Линн Шоулз - Hado projektas

Meisas įsikibo į žalvarinį turėklą ir pažiūrėjo į įvijus laiptus. Septyni aukštai iki uždaro kiemo atrodė nepasiekiama tolybė. Jis iš naujo apsivyniojo kaklą juodos vilnos šaliku ir ėmė lipti, klausydamasis, kaip girgžda laiptai.

Priėjęs ketvirtą aukštą girdėjo švokščiant kiekvieną kartą, kai iškvėpdavo. Čia atrodė dar šalčiau negu lauke — šildymas, rupūs miltai, buvo atjungtas — jo paties darbas. Jam tai pasirodė juokinga ir jis nesusilaikęs nusijuokė.

Galop pasiekęs septinto aukšto laiptinę Meisas palaukė, kol atgaus kvapą ir ims alsuoti ritmingai. Tas šunsnukis žinojo, kad jam teks ropštis į septintą aukštą, todėl ir pareikalavo susitikti čia. Juk kuo puikiausiai galėjo susitikti jaukioje Meiso svetainėje. Išgerti arbatos prie užkurto židinio. Bet susitikimas bus ne iš maloniųjų. Be to, jis žinojo, kad kieme bus žvėriškai šalta.

Eidamas prie kiemo durų Meisas girdėjo savo paties žingsnių aidą. Atidarius duris pro jas pūstelėjo toks ledinio vėjo gūsis, kad jam bemat ėmė peršėti akis, pabiro ašaros. Jis įtraukė oro pro nosį, kad ji nustotų varvėjusi.

— Atėjai laiku, Pursanai, — tarė Senis iš kiemo vidurio. Mėnulio pjautuvas metė į griaučius panašius belapių medžių šešėlius ant akmeninių grindų.

— Manėt, kad pavėluosiu? Ar nors kartą taip buvo? — paklausė Meisas.

Vėjas įsisuko į Senio pelenų spalvos plaukus ir bloškė juos atgal, bet į Meisą papūtė iš priešingos pusės, tad jo plaukų sruogos ėmė čaižyti jam veidą. Jis pirštinėta ranka nesėkmingai bandė juos nusibraukti.

— Žinai, ko tave pasikviečiau, Pursanai? — Galingas balsas nugriaudėjo tarp jųdviejų. Senis nutilo ir nusišypsojo. — Be abejo, žinai.

Net saugomi pirštinių Meiso pirštų galiukai buvo sugrubę; nosis, žandai ir kojų pirštai irgi seniai sustiro.

— Viskas baigta. Apvylei mane. Liūdna ir graudu. Daviau tau tokias aukštas pareigas, tiek galios. Bet tu nesugebėjai to įvertinti, pristigai budrumo. Kadaise pelneisi prielankumą kaip mano armijos vadas. Kuo pavirtai dabar? — Jis atsuko nugarą Meisui rodydamas, kad jį domina vien tamsa. — Ką man su tavim daryti, Pursanai? Ką siūlai?

— Aš išpirksiu savo kaltę jums, — pralemeno Meisas.

Senis pažiūrėjo į jį. Varganoje šviesoje jo veidas atrodė išskaptuotas iš blyškaus akmens, akys verte vėrė.

— Kaltės man išpirkti negali.

— Maldauju, — vapėjo Meisas. — Gerai jums tarnavau, patyriau tik šią vienintelę nesėkmę. Hado projektas tebuvo pirmas sumanymas. Kitas bus...

— Gana! Nejaugi negali pažvelgti nė akimirkos į ateitį? Mus mulkino nuo pat pradžių. Kaip ir įtariau, ta mergaitė yra Dievo karė. Ji — antra Furmielio dvynė ir vieną dieną vadovaus Dievo armijai kovojant prieš mus. Tai jos lemtis. Ją pasiuntė užsimaskavusią, kad jos nepažintume. Dabar ji eina išvien su Kotene Stoun.

— Iš kur aš galėjau žinoti?

— Aš juk patikėjau tau tą atsakomybę, Pursanai. Privalėjai jai sukliudyti. Nejaugi aš pats turiu rūpintis kiekviena menkiausia smulkmena? Tai baisiai vargina. Todėl ir pasiklioviau tavim. — Jis pažvelgė į apskritimu apjuostą penkiakampę žvaigždę, išraižytą kiemo akmenų dangoje. — O tas kitas vaikas — berniukas — jis irgi palaimintas mūsų priešo. Jis vadovaus armijai kartu su mergaite. Kartu jie įgaus galios. Atėjus laikui jie ves indigų armiją ir kariaus su rubinais. Toks jų likimas. Ironiška, ar ne, kad „KiberSis“ kompiuteris vadinasi „Likimu“?

Meisui atėmė kojas.

— Prašau jūsų tik dar vienos galimybės.

Senis pakėlė ranką, ir per kiemą nušniokštė ledinio vėjo gūsis.

— Tu man daugiau nereikalingas.

ĄŽUOLAS

Šnekėtis trukdė ekskavatoriaus pavarų žvangėjimas.

