Филип Дик - Ubikas

— Mus, — tarė Dž. Dž.

— Aš gi jiems sakiau, kad vienuolikos maža. Siunčiame geriausius darbuotojus, darome, kas įmanoma. Vis dėlto mums labai svarbu įgyti tokio kliento pasitikėjimą. Tiktai keista, jog toks turtingas ir įtakingas žmogus, kaip Mikas Stentonas, gali būti toks trumparegis ir šykštus. Ponia Frik, ar Džo jau atėjo? Džo Čipas.

— Ponas Čipas sėdi laukiamajame kartu su kitais.

— Kiek jų, ponia Frik? Dešimt ar vienuolika?

— Panašiai, pone Ransaiteri. Vienu kitu galėjau ir apsirikti.

— Štai ir mūsų grupė, — tarė Ešvudui Ransaiteris. — Prieš kelionę į Mėnulį noriu juos pamatyti, visus kartu. Pakvieskite, — liepė poniai Frik ir smarkiai užsitraukė savo žaliąjį cigarą.

Ponia Frik išvingiavo iš kabineto.

— Mes žinome, — tarė Ransaiteris, — kad atskirai paimtas kiekvienas dirba gerai. Čia viskas pažymėta. — Jis stumtelėjo dokumentų pluoštą. — Bet ar sugebės dirbti būriu? Kokio stiprumo bus jų sukurtas poliencefalinis laukas? Pamėginkite, Dž. Dž., duoti sau tokį klausimą. Tai rimta problema.

— Laikas parodys, — pasakė Dž. Dž. Ešvudas.

— Jau seniai dirbu šioje srityje, — toliau kalbėjo Ransaiteris. Į kabinetą pradėjo rinktis žmonės. — Tai mano indėlis į šiuolaikinę civilizaciją.

— Gražiai pasakyta, — pritarė Dž. Dž. — Esat policininkas, ginantis žmogaus asmeninį gyvenimą.

— Ar žinote, ką apie mus sako Rėjus Holis? — paklausė Ransaiteris. — Tvirtina, jog mes bandome pasukti atgal laikrodžio rodykles. — Jis ėmė apžiūrinėti žmones, vienas paskui kitą tylomis einančius į kambarį. Visi laukė, ką pasakys šefas.

Kaip nevykusiai parinkta grupė, pesimistiškai pamanė jis. Šita išstypusi mergiotė su akiniais, citrinų geltonumo tiesiais plaukais, užsimaukšlinusi kaubojišką skrybėlę, apsimovusi gėlėtais šortais, apsisiautusi juodų nėrinių mantilija, matyt, bus Edi Dorn. Graži tamsiaplaukė pagyvenusi moteris gudriai lakstančiomis akimis, apsitaisiusi šilkiniu sariu su plačiu nailoniniu diržu, apsimovusi storas kojines, — kažkokia Frensė, kuriai užeina šizofrenijos priepuoliai; ji įsivaizduoja, kad ant jos namo stogo retkarčiais vis nusileidžia laivas su mąstančiomis būtybėmis iš Betelgeizės. O šito pasipūtusio, ciniškų akių jaunikaičio garbanotais plaukais, su marga striuke ir kelnėm ligi kelių Ransaiteris niekad nebuvo sutikęs. Ir taip toliau — viso labo penkios moterys ir penki vyrai. Kažko trūksta.

Džo Čipas į kabinetą praleido merginą degančiomis akimis — Patriciją Konli. Pagaliau visa grupė, vienuolika žmonių.

— Greit atsiradot, ponia Džekson, — tarė jis vyriško sudėjimo trisdešimtmetei moteriai gelsvais plaukais. Ji mūvėjo dirbtinės vilnos kelnes ir buvo apsivilkusi pilkais marškinėliais su jau apiblukusiu lordo Bertrano Raselo portretu. — Jūs turėjote mažiausiai laiko, nes jums pranešiau paskutinei.

Tipė Džekson blankiai, mieguistai šyptelėjo.

— Kai kuriuos iš jūsų pažįstu, — tarė Ransaiteris, atsistodamas ir rankomis parodydamas, kad visi patogiai atsisėstų, jei nori — užsirūkytų. — Panele Dorn, mudu su ponu Čipu jus parinkome todėl, kad puikiai veikėte prieš S. Doulą Melipouną. Jūs nekalta, jeigu jis prapuolė.

— Dėkui, pone Ransaiteri, — tyliu, nedrąsiu balseliu pratarė Edi Dorn. Užraudusi, išplėstom akim įsistebeilijo į sieną. — Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie naujo darbo, — nelabai tvirtai baigė ji.

— Kuris esat Elis Hemondas? — žvilgtelėjęs į sąrašą, paklausė Ransaiteris.

Ranką pakėlė neregėtai aukštas, gunktelėjęs malonaus pailgo veido negras.

