Филип Дик - Ubikas

Ransaiteris jau suskaičiavo visą sumą. Milžiniška.

— Aš... turiu pagalvoti, — tarė ponia Virt. Ji pakėlė akis nuo klaikių skaičių ir atsistojo. — Ar yra koks kabinetas, kur galėčiau pabūti viena? Turbūt reikės skambinti ponui Hovardui.

— Labai retai profilaktikos įstaiga turi šitiek laisvų inercialų. — Ransaiteris irgi atsistojo. — Jeigu lauksite, situacija gali pasikeisti. Taigi nežiopsokite.

— Tikrai žinote, kad reikia šitiek daug inercialų?

Paėmęs poniai Virt už parankės, Ransaiteris nuvedė ją koridoriumi į žemėlapių salę.

— Čia pažymėta mūsų firmos ir kitų įstaigų inercialų buvimo vieta. Be to, parodome ar bent stengiamės parodyti, kur yra visi Holio žmonės. — Jis stropiai suskaičiavo jų vietą žyminčias vėliavėles ir po vieną surinko. Paskutinę ištraukė S. Doulo Melipouno vėliavėlę. — Dabar žinau, kur jie pasidėjo, — pasakė jis poniai Virt; supratusi, ką reiškia išimtos vėliavėlės, ji nustojo mechaniškai šypsotis. Paėmęs jos drėgną delną, Ransaiteris įdėjo Melipouno vėliavėlę ir užlenkė pirštus. — Pasilikite čia ir pagalvokite, — pasakė jis. — Štai videofonas. Jums niekas netrukdys. Aš būsiu savo kabinete.

Galas žino, ar visi dingę Holio žmonės tikrai ten, galvojo eidamas iš žemėlapių salės. Tačiau panašu. Ir dar... Stentonas Mikas atsisakė įprastinės procedūros, objektyvios ekspertizės. Todėl tegu kaltina save, jei bus per daug inercialų.

Formaliai žiūrint, Ransaiterio Korporacija turėjo pranešti Draugijai, kad dingę Holio žmonės atsirado — kad ir ne visi. Bet jam dar buvo likusios penkios dienos raportui parašyti... ir jis nusprendė laukti ligi paskutinės dienos. Juk toks šansas uždirbti pasitaiko tik vieną kartą.

— Ponia Frik, paruoškite kontraktą dėl keturiasdešimties... — Ransaiteris nutilo.

Prie kitos sienos sėdėjo du žmonės. Vyras buvo Džo Čipas — išėjęs iš veido, neišsipagiriojęs ir dar rūškanesnis... o gal toks pat paniuręs kaip visada. Bet šalia jo sėdėjo mergina su juodų žvilgančių plaukų kupeta ir juodomis žėrinčiomis akimis; jos ryškus tobulas grožis nušvietė kambarį lyg smarki ir negera ugnis. Jam pasirodė, tarsi ji priešintųsi savo patrauklumui, niekintų švelnią odą ir juslingas, putlias raudonas lūpas. Toks vaizdas, lyg būtų ką tik išlipusi iš lovos. Dar nesusitvarkiusi. Abejinga būsimai dienai — iš tikrųjų visoms dienoms.

— Kaip suprantu, Dž. Dž. jau grįžo iš Topekos, — eidamas prie jų tarė Ransaiteris.

— Čia Pet, — pristatė merginą Džo Čipas. — Be pavardės.

Mostelėjęs į Ransaiterį, jis atsiduso. Jį gaubė savotiška pralaimėjimo aura, tačiau neatrodė, kad ruoštųsi kapituliuoti. Jo neviltis buvo sumišusi su miglotu, neaiškiu gyvastingumu. Ransaiterio manymu, jį galėjai apkaltinti simuliuojant psichinę depresiją... nors iš tikrųjų nieko panašaus.

— Kokie antisugebėjimai? — paklausė Ransaiteris merginą, kuri tebesėdėjo atsilošusi, ištiesusi kojas.

— Antiketogenezė, — burbtelėjo ji.

— O kas tai yra?

— Ketozės neutralizacija, — kažką galvodama, atsakė mergina. — Panašiai kaip gliukozės injekcijos.

— Tu paaiškink, — liepė Ransaiteris Džo.

— Atiduok ponui Ransaiteriui lapą su tyrimų išvada, — liepė Džo merginai.

Nesistodama ji pasiėmė rankinuką, pasirausė jame, ištraukė geltoną lapą, išlankstė jį, žvilgtelėjo ir padavė Ransaiteriui.

— Nuostabūs rezultatai! — apsidžiaugė Ransaiteris. — Ar ji tikrai tokia šauni? — paklausė jis Džo. Ir tada pastebėjo du pabrauktus kryželius — kaltinimą išdavyste.

— Kol kas geriausia iš visų, su kuo lig tol esu susidūręs, — atšovė Džo.

— Einam į mano kabinetą, — kreipėsi Ransaiteris į mergaitę. Jis įėjo pirmas, anie iš paskos.

