis, vis sunkiau girdimas... Viešpatie! — jį suėmė siutas — ir atsitik šitaip kaip tyčia jam! Toks buvo energingas. Ir pats skleidė energiją.

— Ką gi, — tarė Vende, — bent bus arčiau Elos.

— Iš dalies, — sutiko Džo. — Tikiuosi, įdėjom jį į šaldytuvą ne... — Nutilo nenorėdamas baigti minties. — Nemėgstu moratoriumų. Ir jų direktorių. O Herberto Šionheito fon Fogelzango nekenčiu.

Kodėl Ransaiteris pasirinko moratoriumą Šveicarijoje? Kuo blogas Niujorke?

— Tai šveicarų išradimas, — paaiškino Edi Dorn. — Nepriklausomų firmų tyrimų duomenimis, žmogaus pusiau gyvybės trukmė bet kuriame šveicarų moratoriume maždaug dvi valandas ilgesnė nei mūsų krašte. Matyt, šveicarai žino kažkokią paslaptį.

— Jungtinės tautos turėtų uždrausti pusiau gyvybės būseną, — pasakė Džo. — Ji suardo natūralų gimimo ir mirties ciklą.

— Jei Dievas pritartų pusiau gyvybės idėjai, visi gimtų pilnam ledo karste, — nusišaipė Elis Hemondas.

— Mus jau siekia Ciuricho mikrobanginis siųstuvas, — pranešė prie valdymo pulto sėdintis Donas Denis. — Toliau jie patys viską padarys. — Ir jis rūškanas nuėjo nuo pulto.

— Nesigraužk, — tarė jam Edi Dorn. — Kad ir kaip žiauru taip sakyti, pagalvok, jog mums be galo pasisekė. Likom gyvi, o juk galėjom žūti. Nuo bombos arba nuo lazerinio ginklo. Kai nusileisim, pasijusi geriau — Žemėje būsim daug saugesni.

— Faktas, kad reikia skristi į Mėnulį, mums turėjo sukelti įtarimą, — pasakė Džo. — Ir Ransaiteriui turėjo sukelti įtarimą. Todėl, jog netobulas įstatymas, apibrėžiantis civilinės valdžios įgaliojimus Mėnulyje. Ransaiteris visad sakydavo: „Nepasitikėkite jokiu pasiūlymu dirbti ne Žemėje.“ Jei būtų gyvas, ir dabar taip sakytų. „Ypač būkite atsargūs, jei mus būtų norima siųsti į Mėnulį. Pernelyg daug profilaktikos įstaigų tenai nusvilo.“ Jei moratoriume jis atgis, pirmiausia ištars: „Darbas Mėnulyje man visad atrodė įtartinas“. Bet, matyt, nepakankamai. Kontraktas buvo labai jau viliojantis, jis neįstengė atsisakyti. Ir užkibo ant šito kabliuko. Žinojo, kad kada nors vis tiek užkibs.

Suriaumojo stabdomieji varikliai, užvesti Ciuricho mikrobanginio siųstuvo, laivas sudrebėjo.

— Džo, — kreipėsi Titas Apostas, — tau reikės Elai pranešt apie Ransaiterį. Ką tu sakysi?

— Galvojau nuo pat tos minutės, kai pakilome grįžti.

Laivas gerokai sumažino greitį ir, valdomas įvairių homeostatinių pagalbinių sistemų, pradėjo leistis.

— Be to, — pridūrė Džo, — viską turiu pranešti Draugijai. Gausim pylos. Sakys, kad įkliuvom kaip paskutiniai mulkiai.

— Betgi Draugija mums draugiška, — leptelėjo Semis Mandou.

— Po tokio fiasko nebesitikėk niekieno draugiškumo, — pasakė Elis Hemondas.

Ciuricho kosmodromo pakrašty jų laukė saulės baterijomis varomas sraigtasparnis su užrašu MYLIMŲ ŽMONIŲ MARATORIUMAS. Šalia jo stovėjo į vabalą panašus žmogėnas, apsitaisęs europietiškai: tvido kostiumas, minkšti bateliai, raudonas šalikas, purpurinė kepurėlė, primenanti lėktuvo propelerį. Vos tik Džo išlipo ant lygaus Žemės paviršiaus, moratoriumo savininkas atkiceno prie jo, ištiesęs pirštinėtą ranką.

— Kaip matau, kelionė ne itin džiaugsminga, — tarė fon Fogelzangas, glebiai spustelėdamas Džo ranką. — Ar mano darbininkai jau gali įlipti į jūsų gražuolį laivą ir...

— Taip, — nukirto Džo, — lipkit ir išneškit jį.

Prislėgtas ir paniuręs, susigrūdęs rankas į kišenes, Džo nukėblino į kosmodromo kavinukę. Toliau viskas eis sklandžiai, suprato jis. Grįžom į Žemę. Mums pasisekė: Holis mūsų nelikvidavo. Operacija Mėnulyje — bjaurūs, klastingi spąstai. Ištrūkom, ir pagaliau košmaras baigėsi. Prasideda naujas etapas. Mums tiesiogiai nepavaldus.

— Prašom penkis centus, — pareikalavo uždarytos durys.

Jis palaukė, kol iš vidaus išėjo porelė, šmurkštelėjo pro ją ir atsisėdo pamatęs laisvą kėdę. Užsirėmęs ant baro, perskaitė meniu.

— Kavos, — burbtelėjo jis.

— Su grietinėle ar su cukrum? — paklausė garsiakalbis, sujungtas su bokšteliu, kur buvo kavinės valdymo skyrius.

— Ir su tuo, ir su tuo.

Pro mažą langelį išlindo padėkliukas su kavos puodeliu, dviem miniatiūriniais cukraus pakeliais, į mėgintuvėlį panašiu grietinėlės indeliu.

— Prašom vieną tarptautinį poskredą, — sugirgždėjo garsiakalbis.

— Užrašykit į sąskaitą Glenui Ransaiteriui iš Ransaiterio Korporacijos Niujorke, — pasakė Džo.

— Įkiškit atitinkamą kreditinę kortelę, — liepė garsiakalbis.

— Jau penkeri metai, kaip neturiu teisės naudotis kreditinėmis kortelėmis. Aš dar tebemoku kreditus, kuriuos...

— Vieną poskredą, — pakartojo garsiakalbis ir ėmė grėsmingai tiksėti. — Jei ne, po dešimties sekundžių iškviesiu policiją.