Lindsė stovėjo su Alanu ten, kur kadaise buvo jos namas. Juodu stebėjo, kaip Devinas su Tera vaginėja iš statybinių medžiagų krūvos tai, ką galėtų panaudoti savo tvirtovei.

— Jie atrodo nė kiek nenusiminę dėl visko, ką jiems teko patirti, — tarė Lindsė.

— Taigi. Štai kodėl taip smagu būti vaiku, — atsakė Alanas.

— Laimė, jie negali įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei Maksui nebūtų pavykę paleisti „Likimo“ kompiuterio ir pradėti doroti Hado kirmino. Neabejoju: būtume buvę nublokšti atgal į ankstyvuosius viduramžius. Vaikai dabar ieškotų visokių nuolaužų tvirtovei statyti, o mes elgetautume, kad išgyventume.

— Būtų blogiau — žudytume vieni kitus.

— Turiu pasakyti, kad rusai pasielgė labai kilniai grąžindami Šventąją ietį Vienos muziejui. Reginys buvo labai įspūdingas, kai Rusijos prezidentas ją įteikė šalia stovint Kotenei ir Džonui.

— Dabar, kai muziejus gavo tikrąją relikviją, neabejoju, kur kas rimčiau ją saugos.

— Pažiūrėk į juos, — rodydama ranka į Deviną ir Terą tarė Lindsė. — Jie tokie nekalti, tačiau paveikė milijardų žmonių gyvenimą.

— Kalbant apie nekaltumą, — nusišypsojo Alanas, — manau, kad vargšas Benas Rėjus po mirties susigrąžino gerą vardą. Pagaliau jo artimieji gali pasakyti apie jį šį tą gera. Jis paaukojo savo gyvybę dėl Devino. Šis pamažėle atskleidžia visa, kas nutiko, tiesa, kiek nerišliai, bet aš baigiu susidaryti visą vaizdą. Turiu vis priminti sau, kad klausyčiausi sūnaus ir išprotaučiau tai, ko jis nepasako. Nedaug trūko, kad būčiau neatkreipęs dėmesio į radijo stoties duomenis, kuriuos jis vis kartojo. Jie ir padėjo FTB nustatyti, kur įsikūrusi Hado projekto būstinė. Po to, kai Maksas taip šauniai padirbėjo, o FTB agentai šturmavo jų bazę Arkanzase, mes gyvename saugesnėje planetoje. — Alanas nusišypsojo matydamas, kaip Tera švystelėjo Devinui medienos drožlių plokštės gabalą. — Nežinojau, kad mergaitėms patinka statyti tvirtoves.

— Mudvi su Kotene turėjome tvirtovę, tiksliau, namelį medyje. Tame dideliame ąžuole, — rodydama į apanglėjusį kamieną tarė Lindsė. — Kaip gaila — buvo toks didingas medis!

— Norėčiau, kad galėtume sugrąžinti čia viską, kaip buvo prieš gaisrą. Deja, dabar tegalime palikti savotišką memorialą.

— Tai, ką dėl mūsų darai — labai nepaprasta, — tarė Lindsė.

— Man tai didžiulis malonumas. Čia turi likti koks nors priminimas to, kas įvyko. Kai daugiabutis bus pastatytas, jūsų pavardė bus įamžinta jo pavadinime.

— Galbūt, — tarė Lindsė. — Atsiprašau, tu teisus. Aš labai sutrikusi, Alanai. Ačiū Dievui, esi šalia, antraip nežinočiau, ko griebtis.

— Žinau: tau labai nemalonu matyti, kaip jūsų ūkis dingsta po žemėmis. Turi būti skaudu. Bet judviem su Tera ir man su Devinu reikia slėptis. Jei mūsų vaikus bus lengva rasti, rubinai juos suseks ir padarys ką nors bloga. Slėptuvę rasiu — pinigų ir galimybių tam turiu. Suprantu, kad tau nepatinka, kai tave šelpia, bet privalai suprasti, kad čia ne šalpa. Jei norime išgyventi, turime šitaip elgtis.

Lindsė susimąsčiusi palenkė galvą.

— Ką gi...

— Paprašiau Makso mane pavaduoti, kad turėčiau kiek laiko pastatyti tave ant kojų.

— Manau, neturėtų būti labai sunku, — atsakė Lindsė. — Turiu nedaug draugų, Tera taip pat. Galime pradėti gyvenimą iš naujo bet kuriame pasaulio kampelyje. Geriau gyventi Sumatros lūšnelėje, negu bijoti, kad Terą nuskriaus.

— Na ir gerai, — tarė Alanas.

— Man tai priminė Kei. Kaip manai, kaip ji gyvena dabar?

— Norėjai pasakyti, ką ji dabar melžia?

— Negalėjai matyti, nes kalbėjai telefonu su apsaugininkais, bet aš ją stebėjau. Kai išgirdo tave liepiant išvesti iš pastato, pamaniau, kad jai iš ausų pliūptelės liepsnos.