Staiga įvirto storulė ponia Virt: uždususi, vartydama akis.

— Aš paskambinau ponui Hovardui, — pranešė ji Ransaiteriui, — ir gavau jo instrukcijas. — Pastebėjusi Džo ir Pet, sutriko, bet po valandėlės išdrožė: — Ponas Hovardas nori tuoj pat sutvarkyti visus formalumus. Ar galite iškart pradėti darbą? Jau sakiau, kaip tai skubu. — Šaltai ir žiauriai šyptelėjusi, aniems dviem pasakė: — Gal judu palauktumėte? Reikalą, dėl kurio atėjau pas poną Ransaiterį, reikia nedelsiant baigti.

Pet vos teikėsi į ją dirstelėt ir su panieka nusijuokė žemu gerkliniu juoku.

— Ponia Virt, jums teks palaukti, — tarė Ransaiteris. Jis pajuto baimę, o pažvelgęs į Pet, paskui į Džo, dar labiau išsigando. — Pasėdėkite, ponia Virt, — parodė jai į krėslą laukiamajame.

— Dabar, pone Ransaiteri, galiu tikrai pasakyti, kiek mums reikės inercialų. Ponas Hovardas tiksliai apskaičiavo, kiek būtina.

— Tad kiek? — paklausė Ransaiteris.

— Vienuolika, — atsakė ponia Virt.

— Netrukus pasirašysime kontraktą, — tarė Ransaiteris. — Kai tik būsiu laisvas. — Savo dideliu, plačiu delnu jis parodė Džo ir Pet kelią į kabinetą; įėjęs uždarė duris ir atsisėdo. — Nieko jiems neišeis, — pasakė jis Džo. — Vienuolikos neužteks. Nei penkiolikos. Nei dvidešimties. Ypač kad anoj pusėj įsipainiojęs Doulas Melipounas. — Ransaiteris jautėsi pavargęs ir išsigandęs. — Čia, kiek suprantu, mūsų nauja praktikantė, kurią Dž. Dž. atrado Topekoje? Manai, kad turime ją priimti? Abu su Dž. Dž. taip manote? Tada, aišku, priimsim. — „Galbūt perduosiu ją Mikui. Įtrauksiu į tą vienuolikos grupę“. — Kol kas man dar niekas nepasakė, kokį psi sugebėjimą ji gali neutralizuoti.

— Ponia Frik sakė, jog tu buvai Ciuriche, — tarė Džo. — Ką patarė Ela?

— Daugiau reklamuotis per televiziją. Kas valandą. — Į mikrofoną ištarė: — Ponia Frik, parenkite darbo sutartį tarp mūsų ir kokios nors Džeinės Dou. Pradinis užmokestis tegul bus tokio dydžio, dėl kokio susitarėme su profesine sąjunga praėjusį gruodį. Įrašykite...

— Koks bus tas pradinis atlyginimas? — skeptiškai ir kaip vaikas nepatikliai paklausė Pet.

— Aš net nežinau, ką jūs sugebate, — atidžiai pasižiūrėjęs į ją, tarė Ransaiteris.

— Glenai, ji aiškiaregė, — sumurmėjo Džo, — bet visai kitokia.

Daugiau nieko nepaaiškino, atrodė išsisėmęs it senovinis baterijom varomas laikrodis.

— Ar ji galės iškart jau dirbti? — paklausė Ransaiteris Džo. — O gal reikės dar ją mokyti ir laukti? Ir taip be darbo sėdi keturiasdešimt inercialų, o mes vieną priimam. Taigi keturiasdešimt vienas minus vienuolika. Lieka trisdešimt dykų inercialų, kurie tik sėdi ir nosis krapšto gaudami visą atlyginimą... Nežinau, Džo, tikrai nežinau. Gal, sakau, atleisti žvalgus? Šiaip, atrodo, būsiu aptikęs likusius Holio telepatus. Paskui papasakosiu. — Į mikrofoną pasakė: — Kontrakte nurodykite, kad ją galime bet kada atleisti nemokėdami jokių kompensacijų, be to, pirmas devyniasdešimt dienų jai nepriklauso jokia pašalpa, neapmokame gydymosi išlaidų ir nedarbingumo lapelių. — Pet jis paaiškino: — Pradinį atlyginimą visuomet duodu keturis šimtus poskredų per mėnesį, darbo savaitė — dvidešimt valandų. Ir privalote įstoti į profesinę sąjungą. Kasybos ir metalurgijos darbininkų. Prieš trejus metus jai buvo priskirti visų profilaktikos įstaigų darbuotojai. Šito aš negaliu pakeisti.

— Topekos kibuce remontuodama videofono linijas, aš daugiau gaunu. Jūsų žvalgas ponas Ešvudas man sakė...

— Mūsų žvalgai meluoja, — pertraukė ją Ransaiteris. — Be to, juridiniu požiūriu, jų pažadai mūsų nieko neįpareigoja. Tas pat visose profilaktikos įstaigose.