Линн Шоулз - Hado projektas

— Visi sveiki? — paklausė Alanas apsidairydamas po saloną varikliams pamažu tylant.

Atsidarė lakūnų kabinos durys ir pro jas išėjo pilotas, jam įkandin — antrasis.

— Pone Olsenai, rusai nori, kad mes visi tuoj pat išliptume iš lėktuvo, — tarė pilotas.

— Bet aš ketinau palikti Deviną ir Terą lėktuve su Lindse ir jumis, — atsakė Alanas.

— Atleiskite, pone. Sraigtasparnis jau laukia — jis nuskraidins mus visus į Maskvą.

— Gerai. — Alanas mostelėjo į staliuką su Makso dėžėmis. — Padėkit Maksui nunešti jo daiktus. — Apsidairęs po saloną keleiviams pridūrė: — Imkit tik tai, kas būtiniausia.

Lakūnas atšovė ir atidarė šoninį liuką. Aerodromo darbuotojai jau rideno trapą prie lėktuvo.

Pažiūrėjusi pro iliuminatorių Kotenė pamatė trapo apačioje besirenkančius kareivius. Ji su Džonu nusekė paskui Lindsę ir Terą.

— Kodėl jie nori, kad mes visi būtume Maskvoje? — priėjusi prie liuko paklausė ji piloto.

— Mums sakė, kad mieste didėja maišatis, tad valdžia nusprendė būsiant saugiau, jei liksime visi kartu, — atsakė jis. — Jie nuogąstauja, kad atsiskyrę galime neberasti vieni kitų.

Būrelis susirinko prie trapo.

— Sekite paskui mane, — angliškai paliepė kažkoks rusų karininkas.

Už kelių šimtų metrų stovėjo didelis karinis sraigtasparnis. Sukosi jo keliamojo sraigto mentės, šnypštė varikliai. Liukas buvo atdaras; du kareiviai šalia buvo pasirengę padėti keleiviams įlipti.

Pirmiausia jie įkėlė vaikus, paskui Lindsę ir Kotenę. Tada įlipo Džonas ir Alanas, o Maksas stovėjo ir prižiūrėjo, kad dėžės su delikačiu kroviniu būtų kraunamos atsargiai.

Visi greitai susėdo ir užsisegė diržus. Tuomet Kotenė išgirdo, kaip turbinos ima suktis greičiau — iš pradžių švilpė, bet netrukus ėmė riaumoti. Tuo pat metu greičiau pradėjo suktis ir sraigtai, kol galop sraigtasparnis sudrebėjo įsiręždamas pakilti į orą.

— Netrukus būsi apsukusi visą ratą, — sukuždėjo Kotenė įsmeigusi akis į tamsą.

PASALA

Rusiškas sraigtasparnis Mil Mi-17 atskrido virš Maskvos upės iš pietryčių. Jame sėdėdama Kotenė išvydo apačioje į svogūnus panašius Šv. Vasilijaus katedros kupolus, paskui bekraštę Raudonąją aikštę. Skrendant dviejų šimtų keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu kelionė iš aerodromo truko vos daugiau negu dešimt minučių, bet Kotenė spėjo pajusti nerimą.

Naktį nušvietė miesto žiburiai, bet vienur kitur ji matė gaisrus. Kai kurie buvo apėmę ištisus miesto kvartalus. Ji išvydo ir kažką panašaus į milžiniško lėktuvo dužimo vietą — aplink vis dar kažkas sproginėjo. Dauguma gatvių buvo užkimštos gausybės nejudančių mašinų, tarp kurių buvo įstrigę ir gelbėjimo tarnybų bei medikų automobiliai. Kotenė spėjo, kad sklindant žiniai apie didėjančią suirutę tūkstančiai žmonių bandė ištrūkti iš didmiesčio.

Mil Mi-17, be „KiberSis“ būrelio, sėdėjo šešiolika rusų kareivių — jie išskrido dar iš Gromovo skrydžių tyrimų instituto.

Sraigtasparnis nusileido milžiniškoje akmenimis grįstoje aikštėje priešais Kremliaus sienas. Liukas atsidarė, ir kareiviai išlipo pirmi. Du paskutiniai padėjo išlipti Kotenei, Džonui ir Maksui, be to, padėjo nešti dėžes su „Likimo“ įranga.

Kareiviams vadovaujantis karininkas kreipėsi į Kotenę:

— Aš esu kapitonas Markovas. Gavome pranešimą, kad krizė įgavo tarptautinį mastą ir vis gilėja. Prezidentas negali jūsų priimti, bet įsakė mums nuvežti jus su kardinolu Taileriu paimti relikvijos. Mes pasidalysime į dvi dalis. Pusė mano vyrų palydės poną Volfą su jo įranga į saugų kambarį Kremliuje. Ten jis galės paruošti savo kompiuterį ir laukti, kol mes pristatysime dirbinį. Turit klausimų?

Kotenė susižvalgė su Džonu ir Maksu, tada linktelėjo Markovui.