— Lig tol neteko su jumis susitikti, — pasakė Ransaiteris, žiūrėdamas Elio Hemondo asmens bylą. — Jūsų duomenys pralenkia visus kitus mūsų antiaiškiaregius. Žinoma, man reikėjo anksčiau su jumis susipažinti. Ar daugiau yra antiaiškiaregių? — Pakilo dar trys rankos. — Ką gi, jums keturiems tikriausiai bus labai netikėta susipažinti ir dirbti su naujausiu Dž. Dž. Ešvudo atradimu — panele Konli, kuri neutralizuoja aiškiaregius, remdamasi visai kitais principais. Geriausia, jeigu ji pati mums juos paaiškins. — Ir jis linktelėjo Pet.

Ir pasijuto stovįs priešais numizmatikos krautuvėlės vitriną Penktojoje aveniu ir spoksąs į niekuomet apyvartoj nebuvusią auksinę vieno JAV dolerio monetą. Kaži, ar galėtų ją nusipirkti... savo kolekcijai?

Kokiai kolekcijai? — klausė save nustebęs. Aš gi nerenku monetų. Kaip čia atsidūriau? Ir kiek laiko slankioju žiopsodamas į vitrinas, nors turėčiau sėdėti savo kabinete ir vadovauti — jis niekaip neatsiminė, kam turėtų vadovauti: kažkokiai firmai, kurioje dirba ypatingų gabumų žmonės. Jis užsimerkė bandydamas susikaupti. Ne, dėl savo kraujagyslių ligos man tikrai reikėjo pernai išeiti į pensiją, nusprendė jis. Tačiau juk aš vos prieš kelias akimirkas buvau ten. Savo kabinete. Ir šnekėjau su darbuotojais apie naują užduotį. Ransaiteris užsimerkė. Viskas žuvo, pamanė apstulbęs. Viskas, ką aš sukūriau.

Atsimerkęs vėl išvydo kabinetą, Dž. Dž. Ešvudą, Džo Čipą ir tamsiaplaukę įspūdingą gražuolę, kurios vardo niekaip neatsiminė. Ir daugiau jokio žmogaus. Kažkodėl tai jam pasirodė keista.

— Pone Ransaiteri, — kreipėsi Džo Čipas, — leiskite jums pristatyti Patriciją Konli.

— Kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti, pone Ransaiteri. — Ji nusišypsojo, o akys pergalingai žybtelėjo. Įdomu kodėl...

Džo Čipas suprato: ji padarė kažką nepaprasta.

— Pet, — tarė jis, — nemoku paaiškinti, bet jaučiu permainą.

Jis apžvelgė kabinetą. Regis, viskas taip pat: akį rėžiantis kilimas, atsitiktiniai meno kūriniai, ant sienos — beverčiai paveikslų originalai. Ir Glenas Ransaiteris toks pat: išsidraikę žili plaukai, susirūpinęs raukšlėtas veidas. Džo susidūrė su jo žvilgsniu, irgi suglumusiu. Prie lango stovėjo Dž. Dž. Ešvudas, kaip visuomet elegantiškomis kelnėmis, peršviečiama striuke, sujuosta pintu diržu, aukšta geležinkelininko kepure. Jis abejingai gūžtelėjo — matyt, nematė nieko keista.

— Niekas nepasikeitė, — pasakė Pet.

— Viskas pasikeitė , — užginčijo Džo. — Tikriausiai persikėlei į praeitį ir mus nukėlei į kitą laiką. Nemoku nei to įrodyti, nei paaiškinti pasikeitimo.

— Pas mane prašom apsieiti be šeimyninių ginčų, — nepatenkintas davė pastabą Ransaiteris.

— Šeimyninių ginčų? — nusistebėjo Džo. Staiga ant Pet rankos pastebėjo žiedą: sidabrinį, su nefrito akute, ir prisiminė, jog pats padėjo jai išsirinkti. Dvi dienos prieš vestuves. Pernai, nors mano finansai buvo katastrofiški. Dabar, aišku, padėtis visai kitokia — išgelbėjo Pet su savo uždarbiu ir mokėjimu tvarkyti pinigus. Ilgai bus ramu.

— Žiūrėkim toliau, — vėl prabilo Ransaiteris. — Privalome išsiaiškinti, kodėl Stentonas Mikas pavedė ginti savo interesus kitai profilaktikos įstaigai. Juk logika sako, kad kontraktą turėjo sudaryti su mumis — geriausia šios rūšies firma, be to, įsikūrusia Niujorke, kur Mikas daugiausia ir veikia. Ar kilo kokių nors minčių, ponia Čip? — Ir jis viltingai pažvelgė į Pet.

— Ar tikrai norite sužinoti? — paklausė ji.

— Taip. — Jis energingai linktelėjo. — Labai noriu žinoti priežastį.

— Aš tai padariau, — pareiškė Pet.

— Tačiau kaip?

— Savo sugebėjimais.

— Kokiais sugebėjimais? — nustebo Ransaiteris. — Jūs neturite jokių sugebėjimų. Esate tik Džo Čipo žmona.

— Atėjai papietauti su Džo ir su manim, — tarė stovintis prie lango Dž. Dž. Ešvudas.