— Gerai, kapitone. — Ji atsigręžė į Alaną — šis buvo beišlipąs iš sraigtasparnio. — Jums nėra reikalo vykti su mumis, Alanai. Geriau likite su Lindse ir vaikais, jei kartais reiktų jus iš čia evakuoti. Ietį paimsime mes. Kai Maksas viską sutvarkys ir paleis, o pavojus praeis, susitarsime, kad mus visus vėl įlaipintų.

Alanas žvilgtelėjo į Maksą.

— Ji teisi, viršininke, — tarė šis. — Likit su sūnum.

Alanas pažiūrėjo į Deviną, paskui į Lindsę ir Terą.

— Gerai, — tarė. Jis paspaudė ranką Kotenei, Džonui ir Maksui, tada įlipo į sraigtasparnį — šio mentės lėtai sukosi. — Linkiu sėkmės.

— Ką gi, šekit paskui mane, — tarė Markovas.

Jie buvo nutūpę prie Valstybinio istorijos muziejaus šiauriniame Raudonosios aikštės pakraštyje, keli šimtai metrų nuo Lenino mauzoliejaus. Šis į dėžę panašus statinys stūksojo palei išorinę Kremliaus sieną. Kai jie apėjo sraigtasparnį iš priekio ir buvo besidaliją į dvi grupes, Kotenė pastebėjo priešais mauzoliejų didelį būrį vyrų. Iš pažiūros jie buvo kareiviai, bet vilkėjo ne žaliomis kariškomis Rusijos Federacijos uniformomis kaip ją, Džoną ir Maksą lydintys vyrai: juodi jų drabužiai panėšėjo į neperšaunamą komandosų aprangą, kurią dėvėjo sukilėliai, užpuolę ją ir prezidentą caro tunelyje. Kotenė dar pastebėjo keistą optinę iliuziją, primenančią karščio bangas, vasarą kylančias nuo asfalto. Dėl jos vyrus vieną akimirką ji matė ryškiai, kitą lyg pro miglą.

Kai visi išlipo iš sraigtasparnio ir atvira erdve pasuko per Raudonąją aikštę, juodieji kareiviai ėmė šaudyti automatų pliūpsniais. Jų ginklai buvo su duslintuvais ir tamsoje atrodė, kad iš vamzdžių lekia šimtai žiežirbų.

Keli Markovo vyrai be gyvybės ženklų sukniubo ant grindinio akmenų.

— Atgal į sraigtasparnį — bėgte! — suriko Markovas.

Džonas sugriebė Kotenę už rankos ir jie pasileido slėptis už sraigtasparnio.

Ji išgirdo, kaip kulkos atsimuša į akmenis ir metalinį sraigtasparnio kiautą. Kai rusai ėmė atsišaudyti iš sraigtasparnio priedangos, Kotenė, Džonas ir Maksas nubėgo prie atdaro liuko.

— Kas čia darosi? — sušuko Lindsė. — Kas į mus šaudo?

— Laikykis kuo žemiau! — įsakė jai Kotenė.

— Turim sprukti iš čia! — suriko Alanas.

Kotenė išgirdo turbinas kaukiant garsiau ir pajuto, kad mentės ima suktis greičiau. Pilotas sušuko jiems rusiškai, bet versti nereikėjo: jis turi kilti, jei nori išgelbėti sraigtasparnį, o jie turi šokti į vidų.

— Mes negalim išvykti be ieties! — perrėkdama šūvių poškėjimą ir turbinų kauksmą suriko Kotenė.

— Kas dar mums lieka? — paklausė Džonas. — Jie užtvėrė kelią į mauzoliejų.

Kotenė nuėjo prie sraigtasparnio uodegos, atsargiai dirstelėjo ir pamatė, kad Šv. Nikolajaus vartai į Kremlių — vos už kokių penkiasdešimties metrų.

— Turim nusigauti iki vartų! — sušuko ji kapitonui Markovui rodydama Kremliaus sienos kryptimi.

Kapitonas linktelėjo rodydamas, kad suprato, ir davė įsakymą savo vyrams. Dviem kareiviams jis mostu paliepė paimti dėžes su kompiuterio įranga ir sekti jam iš paskos — kiti pridengs ugnimi, kol jis su amerikiečiais nubėgs trumpą atstumą iki vartų. Jis pamojo Kotenei tardamas:

— Gerai, mes pasirengę.

— Ačiū, — tarė Kotenė.

— Ką jūs darot?! — nesusigaudė Maksas. — Turim nešdintis iš čia. Sraigtasparnis išskrenda.

— Išskrist negalim, Maksai, — atsakė Kotenė. — Jei atsitrauksim, jie nugalės, ir mes neturėsim kur dėtis. Tokios tokelės. Mums reikia, kad būtum su mumis — nebent žaibiškai išmokytum mane naudotis „Likimo“ kompiuteriu.

Sraigtasparnio mentės taip garsiai traukė orą, kad buvo bemaž neįmanoma ką nors girdėti. Maksas žvilgtelėjo į Alaną, paskui į Džoną, galop sušuko Kotenei: